Suchergebnisse

The main aspects of formation of taxing system after the independence renewal are analysed in this article. Also questions of taxes grouping are observed since 2004 year when a new economical clasification of state and municipalities revenue came into force. Particularly research of tendencies of businessman attitude towards taxes attract most attention (how they value taxing system in various activities and among various size of enterprises).While analyzing taxes in aspect of their influence on natural persons and legal entities it is evident that taxes are constituent of any purposeful production and commercial activity, i.e. business. Everybody has to pay (or must pay) taxes: persons who go for individual economical commercial business and personal business enterprises that develop such activity, also various kinds of partnerships (real, commandite, stock and joint-stock) and budgetary organizations. Revenue (benefit) and added value, wage for employed workers, dividends of shareholders, acquest and so on are taxable by corresponding taxes. It is safe to say that business enterprise paid taxes are the same necessary input such as salaries, cost of goods (services). accounts for home and communal accommodations and so on. Some do not tend to the same reasoning because business also could be developed successfully without any taxation (even financially more marked). That is true because if business enterprises do not pay taxes they would have bigger possibilities for growing up and increasing results of their activities.So, different from other liabilities (that businessman could affect by forecasting implementation of market transactions and dates, negotiating conditions, terms and amounts of financial accounts) of particular business activity establishment and development, taxing liabilities are the most difficult controllable and predictable business liabilities. After all it is impossible to negotiate with government neither that selling extents decreased and it is not enough money to pay taxes nor that rate of tax is too big and payable amount is too large. Practically taxes pierce all economical and commercial business activities (supply, production, realization, marketing, cash flow).Conclusions can be made on accomplished analysis ground that taxes are constituent of any purposeful production and commercial activity, i.e. business and that big taxes block business development. Taxes are a very sensitive field for businessman. Though taxes are constantly reformed, various methods of taxation and tollage are applied, businessman tend to value taxing system more and more sceptical. Negative attitude towards profit (revenue) tax increased among managers of organizations of all kind of activities except for field of financial mediation and transport. Particularly this position is sharp among enterprises that tackle communal, social and personal maintenance activity, also manufacturing and construction. The part of transport and financial mediation enterprises increased that profit tax retarded to develop economical financial activity usefully. The part of health and social work, construction organizations, hotels and restaurants also increased that profit (revenue) kept down. Though number of businessman who marked negative influence of value added tax on their business development rather decreased meantime it reaches almost half of all questioned respondents. Results of research of mentioned influenced reveal that VAT social economical meaning increases lately. ; Centrinė ir vietinė valdžia, kad galėtų valdyti ir administruoti, atlikti joms keliamas funkcijas (pareigas), tradiciškai parodyti reikiamą rūpinimąsi skurstančiais ir socialiai remtinais gyventojais ir suteikti jiems paramą, kuo ilgiau išsilaikyti "viešpatavimo olimpe", apmokestina žmones ir verslo įmones įvairiomis piniginėmis prievolėmis, t. y. valstybiniais ir vietiniais mokesčiais. Šiuo požiūriu netgi teigiama, kad pagrindinis valstybėje vykdomos mokesčių politikos tikslas - panaikinti nedarbą ir infliaciją, daryti teigiamą poveikį visuminei paklausai. Todėl mokesčiai buvo ir bus, nes atsirado susikūrus valstybei ir bus, kol galios valstybė.Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje mokesčių sistema formavosi kartu vykstant ir kitoms reformoms: keitėsi nuosavybės formos, kainodara, bankų sistema, pinigų ir kredito strategija ir pan. Kiekvieną žingsnį kuriant ir tobulinant nacionalinę mokesčių sistemą daugiausia lėmė sprendimai kitose srityse: bendra ekonominė padėtis, infliacijos lygis, valstybės pinigų ir kredito politika, privataus verslo sektoriaus ir valstybės kontroliuojamos ūkinės komercinės veiklos santykis bei sąveika.Mokesčiai atitinkamai veikia ekonominį funkcionavimą. Šis poveikis gali kisti priklausomai nuo mokesčių rūšies. Antra vertus, svarbu, iš ko ir kokio dydžio mokesčiai imami. Kuo didesni mokesčiai, tuo daugiau nepatogumų ir rūpesčių sukeliama žmonėms (jų vartojimas sumažėja ta dalimi, kokią jie sumoka sumą mokesčių pavidalu į valstybės iždą), padaroma žalos verslo įmonėms, kartu - šalies ekonomikai. Padidinus mokesčius, dažnai efektas priešingas - mokestinės įmokos į valstybės ir savivaldybių biudžetus sumažėja, nes mokesčių mokėtojai ima piktnaudžiauti įstatymais ir yra linkę verstis nelegalia gamybine ar komercine veikla.Reikėtų pažymėti, kad dauguma Lietuvoje dirbančių verslininkų aiškiai supranta, jog mokesčiai - legalios ūkinės ir komercinės veiklos stabilumo ir saugumo pamatas. Ir nors jie sąmoningai moka savo uždirbtų pajamų (pelno) dalį valstybei, tačiau negali logiškai pateisinti kol kas pas mus įsivyravusios situacijos, kodėl visokios diskusijos apie mokesčių panaudojimo efektyvumą ir bendros apmokestinimo naštos didėjimą dažnai laikomos "eretiškomis", valdžios funkcionierių bandomos įvardyti netgi vengimu mokėti mokesčius ir pan.

