Suchergebnisse

Knygos recenzija. Sekuliarizacija ir dabarties kultūra: kolektyvinė monografija / sud. Rita Šerpytytė. Autoriai: Rita Šerpytytė, Danutė Bacevičiūtė, Mintautas Gutauskas, Tomas Sodeika, Kristupas Sabolius, Vaiva Daraškevičiūtė, Sigita Maslauskaitė, Aušra Pažėraitė. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2013. 524 p. ISBN 978-609-459-245-4.

Straipsnis skiriamas prancūzų aktoriaus, poeto, scenaristo, žiaurumo teatro idėjos autoriaus Antonino Artaud (1898–1948) idėjų pėdsakų šifravimui Gilles'io Deleuze'o (1925–1995) kino filosofijoje. Straipsnyje keliami klausimai: kuo Artaud idėjų traktuotė antrajame knygos "Kinas" tome "Vaizdinys-laikas" skiriasi nuo čia pat aptariamų rusų režisieriaus Sergejaus Eisensteino idėjų įtakos? Kaip modernaus kino filosofijoje veikia Deleuze'ui svarbi Artaud mintis apie pamatinę minties bejėgystę, įkūnytą pačioje mintyje? Ar iš Artaud pasiskolintas "kūno be organų" konceptas išveda į kasdienį ir ceremonijų kūną, apie kurį rašo Deleuze'as kaip apie modernaus kino ženklą? Straipsnyje prieinama prie išvados, kad visgi galima išskirti dvi Deleuze'o iš Artaud perimtas kūno traktuotes: iki-šizofrenišką pozų ir gestų kūną, kuris sudaro pamatinę "žiaurumo teatro" konceptualinę šerdį ir kuria remiasi Deleuze'as, rašydamas apie modernaus kino tapsmą, bei šizofrenišką "kūną be organų", kuris turėjo įtakos Deleuze'o ir Guattari tyrimams. Pamatinė straipsnyje ginama tezė: tiriant teorines įtakas Deleuze'o modernaus kino filosofijai, neįmanoma apeiti ir nepastebėti Artaud.

Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze'o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze'o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze'o atsakymai į paties išsikeltą klausimą "kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?" patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais.Pagrindiniai žodžiai: Kantas, Deleuze'as, vaizduotėKant and Deleuze: What is the Deepest Secret of Imagination? Jūratė Baranova Abstract The paper discusses the problem of possible philosophical understanding of imagination from the Kantian-Deleuzean point of view. At the begining of his philosophical carreer, one can say, "early Deleuze" in 1963 published the book "Kant's Critical Philosophy" (La philosophie critique de Kant). The same year he wrote an essay "The Idea of Genesis in Kant's Esthetics". In both texts returning to Kant's book Critique of Pure Reason, Deleuze notices, that it is widely acknowledged that schematizing is an original and irreducible act of imagination: only imagination can and knows how to schematize. Nevertheless, the imagination does not schematize of its own accord, simply because it is free to do so. It schematizes only for a speculative purpose, in accordance with the determinate concepts of the understanding; when the understanding itself plays the role of legislator. This is why it would be misguided to search the mistery of schematizing for the last word on the imagination in its essence or in its free spontaneity. "Schematizing is indeed a secret, but not the deepest secret of imagination," – writes Deleuze. Some questions arise at this point. The first one – who speaks here: Kant or Deleuze? The second one – what is this deepest secret of imagination, as an intrigue of this kantian-deleuzean voice? How many possible answers to this question one can discern passing from "early Deleuze" to "late Deleuze"? In this article the author discoved some possible metamorphosis or twists of imagination in the experimental reading of Deleuze. It starts from the submissive position being directed by Understanding or Reason, to the free accord of three independent faculties, towards their discord, even fight, even death of the imagination for the sake of the thought and at least – the whirl closes and comes to the same point but from a different point of view: imagination, together with understanding and reason participate as an integral part of philosophical taste in later Deleuze. But one point united all these different adventures of imagination. Imagination always acts only in relation to the understanding and reason, it never plays free. It could never be able to play alone. Keywords: Kant, Deleuze, imagination.

Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze'o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze'o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze'o atsakymai į paties išsikeltą klausimą "kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?" patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais.Pagrindiniai žodžiai: Kantas, Deleuze'as, vaizduotėKant and Deleuze: What is the Deepest Secret of Imagination? Jūratė Baranova
Abstract The paper discusses the problem of possible philosophical understanding of imagination from the Kantian-Deleuzean point of view. At the begining of his philosophical carreer, one can say, "early Deleuze" in 1963 published the book "Kant's Critical Philosophy" (La philosophie critique de Kant). The same year he wrote an essay "The Idea of Genesis in Kant's Esthetics". In both texts returning to Kant's book Critique of Pure Reason, Deleuze notices, that it is widely acknowledged that schematizing is an original and irreducible act of imagination: only imagination can and knows how to schematize. Nevertheless, the imagination does not schematize of its own accord, simply because it is free to do so. It schematizes only for a speculative purpose, in accordance with the determinate concepts of the understanding; when the understanding itself plays the role of legislator. This is why it would be misguided to search the mistery of schematizing for the last word on the imagination in its essence or in its free spontaneity. "Schematizing is indeed a secret, but not the deepest secret of imagination," – writes Deleuze. Some questions arise at this point. The first one – who speaks here: Kant or Deleuze? The second one – what is this deepest secret of imagination, as an intrigue of this kantian-deleuzean voice? How many possible answers to this question one can discern passing from "early Deleuze" to "late Deleuze"? In this article the author discoved some possible metamorphosis or twists of imagination in the experimental reading of Deleuze. It starts from the submissive position being directed by Understanding or Reason, to the free accord of three independent faculties, towards their discord, even fight, even death of the imagination for the sake of the thought and at least – the whirl closes and comes to the same point but from a different point of view: imagination, together with understanding and reason participate as an integral part of philosophical taste in later Deleuze. But one point united all these different adventures of imagination. Imagination always acts only in relation to the understanding and reason, it never plays free. It could never be able to play alone. Keywords: Kant, Deleuze, imagination.

This article deals with the problem of a paradoxical opposition between critical thinking and the art of rhetorics in upbringing. Is it neccessary for the formation of critical thinking to stress also its exterior form? For example, is it necessary to pay tribute to its rherotical expression? Or maybe rhetorics is only secondary, not necessary in critical thinking? Is it possible for rhetorics to substitute critical thinking or to suspend its power? These questions are raised in the article for the reason that rhetorics in Lithuania is not included into programmes of developing critical thinking or is suggested as an additional issue only in the teaching of literature. The author of the article re-flects upon the sceptical attitude towards rhetoric in ancient Greece, discussed in Plato's works, mentions also doubts about the value of rhetorics in Descartes' and Locke's works, describes also the Kantian attitude. On the other hand, the article reveals the positive aspects of rhetoric, noted by philosophers of Ancient Rome by and Italian humanists. A special note is given to Italian philosopher Grassi's conceptions. The author agrees with Grassi that reasoning is not able to avoid the rhetorical form, that even the concepts of "axiom" or "reasons" are metaphors.The author concludes that metaphors do not negate or oppose critical thinking, but extend its power of knowledge. On the other hand, a metaphor is not able to substitute critical thinking. So, these two epistemic powers should be formed and educated as parallel and autonomous capacities. In the case when the metaphorical vision and critical thinking are educated as separate capacities, the result is not sutisfactory. A metaphorical rhetorical accent in education without critical thinking forms a too chaotic, lyrical, undisciplined thinking, stressing the subjective self-expression based on the presupposition that rhetroical expression is more important than truth. On the other hand, stressing only critical thinking in education results in a too formal reasoning neglecting reality and the meaning of contingency. The author's theoretical conclusion that these two epistemic powers of personality could be educated in harmony is also practically implemented in her philosophy texbooks for schools, uniting philosophical thought, literature, and visual art. ; Profesorė humanitarinių mokslų (filosofijos) daktarėLietuvos edukologijos universitetoFilosofijos katedraT. Ševčenkos g. 31-228, LT-03111 VilniusEl. paštas: jurabara@gmail.comŠiame straipsnyje bandoma susieti kritinį mąstymą su retorinės išraiškos ugdymo ypatybėmis. Retorika, kaip įtikinimo menas, kuris veikia emocijas, gali būti traktuojama dviem aspektais. Ji gali būti suprantama ir tik kaip įtikinėjimo menas, kurį naudoja retorikai, politikai, pamokslininkai. Žvelgiant į retoriką šiuo aspektu, jos ribos susiaurėja iki praktinių nuorodų, kaip įtikinti žmones. Šiuo požiūriu retorika netenka teorinio aspekto. Teorinis aspektas atsiranda tada, kai keliame klausimą, koks jos santykis su filosofija ir teorine kalba. Ar teorinė mintis privalo įgyti retorinę formą, kad būtų išreikšta ir suprasta? Ar retorika yra būtinas, imanentinis, neišvengiamas teorinės minties išraiškos būdas ar tik fakultatyvus, nebūtinas, tačiau galimas jos palydovas? Pagaliau lieka atviras klausimas: ar retorinio meistriškumo ugdymas neslopina kritinio mąstymo galių? Ugdymo filosofijos istorijoje atsakymų į šiuos klausimus galima rasti labai įvairių.

