Suchergebnisse

Kritika Kultura and the European Centre for International Political Economy (ECIPE) are pleased to publish this special issue on cultural practices and cultural policies in the global and digital age. It is the outcome of a conference held in Ateneo de Manila University which has offered great opportunities for authors coming from different continents to discuss the vast changes in these domains. [First paragraph]

1986 m. balandžio 8 d. Filosofijos, sociologijos ir teisės institute VU Filosofijos katedros docentas A. Šliogeris apgynė filosofijos mokslų daktaro disertaciją "Egzistencinio mąstymo ontologinė struktūra ir jos socialiniai-daiktiškieji pagrindai (iracionalizmo istorinė-metodologinė analizė ir kritika)". Oficialieji oponentai: prof. L. Čiuchina, prof. M. Kiselis, prof. J. Minkevičius. Disertacijoje kritiškai analizuojami iracionalistinės filosofijos metodologiniai pagrindai, jos socialinės ištakos ir materialios-daiktiškosios prielaidos.

The critique of bourgeois theory found in the work of the Marxist philosopher Georg Lukács is predicated on his argument that no part of capitalist society is free from the effects of a generalized reification, and primarily intellectual activity is very much included in the accusation. In these circumstances, if philosophical and scientific theories are blind to what lies beneath or beyond them, it is because their historically transcendent constructions reflect and reinforce the commodification that is constitutive of all of bourgeois society – economic, political, social and cultural. This article seeks to bring out the detail of these associations as they affect different types of theoretical writing at different times, from Cartesian and Kantian views through positivist science to a good deal of Marxist theory itself. ; Buržuazinės teorijos kritika, kurią galima rasti marksisto filosofo Georgo Lukácso darbuose, grindžiama argumentu, kad kapitalistinėje visuomenėje niekas neišvengia visa apimančio sudaiktinimo efekto. Dėl to pirmiausia kalta intelektualinė veikla. Jei filosofinės ir mokslinės teorijos nesugeba pamatyti ir įvertinti socialinių savo prielaidų ištakų, jos kuria istoriškai transcendentines konstrukcijas, imperatyviai nusakančias ir stiprinančias visuomeninių santykių suprekinimą visose esminėse buržuazinės visuomenės sferose – ekonominėje, politinėje, socialinėje ir kultūrinėje. Šiame straipsnyje siekiama detaliau aptarti šias sąsajas ir parodyti, kaip skirtingais laikotarpiais jos paveikė teorinę mintį – Dekarto ir Kanto pažiūras, pozityvistinį mokslą ir pačią marksistinę teoriją.

A recenzió a Fordulat folyóirat harmincadik, "Kultúra és kapitalizmus" című számát vizsgálja. A bírálat méltatja a kiadvány szövegeit, majd a bevezető írás és a programadó tanulmány elemzésével rámutat a folyóiratszám céljai és javasolt módszertana közötti feszültségre. A kritika bemutatja, hogy bár a Fordulat harmincadik száma ennél többre vállalkozik, programjában a kulturális termelés politikai gazdaságtanának szempontrendszere kiszorítja azokat a kritikai diskurzusokat, melyeknek a termelt kultúra sajátosságairól lenne mondanivalójuk.

"Politika be vertybių" – tai 2005–2008 metais publikuotų Alvydo Jokubaičio straipsnių rinkinys, tęsiantis profesoriaus tyrinėjimus politikos ir moralės santykio tema. Pavadinimas daugiaprasmiškai nusako teminę rinkinio ašį: tai ir politikos prigimties konstatacija, ir realios politinės praktikos bei metodologinės nuostatos kritika. Straipsniai gravituoja apie šį centrą daugiau ar mažiau nuo jo nutoldami, tačiau vienijami tos pačios antireduktyvistinės nuostatos, kuriai A. Jokubaitis lieka ištikimas ir pastaruosiuose savo darbuose. [...]