The COVID-19 pandemic has been the overarching theme in nearly every field, from economics to sociology and from medicine to information. Talking about the spread of information- government's decisions – measures, restrictions, risk communication – numbers of infected people, vaccination and various economic, social consequences are spread by media. Thus, the role of media in a post-truth society is crucial, as the standards for truth are disappearing, journalists either can encourage beliefs in alternative facts, fake news or rather be objective, uniting, presenting strong positioning. Though media presents issues using framing that could be described as making minor changes to the core message, demonstrating it through a particular angle to shape the audience's opinion and evaluation of the presented issue, the frames indirectly encode bias and create particular tendencies society. The frames are encoded in facts, figures, images, key-words, stock phrases. They could be found in various places of the article such as headings, subhead, leads, bodies, while could be distinguished in gain and loss frames (Kahneman and Tversky, 1981) by the representation of the issue, whether it is a negative or positive way. The presence of particular frames found in previous research that analyzed Covid-19 news demonstrates the identification of the frame by topics. The most frequent frames found in the researches are economic, social, or human interest, medical/expert response or science medical outbreak or risk magnitude, action measures or government decisions, political response or attribution of responsibility, misinformation, conflict, and medical supplies (Zhang, 2021, Hubner, 2021) AstraZeneca vaccine could be considered the most controversial one as it caused polarization in the global society, thus the communication covering this issue plays an important role. These are the reasons for this research, as it is analyzing through which frames the AstraZeneca vaccine was presented in Lithuanian media. The qualitative research included content analysis of framing devices (words choices, actors, sources, quotes) is investigating the presence of topical frames and the representation of the issue in terms of gain and loss framing (Kahneman and Tversky, 1981). The research also includes quantitative analysis that exposes through which frames the AstraZeneca vaccine is being portrayed chiefly and whether it is a positive or negative way of representation that dominates in Lithuanian news portals. This research has proven that Lithuanian media, in the context of the pandemic, is failing to take the responsible position rather polarizes its audience as the most frequently used frame of collected data is the frame of doubt. The two other most common frames used to cover the AstraZeneca vaccine are the political response and government decisions that could be explained in terms of Lithuanian journalistic culture – the role of shaping the political environment by strongly commenting on it. However, despite the characteristics mentioned, in terms of gain and loss frames, both were present in the collected articles equally, meaning the presentation of the issues is allowed to be presented in both ways. That shows a variety of opinions, autonomy, and independence in journalistic culture. However, it proves that the direct/indirect expression of the opinion leads to the disappearance of news portals as unbiased informants. ; COVID-19 pandemija palietė beveik kiekvieną sritį, nuo ekonomijos iki sociologijos, nuo medicinos iki informacijos. Kalbant apie pastarąją, valdžios sprendimai – priemonės, ribojimai, rizikos komunikacija – užsikrėtusiųjų skaičiai, vakcinacija bei įvairios ekonominės, socialinės pasekmės yra skleidžiamos per medijas. Todėl, medijų vaidmuo "po tiesos" visuomenėje yra itin svarbi, kadangi tiesos standartai nyksta, žurnalistai gali arba skatinti alternatyvias tiesas, melagingas naujienas arba būti objektyviais, turėdami tvirtą poziciją. Kadangi medijos pateikia naujienas jas rėmindami, kas gali