Straipsnyje svarstoma vizualumo ir kūno judesių sampynos raiška per aklumo refleksijos filosofijos istorijoje atvertį. Bandoma atsekti, kaip postmodernaus "posūkio į vaizdą" kontekste transformavosi idėjos autoriaus Rene Descartes'o hipotezė apie vizualumo perkodavimą aklojo rankos judesyje dekonstrukcijos idėjos autoriaus Jacques Derrida (1930-2004) knygoje Aklojo prisiminimai. Autoportretas ir kiti griuvėsiai (Memoires d'aveugle: L'autoportrait et autres ruins, 1990). Keliamas klausimas, kaip susipina su aklumo patirtimi Derrida pamėgtos meditacijos apie aukojimą. Be to, klausiama, kaip aklumo patirtis sietųsi su vidinės šviesos metafora. Visas tyrimo laukas neatsiejamas nuo klausimo, kaip fiksuoja aklumo patirtį grafinė dailė, pamatyta filosofo žvilgsniu, ką ypatinga ji aptinka aklojo kūno judesyje, kaip galima paralelė tarp aklojo ir dailininko, tapančio autoportretą.

The author of this article concludes that Karl-Otto Apel is more close to Kant than Jurgen Habermas. Apel sticks to this aspect of Kantian ethics, which modern philosophers, and Habermas as well, considered as not so important. He is looking for final foundations of ethics. And names himself as a classical transcendental thinker. For this reason he opposes Habermas' abandoning transcendentalism in his orientation to empirical sciences and his acceptation of discursive normativity only as a hypothesis. The author of the article concludes that Apel's insisting of transcendental background for justification of ethics at the same time develops contra-Kantianconception of political responsibility, which is more Weberian in itself. Weber foresaw the dangerof preferring abstract ideals more than real life in political behavior. To such political behavior, oriented to an "ethic of ultimate ends" Weber opposes an "ethic of responsibility". Such responsible politicians does not blame others, nor circumstances, no God for the consequences of his own actions: he know that it is his extreme responsibility, because acting in politics he is connected with diabolic forces lurking in all violence. It is not clear how he unites Webe rian understanding of political responsibility, negating deontologism of Christian approach with Kantian deontologism and ideal of moral politician. According to authors view, Kant, in contrast to Weber, does not accept the idea, that political purposes create new morality. The politician described by Weberhe considers to be political moralist and opposes him the real subject of his own political philosophy – moral politician. To moral politician political maxims, in contrast to Weber's, are derived not from volition as the supreme yet empirical principal of political wisdom, but rather from the pure concept of the duty of right, from the ought, whose principle is given a priori by reason, regardless of what consequences may be. Apel, accepting Weber's conception of the politicsof responsibility does not takes into account, that the main formula of this politician "I think so and I cannot otherwise" (ich kann nicht anders, hier stehe ich) contradicts to his conception of procedural normativity justifying the moral discourse. Author of the book concludes that to the premises of Apel's conception of responsibility could be Popperian notion of it. Other criticizes Apel's attempts to oppose Popperian line on the bases that it accepts the possibility of the faith in reason. It seems, that Popperian conception of responsibility is more Kantian that Apel's. According to my opinion formal procedure's is too narrow aspect for interpreting Kantian ethics. ; Straipsnyje svarstoma šiuolaikinės normatyviosios etikos paieškos galimybė, pasitelkiant Karlo Otto Apelio tokio bandymo pavyzdį ir supriešinant jį su Jürgeno Habermaso diskurso etika bei Maxo Weberio ir Karlo Raimundo Popperio politinės moralės projektais. Autorė pripažįsta, kad Apelio pastangos suteikti šiuolaikinei etikai vieningą normatyvinį pagrindą iškrenta iš bendros į vertybių pliuralizmą linkstančios šiuolaikinės etikos perspektyvos. Kita vertus, jos manymu, siekiant išsaugoti Kanto etikos formaliuosius aspektus, jo transcendentalines intencijas, galima nepastebėti svarbių Kanto etikos turinio aspektų. Mūsų galva, formalus procedūriškumas ar normatyvumas neišsemia Kanto etikos galimybių.