Straipsnyje E. Dickie'o institucinės meno teorijos pagrindu nagrinėjamos estetikos problemos. Remiantis konkrečiais meno pavyzdžiais ir M. Weitzo kritika parodoma, kad uždara estetikos teorija nepajėgi paaiškinti naujų meno faktų. Be to, ji pavojinga, nes individą traktuoja kaip kultūrinį kloną. Remiantis A. J. Greimo netobulumo estetika, estetikos teorijai priešpriešinama filosofinė poetika, kuri ir siauresné (pagrįsta poetiniu žodžiu), ir platesnė už ją (neapsiriboja tariamai uždara meno sfera).

1968 m. lapkričio 14–16 d. Šiaulių K. Preikšo pedagoginio instituto dvidešimtmečio proga įvykusioje konferencijoje pranešimus skaitė ir visuomenės mokslų atstovai, tarp jų ir filosofai. B. Genzelis perskaitė pranešimą "Lietuvos kultūrinio palikimo vertinimo kriterijaus klausimu", A. Gaigalaitė – "Istorijos mokslo Lietuvoje istoriografijos klausimu", E. Gendrolis – "V. Leninas apie metodologinius materialistinės pasaulėžiūros formavimosi pagrindus", J. Ažubalis – "Religinės pažiūros į moterį kritika Lietuvos ateistinėje 1940–1965 m. literatūroje".

A tanulmány az embodiment-paradigmában rejlő lehetőségeket az anorexia nervosa értelmezése és kezelése szempontjából mutatja be, mivel abban a testnek, még pontosabban a megélt testnek kitüntetett szerep jut. A jelenleg mainstream pszicho-tudományos attitűd a pszichés problémákat elsődlegesen az agyban és az idegrendszerben lokalizálja, míg a megélt test háttérbe szorul. Az embodiment-perspektíva ezzel szemben a kritika eszközéül szolgálhat, amennyiben a test tapasztalatán keresztül közelít a különféle pszichés zavarokhoz. Az anorexia medikális értelmezése a testképzavart individuális problémaként értelmezi, míg a feminista kritika az individualizáló perspektívával szemben a kórkép kialakulása mögött álló társadalmi okokra összpontosít. Ebben többek között hangsúlyosak az ideális nőiséghez kapcsolódó társadalmi reprezentációk, az őket létrehozó kulturális praxisok, a személyes és társadalmi kontroll kérdése és a test szimbolikus jelentése. Ugyanakkor a női test mindkét paradigmában passzív, alárendelt szerephez jut. Az embodiment-attitűd a megélt tapasztalaton keresztül értelmezi az anorexia okait, ezzel nem egy külsődleges testértelmezést erőltet az azzal küzdőkre, hanem segít megerősíteni ágenciájukat. Az írás a különböző attitűdök bemutatásán túl említést tesz olyan lehetséges terápiás eljárásokról, amelyek sikerrel alkalmazzák az embodiment-paradigmát az anorexia kezelésében, ezzel hangsúlyozza, hogy a terápiában a pszicho-tudományok, a kritikai elméletek meglátásai és az embodiment-attitűd együttes és komplex alkalmazása a leghatékonyabb.

Straipsnio tikslas – išskleisti M. Foucault interpretacinę prieigą prie F. Nietzsche's filosofemų; antra, pagrįsti šių filosofemų konceptualiąją svarbą Foucault plėtojamai genealogijai; ir trečia, parodyti, kaip iš Nietzsche's instrumentiškai perimtas Foucault genealoginis tyrimas polemikoje su J. Habermasu perauga į problemišką legitimacijos klausimą: kaip galima genealoginė istorijos ir įvairių socialinių praktikų kritika? Straipsnyje siekiama pagrįsti tezę, jog Foucault plėtojamas genealoginis tyrimas gali būti traktuojamas kaip istorijos ir socialinių praktikų legitimus ir Habermas'ui alternatyvus projektas.

