Five Freedoms and their Implications for a Less Developed National Economy ; Penkios laisvės ir jų padariniai mažiau išplėtotai nacionalinei ekonomikai

Abstract

The article deals with the issue of the growing role of knowledge as a production factor and its implications for a national economic development. A review of liberalization of goods and services, capital and, however highly selective, labour movement leads to the conclusion that although liberalization extends possibilities for all participating countries to speed up their economic development it does not necessarily serve as an instrument for narrowing the development gap. Deep changes in production processes, linked with rapid changes in information and communication technologies, expose the growing role of knowledge which becomes a separate factor of production. Can knowledge play a role of a factor that could preferentially assist less developed countries in closing the gap in their economic and social evolution? The analysis shows that it rather cannot because the processes and procedures of international political economy are put in action for still the same economic and political goal - to preserve the leading role of developed countries in the global community. Less developed countries, including nations in transition, cannot rely on implementation of all five freedoms in cross-border economic relations, when they aim to narrow the developmental gap; special measures of economic policy. both on the national and international scale, are needed to solve the problem. ; Intensyvėjanti globalizacija ir regioninė integracija skatina vis didesnį ekonominių ryšių liberalizavimą. Europos Sąjungoje (ES) šis procesas apibūdinamas kaip "keturios laisvės" - turimas galvoje laisvas prekių, paslaugų, darbo ir kapitalo judėjimas ES. Tokių laisvių plėtojimasis neišvengiamas ir ilgesnėje perspektyvoje nesulaikomas, nes naudingas visoms jame dalyvaujančioms šalims. Tai vyksta ir pasaulio mastu. Tiesa, nauda pasiskirsto nevienodai. Pagrindinis naudos pasiskirstymo bruožas yra tas, kad labiau ekonomiškai išsivysčiusios šalys turi galimybių gauti daugiau naudos nei ekonomiškai atsiliekančios šalys. Tai reiškia, kad šalių diferenciacija pagal ekonominį išsivystymą, liberalizuojantis ekonominiams ryšiams, savaime neišnyksta. "Keturių laisvių" analizė tai ir parodo.Kyla klausimas, ar negali atsiliekančios šalys (besivystančios ir pereinamosios ekonomikos valstybės) tikėtis, kad naujas iškylantis gamybos veiksnys - žinios - padės joms mažinti ir galop likviduoti ekonominį atsilikimą? Juk žinios nėra susijusios nei su šalies gamtos ištekliais, nei netgi su jos industrializavimo mastu; jų judėjimas taip pat nėra nei branginamas muitais, nei trukdomas kitokiais reikalavimais, keliamais prie sienų, pavyzdžiui, prekėms. Žinių perdavimas ir apdorojimas šiais informacijos ir telekomunikacijos technologijų pažangos laikais nesudaro jokių perdavimo ir priėmimo sunkumų. Taigi galima kalbėti ir apie sparčiai besiplėtojančią "penktąją laisvę" - laisvą žinių judėjimą.Analizė rodo, kad savo politine ekonomine esme žinių judėjimas nesiskiria nuo kitų gamybos veiksnių judėjimo: jis taip pat yra reguliuojamas, reguliavimas griežtinamas ir to griežtėjimo padarinys yra didėjanti nauda išsivysčiusioms valstybėms ir papildomi kaštai bei laiko praradimai besivystančioms šalims.Žinių judėjimo laisvė varžoma ir reglamentuojama intelektinės nuosavybės teisių apsaugos priemonėmis, ypač išplėtotomis po 1994 m. pasirašytos Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (Trade Related Aspects of Intellectual Property Rights, TRIPS), kurios reikalavimai privalomi kiekvienam Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) nariui. Esant tokiai tvarkai, išsivysčiusios šalys natūraliai laimi daug daugiau nei besivystančios šalys, nes pirmosios labai dažnai yra išimtinės tokių produktų tiekėjos (patentais apsaugant jų monopolinę padėti visose pasaulio rinkose), o antrosios - pirkėjos, finansuojančios tolesni pirmųjų lyderiavimą ir siaurinančios savo pačių galimybes sukurti ši tą patentuotino.Todėl pats savaime nei keturių, nei penkių laisvių plėtojimas negali išspręsti dalies šalių ekonominio ir socialinio atsilikimo problemos. Jai spręsti reikia specialių ekonominės politikos priemonių.