Straipsnyje svarstoma šiuolaikinės normatyviosios etikos paieškos galimybė, pasitelkiant Karlo Otto Apelio tokio bandymo pavyzdį ir supriešinant jį su Jürgeno Habermaso diskurso etika bei Maxo Weberio ir Karlo Raimundo Popperio politinės moralės projektais. Autorė pripažįsta, kad Apelio pastangos suteikti šiuolaikinei etikai vieningą normatyvinį pagrindą iškrenta iš bendros į vertybių pliuralizmą linkstančios šiuolaikinės etikos perspektyvos. Kita vertus, jos manymu, siekiant išsaugoti Kanto etikos formaliuosius aspektus, jo transcendentalines intencijas, galima nepastebėti svarbių Kanto etikos turinio aspektų. Mūsų galva, formalus procedūriškumas ar normatyvumas neišsemia Kanto etikos galimybių.

Straipsnyje svarstomas teorinis judesys, kuriuo Emmanuelis Levinas grindė savąją asmens tapatumo sampratą, priešingą Vakarų filosofijos klasikiniame racionalizme ir fenomenologijoje susiklosčiusios savimonės kaip sąmonės tapatumo sau prielaidai. Kanto asmens tapatumo koncepcija taip pat lieka šioje "antileviniškoje" paradigmoje, tačiau Levinas pasitelkia ketvirtąją Kanto antinomiją kaip išlaisvinančią subjektyvumą iš laiko spąstų. Straipsnyje keliamas klausimas, kaip Levinas peršoka nuo dinamiško laiko sekmens problemos prie subjekto tapatumo kaip jo socialumo klausimo. Kokį vaidmenį šioje naujoje asmens tapatumo sampratoje vaidina Fiodoro Dostojevskio romanų kai kurių veikėjų vertybinėms prielaidoms labai artima Levino subjekto pasyvumo, pažeidžiamumo ir apsėstumo samprata? Kaip ji išplaukia iš ketvirtosios Kanto antinomijos pamokų? Vienišas filosofinis subjektas negali kito momento kitybės aptikti pats savyje. Levino filosofinis subjektas kito momento kitybę randa kitame asmenyje. Taip laikas sukuriamas. Levinas, susiedamas asmens tapatumą su nauja laiko samprata, suteikia jam socialumo matmenį. Autorė straipsnyje įrodinėja tezę, kad Levino subjekto tapatumo steigčiai didžiausią įtaką turėjo Dostojevskio romanuose suformuluota žmogiškosios brolybės samprata. Jos paveiktas Levinas formuluoja naują asmens tapatumo savimonę, todėl jo filosofijoje pasyvus apsėstasis kitu subjektas yra amžinas Odisėjas, niekada nebegrįžtantis pats į save ir nebesutampantis su savimi. Toks teorinis judesys, autorės manymu, tampa galimas, kai Levinas, sekdamas Kanto ketvirtąja antinomija, savo subjektą išlaisvina iš dinaminės laiko tėkmės pančių. Pagrindiniai žodžiai: ketvirtoji Kanto antinomija, Levinas, Dostojevskis, subjekto tapatumas.The Fourth Kant's Antinomy and the Odyssey of Levinas' Subject Jūratė Baranova
SummaryThis article is focused on the problem of self-identity suggested by Emamnuel Levinas. Author starts from the presupposition that Levinas created a new concept of identity, not reducible to any one elaborated by Western thought. Nevertheless Levinas takes the starting point from the fourth antinomy elaborated by Kant. Kant, like Edmund Husserl, was concerned in the transcendental subject. Georg Hegel and Jean-Paul Sartre considered the problem of personal identity as self-counsciousness, namely as the posibility of consciousness to return to itself (pour soi). Levinas, on the other side, opposes such a possibility of return. He encourages his philosophical subject to leave his own self for a permanent journey never to return back. The article deals with the question how this new identity as a substitution of the other person (autrui) by oneself, as being a hostage instead of him could be theoreticaly related with the fourth antino my of Kant. The author comes to a conclusion that by this antinomy Levinas helped his own philosophical subject to free oneself from the bondage of the sequence of time. This new subject, released from the dinamic sequence of time, needs the otherness of the other person, because the otherness of the second moment could not be included into a lonely subject. So Levinas included sociality into the question of time. Time is socially created. In this movement of thought Levinas returns back to the prephilosophical sources one can find in the novels of Dostoyevsky. Such crucial dimensions of new Levinas' subjects as vulnerability, passivity, letting oneself being obsessed and persecuted by the other could not be derived from the tradition of Western reflection dealing with the topic of personal identity.Keywords: Levinas, Dostoyevsky, the fourth Kant's antinomy, the identity of subject.>