U pokretu avangarde Walter Benjamin uvidio je tendencije za prevladavanje jaza između društva i kulture te umjetnosti i života. Njegov esej »Umjetničko djelo u razdoblju tehničke reprodukcije«, zamišljen kao okvir za teoriju moderne u svjetlu avangarde, upravo je paradigmatski za razumijevanje avangardne umjetnosti i suvremene kulture te predstavlja svojevrsnu intervenciju, benjaminovsku politiku moderniteta (B. Kiefer). Sveobuhvatna teorija avangarde ne postoji. Ukratko ću se osvrnuti na poznatija tumačenja Petera Bürgera i Aleksandra Flakera, dok su za rad u kontekstu novih istraživanja avangarde ključno poslužili radovi Dietricha Scheunemanna, glavnog urednika niza izdanja nazvanih Avant-Garde Critical Studies. U centralnom dijelu izlaganja prikazati će se odnos Benjamina i nadrealizma, koje je Adorno opisao na sljedeći način: »Benjaminova namjera je bila da potpuno odustane od očitog izlaganja i dopusti da se značenje pojavi jedino šokantnom montažom materijala. Filozofija ne samo da mora uhvatiti korak s nadrealizmom, nego i sama postati nadrealistička.« Konačno, zadnji dio rada bavit će se idejom profane iluminacije. U eseju »Nadrealizam – Posljednji trenutni snimak europske inteligencije« iz 1929. godine, jednom od bitnih prikaza teoretskih, filozofijskih i političkih dometa i obilježja pokreta avangarde,Benjamin profanu iluminaciju predstavlja kao temelj i srž nadrealističkog marksizma. ; Walter Benjamin noticed in the avant¬garde movement the tendency to overcome the discrepancy between society and culture, and art and life. His essay The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction, envisioned as a framework for the theory of modernity in light of the avant-garde, is paradigmatic for understanding of the avant-garde art and contemporary culture. It represents Benjamin's intervention, the politics of modernity (Kiefer). Wholesome theory of avant-garde does not exist. I will briefly examine interpretations on avant-garde by Peter Bürger and Aleksandar Flaker, while I will be relying on Dietrich Scheunemann's Avant-Garde Critical Studies to examine newer theory on avant-garde. In the central part of this review I will present relation between Benjamin and surrealism, which Adorno described as: "Benjamin's intention was to fully give up on obvious exposition and let the meaning appear only through the shocking montage material. Not only should philosophy catch up with surrealism, it alone must become surreal." Finally, in the last part of this paper I will be dealing with profane illumination. In Benjamin's essay "Surrealism: The Last Snapshot of the European Intelligentsia" (1929), one of the most important reviews on theoretical, philosophical and political achievements and characteristics of avant¬garde, he presents the profane illumination as the grounding and the core of Surreal Marxism

Osnovni namen prispevka je opis in analiza politike spomina v Sloveniji v najnovejši zgodovini v zvezi z dogodki v drugi svetovni vojni in neposredno po njej na primeru zasnove in postavitve Spomenika žrtvam vseh vojn v Ljubljani. Prispevek se ne ukvarja z zgodovinsko analizo povojnih pobojev, ampak z njihovo recepcijo v slovenski javnosti in politiki. Prav tako namen prispevka ni normativno ocenjevanje dogodkov, procesov in historičnih akterjev, ampak historična kritika recepcij travmatičnih dogodkov v slovenski družbi drugega desetletja tretjega tisočletja.

