Mąstymo etika ir racionalizacijos įprotis

In: Problemos: filosofijos leidinys, Band 89, S. 73-84

Abstract

Straipsnyje pristatoma iki šiol beveik nevartota mąstymo etikos sąvoka bei atliekama pa­matinė jos analizė. Teigiama, kad ši sąvoka atitinka filosofijos kaip dvasinės praktikos suvokimą, o jos esmė – įvesti į tokį mąstymo santykį su tikrove, kuriame dalyvautų "visas žmogus", o ne tik kon­ceptualaus racionalumo galia. Šiuo požiūriu yra nagrinėjama M. Heideggerio, E. Levino, H. Bergsono, S. Weil bei paties sąvokos autoriaus, popiežiaus Jono Pauliaus II, filosofijos. Mąstymo etikai yra prie­šinamas giliai europietiškoje mąstymo tradicijoje įsišaknijęs racionalizacijos įprotis. Racionalizacija apibrėžiama kaip tikrovės pakeitimas konceptais, užsibaigiantis ideologijų kūrimu bei jų konfliktais. Išskiriama radikali racionalizacijos fazė – visuotinė technologizacija, kai tikrovė yra keičiama jau net ne konceptais, o skaičiais. Straipsnio tikslas – konfrontuoti abi mąstymo koncepcijas atsižvelgiant į daugybę egzistencinių problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinis pasaulis.