I. Kantas yra vienas pirmųjų etikų, atskyrusių faktą nuo vertybės. D. Hume'as iš tiesų savo etinius tyrinėjimus grindė psichologiniais pagrindais. Tačiau kartą suabejojęs nekritiško perėjimo nuo fakto prie vertybės etikoje galimybe, Hume'as tapo visos britų metaetikos (G. Moore'as, B. Prichardas, D. Rossas, A. Ayeris, M. Hare'as) teoriniu pirmtaku. Ar britų metaetikai vis dėlto pastebėjo ir Kanto argumentus? Straipsnyje svarstomas vieno žymiausių XX amžiaus britų metaetikų Richardo M. Hare'o sugrįžimas prie Kanto būtent iš ilgos diskusijos apie fakto ir vertybių nebendramatifkumą ir "posūkio į kalbą" perspektyvos. Kodėl būtent kantifkasis preskriptyvizmas leidžia Hare'ui paneigti emotyvizmą kaip propagandą? Kaip Hare'as įveikia takoskyrą tarp fakto ir vertinimo? Kuo skiriasi "geras nuodytojas" nuo "gero žmogaus"? Ar akrasia, kaip valios silpnumo problema, paneigia, ar pagrindžia Hare'o preskriptyvizmą? Kodėl su Hare'u nesutinka jo kritikai Warnockas ir Maclntyre'as?

Straipsnyje analizuojama aš ir kito santykio Sartre'o egzistencinėje fenomenologijoje pagrindimas ir teorinės ištakos. Kodėl Sartre'o netenkina Kanto transcendentalinio ego samprata? Kodėl Sartre'as, pradėjęs nuo Edmundo Husserlio, netęsia penktojoje jo kartezietiškoje meditacijoje nusakyto aš ir kito kaip alter ego santykio ekplikacijos? Kodėl jis atsigręžia į Hegelio Dvasios fenomenologijoje nužymėtą "pono ir vergo" kovos dialektiką? Kodėl ši kova nesuderinama su Heideggerio Mitsein modusu? Sartre'as konkrečių santykių su kitu analize siekia atskleisti kito susitikimo laisvių kovoje galimybę ir tuo išvengti solipsizmo . Bet ar iš tiesų sutinku kitą, jei bet kuris konkretus dviejų laisvių susidūrimas neišvengiamai baigiasi pralaimėjimu?

Straipsnyje nagrinėjamas prancūzų postmodernisto ir poststruktūralisto M. Foucault posūkis į moralę. Foucault tyrinėjo tiesos režimų (epistemų) kaitą. Šį savo metodą vadino archeologija. Vėliau - susiejo tiesos režimų kaitą su galios žaidimų kaita. Šį metodą Nietzsche's stiliumi pavadino genealogija. Šio projekto pabaigoje pradeda išsamų moralės kaip seksualumo istorijos kaitos tyrimą. Koks šio Foucault posūkio santykis su kantiškosios racionalistinės etikos tradicija? Ar Foucault pavyko radikaliai paneigti Kantą kvestionavus bežadžiu filosofiniu juoku jo inicijuotą filosofinę antropologiją? Ar vis dėlto Foucault, kaip teigia Ch. Norrisas, išliko toje pat kantiškoje racionalumo paradigmoje? Kas bendra tarp Kanto nužymėtos Foucault ir Habermaso tradicijos vertinimo projektų? Kuo gi jie vis dėlto skiriasi? Kuo ypatinga naujoji Foucault moralės genealogija? Kodėl ir kaip jis ją sieja su seksualumo istorija? Į kur ji íšveda Foucault? Kiek ir kodėl Foucault "egzistavimo estetikos" samprata susišaukia su Nietzsche's savikūros etika? Ar iš tiesų Foucault neieško dialogo su Kitu galimybės?