From je imao reputaciju "nerevolucionara", jer nije bio pristalica nasilne revolucije. Međutim, radikalni sadržaji Fromovog pogleda na svet su prikriveni ispod reformističke odeće, budući da je bio Frojdista (nazivaju ga različito: "neofrojdista", "levi frojdista", "frojdomarksista"), a treba naglasiti da je smatrao da je Marks bio mnogo veći od Frojda, jer je Frojd bio reformator, a Marks radikalni revolucionar. From i njegovo delo je malo, skoro nikako, izloženo kritici (mada ima pokušaja). Uglavnom se o njemu krajnje pozitivno govorilo, jer je pridobio "oreol borca za ljudsku slobodu". Kritika Herberta Markuzea Fromovih ideja u "Erosu i civilizaciji" je najpoznatija. Međutim, s obzirom da je i Markuze pripadnik "Frankfurtske škole" čiji su pripadnici kreirali satanističke društvene promene kojima smo sada svedoci, ta "kritika" ne može da bude pouzdan oslonac. From se, dakle, ne može razumeti bez uzimanja u obzir da je bio pripadnik "Frankfurtske škole", ali i da je znanje sticao i kod ekstremne "jevrejske" religiozne organizacije "Habad", koja je uticala na njegove stavove, a koji se mogu definisati kao trockizam u političkoj psihologiji. From je zapravo primenio sledeći metod: ideologiju "Habada" je uopštio i preneo na čitavo čovečanstvo, tako da kada se "Bekstvo od slobode" (i druga njegova dela) izlože kritici sa aspekta pravoslavne antropologije, tek tada se vide razmere Fromovih stranputica.

U literaturi posvećenoj etničkim sukobima postoji tendencija da se u obzir uzmu samo izvanjski izvori sukoba. Takvo stajalište - da su glavni uzroci etničkih sukoba u karakteru odnosa među etničkim skupinama, odnosno njihovim elitama - može, međutim, biti pogrešno. U radu se izlaže kritika konfliktne teorije razrađene unutar znanstvenog (politologijskoga) područja međunarodnih odnosa. Kritika obuhvaća koncepcijske i metodološke probleme analize među-grupnih sukoba i ukazuje na važnost unutar-grupnih sukoba (sukoba među "domaćim" elitama) kao izvora onih prvih. U zaključku, autor ističe važnost izložene kritike za razumijevanje uzroka i izvora nasilnih sukoba koji slijede etničke markere. ; The literature on "ethnic conflict" tends to focus solely on external sources of such conflict. But this unquestioning focus on ethnic conflict as due to factors in the relationship between "ethnic groups" or their elites may at times be misleading. Drawing on a critique of conflict theory as developed in the field of international relations, I point out the conceptual and methodological problems associated with the analysis of inter-group conflict, and point to the importance of within-group conflict, especially conflict between elites, as sources of external conflict. I apply this critique to the concept of ethnic conflict and point out the consequences of such questioning for understanding the causes of violent conflict along ethnic lines.

Šiame straipsnyje analizuojami du skirtingi požiūriai į prasmingo gyvenimo klausimą šiuolaikinėje filosofijoje: estetinis ir etinis. Pirma, aptariamas Michelio Foucault estetinis požiūris, kuriuo remdamasis jis siūlo gyvenimą suvokti kaip meno kūrinį. Estetinis požiūris čia suprantamas kaip nuolatinė naujumo, inovacijos, pertrūkio paieška. Toliau aptariamas etinis požiūris Alasdairo MacIntyre'o išplėtotoje šiuolaikinėje neo-aristotelinėje filosofijoje. Etinis požiūris pristatomas kaip tiesioginė nyčiškos filosofijos kritika, siekianti rekonstruoti etinį subjektą per vientisumo, tęstinumo ir gėrio sampratas. Aptariant abu požiūrius, straipsnyje argumentuojama neo-aristotelinės etikos svarba postmoderniajame būvyje.

Straipsnio tikslas – įrodyti Dworkino knygoje "Teisingumas ežiukams" bandytos įgyvendinti filosofinės revoliucijos nesėkmę. Ši revoliucija nepasisekė dėl dviejų priežasčių. Pirma, Dworkino mokslo poveikio etikos teorijai kritika yra suaugusi su pirmenybės mokslui teikimu. Kritikuodamas etikos pajungimą mokslinio mąstymo epistemologijai, šis autorius nori ją sieti su moksline pasaulėžiūra. Antra, Dworkinas pernelyg susiaurina metaetikos kritiką, apsiribodamas polemika su mokslo epistemologijos jai primestu "išoriniu skepticizmu". Metaetika yra daug didesnė filosofinė klaida, negu atrodo Dworkinui. Mokslas veikia ne tik teorijos, bet ir "įprasto požiūrio" lygmeniu.