Origins of environmental regulation

Abstract

During the last twenty – thirty years there has been unprecedented demand for new legal regulation in the field of environmental protection, which influenced the immense growth in both the body of environmental legislation and in re-thinking the idea and principles of the environmental protection itself. The provisions of environmental law are passed, accepted and obeyed with a great resistance in the society. On the one hand, environmental law may be defined as a value system that seeks to induce humans to act as stewards of nature rather than only its exploiters, and therefore the environmental provisions are construed in a manner that the main instruments are limitations of different activities in order to prevent the disruption of natural systems. On the other hand, by doing so the environmental law places nature and future generations (those categories commonly do not have any legal personality) and not the human (the sole addressee and the beneficiary of the traditional legal system) in the centre of environmental regulation. This concept radically transforms the relationship between nature and mankind by subordinating the initiative to benefit from legal regulation. By doing so, the environmental provisions make the opposite and evolve tension in respect of such rights as the right to property, the right to personal life, or individual welfare. In the present research the aim is to disclose the origins and the most important principles of international and regional legal regulation of environmental protection, and to analyse the essence of environmental law in the context of public interest. The environmental law is analysed in the context of such human rights as the right to property and the right to personal life. ; Pastarieji dvidešimt–trisdešimt metų pasižymėjo beprecedenčiu naujo teisinio reguliavimo poreikiu aplinkos apsaugos srityje. Tai prisidėjo prie nepaprasto aplinkos apsaugos teisės aktų skaičiaus augimo ir pačios aplinkosaugos koncepcijos transformavimosi bei aplinkosaugos principų raidos. Aplinkos apsaugos teisės aktų nuostatos dažnai yra leidžiamos, priimamos ir joms paklūstama su dideliu visuomenės pasipriešinimu. Viena vertus, aplinkos apsaugos teisė gali būti apibrėžiama kaip vertybių sistema, kuri siekia, kad žmogaus veikla būtų gamtą saugojanti ir tausojanti, o ne tik savo privačius interesus tenkinanti nepaisant visuomenės interesų ir gamtos apsaugos problemų. Todėl aplinkos apsaugos nuostatos dažniausiai pasižymi tuo, kad pagrindinės reguliavimo priemonės yra įvairūs žmogaus veiklos apribojimai siekiant užkirsti kelią įvairių gamtos sistemų sutrikimui. Kita vertus, nustatydama veiklos apribojimus aplinkosaugos teisės transformuoja įprastinę teisės subjektų subordinaciją reguliavimo centru įvardindama ne asmens privačius interesus (vienintelį adresatą ir tradicinį teisinės sistemos naudos gavėją), bet gamtą ir ateities kartų poreikius (šios kategorijos dažniausiai neturi jokio teisinio subjektiškumo). Ši koncepcija iš esmės transformuoja gamtos ir žmogaus santykį ir todėl aplinkos apsaugos teisės normos dažnai sukuria priešpriešą ir kelia įtampą tokių asmens teisių kaip teisė į nuosavybę, teisė į asmeninį gyvenimą, teisė į asmeninę gerovę atžvilgiu. Todėl šiame tyrime siekiama atskleisti, kokios priežastys ir idėjinės nuostatos nulėmė būtent tokią aplinkosaugos teisės raidą, kokie yra pagrindiniai aplinkos apsaugos teisės šaltiniai. Šio tyrimo tikslas – atskleisti tarptautinio ir regioninio aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo ištakas ir svarbiausius principus bei išanalizuoti aplinkos apsaugos teisės aktų esmines ypatybes.