Suchergebnisse

Straipsnyje dorovės ir politikos santykiai atskleidžiami trimis lygmenimis: ontologiniu, aksiologiniu ir socialiniu. Autorius nurodo dorovės ir politikos pagrindines antinomijas: laisvės ir prievartos, individualiosios ir bendrosios valios, žmogaus ir visuomenės, tikslo ir priemonės, pareigos ir egoizmo. Politikoje ryškėja žmonių santykių konfliktiškumas, o dorovėje – žmogiškasis solidarumas. Aptariami dorovės ir politikos pajungimo vienas kitam atvejai socialinės teorijos istorijoje. Teigiama, kad nei mėginimas atskirti dorovę nuo politikos, nei mėginimas jas pajungti vieną kitai neatspindi visos jų tarpusavio santykių realybės. Griežtas šių sferų skyrimas, jų supriešinimas nesiderina su socialinio gyvenimo faktais, rodančiais dorovės ir politikos sąveiką bei dinamiką. Autoriaus nuomone, dorovės ir politikos savarankiškumas bei skirtingi jų tarpusavio ryšiai yra didele dalimi nulemti pačių visuomeninių santykių prieštaravimų.

The relation of morals to politics is discussed in the ontological, axiological, and sociological aspects. The principle antinomies of the two are pointed out, namely, that of liberty and obligation, that of individual will and common will, and that of person and society. Morals and politics are said to exist as relatively independent phenomena. That is why the unclear separation of the two is theoretically inconsistent and practically harmful. The author of the paper holds that the relative autonomy of the two phenomena as well as their interrelations to a great extent are rooted in the very contradictiveness of the social relations. ; Straipsnyje dorovės ir politikos santykiai atskleidžiami trimis lygmenimis: ontologiniu, aksiologiniu ir socialiniu. Autorius nurodo dorovės ir politikos pagrindines antinomijas: laisvės ir prievartos, individualiosios ir bendrosios valios, žmogaus ir visuomenės, tikslo ir priemonės, pareigos ir egoizmo. Politikoje ryškėja žmonių santykių konfliktiškumas, o dorovėje – žmogiškasis solidarumas. Aptariami dorovės ir politikos pajungimo vienas kitam atvejai socialinės teorijos istorijoje. Teigiama, kad nei mėginimas atskirti dorovę nuo politikos, nei mėginimas jas pajungti vieną kitai neatspindi visos jų tarpusavio santykių realybės. Griežtas šių sferų skyrimas, jų supriešinimas nesiderina su socialinio gyvenimo faktais, rodančiais dorovės ir politikos sąveiką bei dinamiką. Autoriaus nuomone, dorovės ir politikos savarankiškumas bei skirtingi jų tarpusavio ryšiai yra didele dalimi nulemti pačių visuomeninių santykių prieštaravimų.

Straipsnyje rekonstruojamas ir interpretuojamas religijos racionalizacijos proceso tyrimas Maxo Weberio religijos sociologijoje. Joje skiriami du galimi pagrindinės religijos problemos (nepelnytų kančių prasmės paaiškinimo) sprendimo būdai – Rytų religijos (RRIT) ir Artimųjų Rytų-Vakarų religijos (ARVRIT) idealieji tipai. Juos aproksimuojančios religijos yra išganymo religijos. Joms būdinga dualistinis teologinis-metafizinis pasaulėvaizdis. Religijos racionalizacija vyksta kaip magijos įveikimo procesas – tai palaipsninis pasaulio atkerėjimas. Būdingas išganymo religijos bruožas (ir kartu jos institucionalizacijos bažnyčios pavidalu sąlyga) yra šventosios knygos. Gyvenimo šiame pasaulyje tikslams priešpriešinami išganymo tikslai. Skatindama arba stabdydama kitų kultūros sričių racionalizaciją, religijos racionalizacija pati patiria jų poveikį. RRIT būdinga būties metafizika, kosmocentrinis pasaulėvaizdis, kurio pagrindas yra dievybės, kaip amžinos, tobulos, beasmenės tvarkos, vaizdinys. ARVRIT būdinga istorijos metafizika, teocentrinis pasaulėvaizdis, kurio pagrindas yra asmenybinio Dievo – šio pasaulio ir jo tvarkos kūrėjo – vaizdinys.

Max Weber's sociology is interpreted as an ideal typical theory of possible solutions (rationalisation) of the universal problems of social life. History pretends by itself the process in which the possibilities are realised, when a particular solution to the problem contradicts, impedes, supposes or favours the other one. The western capitalism is the organisation of economy, which makes it possible to solve the main problem of economy, that of the optimal allocation of resources under the circumstance of scarceness. The conceptions of the genesis of capitalism, those of M. Weber and of K. Marx, are compared. ; Straipsnyje analizuojama kapitalizmo problema M. Weberio sociologijoje. Pagrindine ekonomikos problema M. Weberis laiko optimalų (racionalų) ribotų resursų panaudojimą poreikiams tenkinti. Verslovinis kapitalizmas – tai ūkinė veikla, kurios tikslas yra gauti maksimalų pelną, panaudojant konkurencinės kovos rinkoje teikiamus šansus. Adekvati versloviniam kapitalizmui ūkinė etika yra kapitalizmo dvasia bei profesinės pareigos etika. Politiniam kapitalizmui būdingas siekis gauti pelno neatsižvelgiant į priemones. Palyginamos M. Weberio ir K. Marxo kapitalizmo bei jo genezės koncepcijos. K. Marxui kapitalizmas yra gamybinių santykių, ekonominės struktūros tipas. Šios struktūros sąvoka remiasi darbine vertės teorija; ekonominių struktūrų tipai skiriasi vieni nuo kitų pridėtinio darbo pasisavinimo ir realizavimo būdais. M. Weberis kapitalistinėje ekonomikoje mato ekonominę veiklą (gamyba, valdymas, pirkimas-pardavimas, kreditavimas ir pan.), institutus (įmonės, pinigai, birža ir kt.) bei pasiūlos-paklausos santykio svyravimą. M. Weberio verslovinio kapitalizmo sąvokos ekstensionaliu ekvivalentu galima laikyti K. Marxo pramoninio kapitalo, pramoninio kapitalizmo sąvokas.