Case study: learner attitudes towards the correction of mistakes

Abstract

The objective of the research is to explore learner attitudes to correction of mistakes or feedback as a language learning tool in oral, electronically- and paper-written work as well as peer correction of mistakes. Feedback is a method used in the teaching of languages to improve performance by sharing observations, concerns and suggestions with regard to written work or oral presentation. It includes not only correcting learners, but also assessing them. Both correction and assessment depend on mistakes being made, reasons for mistakes, and class activities. Recently the value of feedback in language studies has been a matter of debate among language teaching practitioners. The research into the effects of feedback is far from conclusive. Teachers' and students' expectations toward feedback are found to be opposing, and the most frequent reason given is its negative impact on students' confidence and motivation. However, at the university level the issue of feedback has been examined in passing and there is insufficient research into learner attitudes to feedback in English for Specific Purposes. The hypothesis for the present study is to find out whether criticism has a negative impact on student confidence and whether perceptions of feedback depend on professional specialization. The research methods. A survey of students' perceptions of teachers' feedback in various class activities was administered to various groups of undergraduate students of psychology and penitentiary law. Statistical treatment of students' responses using Statistical Package for the Social Sciences software (SPSS) was carried out in order to establish the level of significance for the two small samples of participants. The respondents in this research participated students of two different specializations, penitentiary law and psychology, who study English for Specific Purposes at the Faculty of Social Policy, Mykolas Romeris University in Vilnius, Lithuania. The results obtained. The results indicated that feedback was considered helpful though correction of written work was more appreciated than correction of speech. Students believe that in order to improve their writing skills, it is necessary to receive teacher feedback on written work both on paper or submitted electronically. They prefer immediate correction of errors in spite of its impracticality and claim that individual correction of mistakes by teacher is useful. Differences between the responses of students who study two disciplines were slight. Attitudes to feedback do not differ significantly—specialization is not very relevant. Criticism isn't meant to undermine self-esteem, though some students were more confident than other students. Perceived merits of oral, handwritten, electronic, teacher and peer feedback as well as the value of statistical analysis in interpretation of data are discussed in this study. All the things considered might help learners be successful in improving language skills. It is generally believed that by making the students aware of the mistakes they make, and by getting them to act on those mistakes in some way, the students will assimilate the corrections and eventually not make those same mistakes [.] ; Klaidų taisymas, arba grįžtamasis ryšys, apibūdinamas kaip stebėjimo rezultatų ir siūlymų teikimas tarp asmenų norint geriau atlikti asmenines ir organizacines užduotis. Svarbu ne tik taisyti besimokančiuosius, bet ir vertinti juos. Tiek taisymas, tiek vertinimas priklauso nuo daromų klaidų, jų priežasčių ir darbo auditorijoje. Grįžtamasis ryšys yra vienas iš labiausiai ginčytinų klausimų mokant užsienio kalbų. Grįžtamojo ryšio svarba mokant kalbų nėra vienareikšmiškai vertinama dėstytojų, o jo tyrimai nėra galutiniai, tyrimų įrodymai nėra įtikinantys. Universitetinėse specialybės kalbos studijose grįžtamasis ryšys tyrinėtas paviršutiniškai. Dėstytojų ir studentų požiūriai į grįžtamąjį ryšį yra prieštaringi. Dažniausia dėstytojai neigiamai vertina grįžtamojo ryšio įtaką studentų motyvacijai ir pasitikėjimui savo gebėjimais. Dėstytojo grįžtamasis ryšys taikomas, kai būtina taisyti rašybos ar kalbėjimo klaidas. Pastarųjų metų kalbų mokymosi teorijos teigia, kad ne visos klaidos taisytinos. Tai remiasi teiginiu, kad klaidos mokantis yra neišvengiamos – tai yra normalus reiškinys. Dabartinės teorijos apie kalbų mokymąsi teigia, kad įpročio formavimas yra tik viena proceso dalis. Klaidų atsiradimo priežastys būna įvairios: gimtosios kalbos interferencija, ribotas užsienio kalbos mokėjimas, kalbos sudėtingumas ar net fosilizacija pasiekus tam tikrą kompetencijos lygį. Tikėtina, kad išaiškinus studentams jų daromas klaidas, jie įsisavins duotus pataisymus ir pagaliau nedarys tų klaidų ateityje. Straipsnyje nagrinėjami Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto psichologijos ir penitencinės teisės studentų požiūriai į grįžtamąjį ryšį mokantis specialybės anglų kalbos ir nustatoma, kaip keičiasi jų nuomonės mokantis specialybės kalbos. Gauti rezultatai rodo, kad grįžtamasis ryšys yra veiksmingas būdas skatinti lingvistinį vystymąsi. Studentai labiausiai vertina rašto darbų klaidų taisymą, bet mažiau vertina klaidų taisymą pasisakymuose. Psichologijos ir penitencines teisės studentai mano, kad rašybos įgūdžiams pagerinti būtinas dėstytojo grįžtamasis ryšys. Studentai labiau vertina greitą klaidų taisymą nepaisant jo nepraktiškumo ir teigia, kad dėstytojų individualus klaidų taisymas yra naudingas. Dviejų disciplinų studentų atsakymų skirtumai labai nedideli. Požiūris į grįžtamąjį ryšį skiriasi nedaug – specializacija nėra labai svarbi. Priešingai negu dėstytojai, studentai mano, kad klaidų taisymas yra efektyvus ir nekenkia žmogaus savigarbai. Straipsnyje aptariamos dėstytojo grįžtamojo ryšio teikimo formos – popieriuje bei kurso draugų pastabos elektroninėje erdvėje. Visos tos aplinkybės gali padėti studentams sėkmingai tobulinti kalbos įgūdžius. Pagrindinė šio tyrimo išvada skirta dėstytojams: stebėti kiekvieno studento pažangą ir teikti geranorišką rašto ir kalbėjimo klaidų taisymą. Dėstytojai privalo tobulinti savo klaidų taisymo metodikas taip, kad studentai nejaustų streso ar jaudulio.