būti apibrėžta kaip nežymus pagrindinės žinutės pakeitimas, perteikia jas per tam tikrą prizmę, turint tikslą formuoti auditorijos nuomonę, vertinimą pateiktai problemai – galima sakyti, kad rėmai netiesiogiai koduoja šališkumą ir taip kuria tam tikras tendencijas visuomenėje. Rėmai gali būti užkoduoti faktuose, iliustracijose, nuotraukose, raktiniuose žodžiuose, šabloninėse frazėse bei gali būti randami antraštėse, poraštėse, įžangose, dėstymuose bei skirstomi į pelno ir nuostolių rėmus (Kahneman ir Tversky, 1981) pagal tai, kaip pristatoma problema – neigiamai ar teigiamai. Tam tikrų rėmas aptikimas ir skirstymas pagal temą, randamas ankstesniuose tyrimuose analizuojančiuose Covid-19 naujienas. Dažniausiai šiuose tyrimuose randami rėmai yra ekonominės pasekmės, socialinės pasekmės ar žmogiškasis interesas, medicinos/ekspertų atsakas arba mokslo/medicinos, protrūkis ar rizikos dydis, veiksmų priemonės ar valdžios sprendimai, politinis atsakas ar atsakomybės priskyrimas, dezinformacija, konfliktas, medicinos ištekliai (Zhang, 2021, Hubner, 2021). AstraZeneca vakcina gali būti laikoma kontraversiškiausia, kadangi įvykiai susiję su ja poliarizavo visuomenę globaliai, todėl komunikuojant šią vakciną medijos atlieka itin svarbų vaidmenį. Tai yra šio tyrimo priežastys – tiriama per kuriuos rėmus Lietuvos naujienų portalai pateikia AstraZeneca vakciną. Kokybinis tyrimas atliekant straipsnių turinio analizę leido identifikuoti teminius rėmus atpažįstant rėminimo priemones (žodžių pasirinkimus, veikėjus, šaltinius, citatas) bei suskirstyti straipsnius į pelno ir nuostolių rėmus. Tyrimas taip pat susideda iš kiekybinės lyginamosios analizės, kuri parodo per kuriuos rėmus AstraZeneca vakcina yra pateikiama daugiausiai ir koks naujienų pateikimas – teigiamas ar neigiamas dominuoja Lietuvos naujienų portaluose. Šio tyrimo rezultatai įrodo, kad Lietuvos naujienų portalai pandemijos kontekste nesugeba priimti atsakingos pozicijos, o atvirkščiai, poliarizuoja auditorijas – kadangi surinktuose duomenyse daugiausiai naudotas yra Abejonės rėmas. Kiti du dažniausiai pastebėti rėmai pranešant AstraZeneca naujienas yra Politinio atsako ir Valdžios sprendimų rėmai, tai gali būti paaiškinta kalbant apie Lietuvos žurnalistikos kultūrą – žurnalisto, kaip formuojančio politinę aplinką rolę, šališkai komentuojant pačią politiką. Tačiau, nepaisant minėtų charakteristikų, turint omeny pelno ir nuostolių rėmus – abu jie buvo naudojami lygiai tiek pat, tai reiškia, kad žurnalistai gali pristatinėti problemas iš abiejų pusių, tai įrodo žurnalistų nuomonių įvairovę, autonomija ir nepriklausomybę žurnalistikos kultūroje, tačiau tiesiogiai/netiesiogiai reiškiama nuomonė patvirtina naujienų portalų, kaip nešališko informatoriaus, nykimą. ; Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas ; Viešosios komunikacijos katedra

The aim of the research is the investigation of the essential theoretical aspects of smart culture management. The article formulates the theoretical construct of smart culture management by combining cultural management and management concepts, closely linking cultural management with the implementation of cultural policy and seeing the specifics of smart cultural management.Qualitative analysis was performed of theoretical sources of foreign countries and Lithuania. Also, a comparative analysis of different concepts was carried out, highlighting similarities and differences of concepts (in order to discern correlations between them).Five groups of cultural management concepts are distinguished: cultural management as specific management in art and culture; cultural management as a phenomenon, process reflecting the formation and implementation of cultural policy; cultural management as an institution management; cultural management as a profession and academic discipline; cultural management as leadership-based management. Theoretical analysis of the phenomenon of smartness in cultural management allowed us to distinguish six dimensions of smartness: strategic, creative development, harmonization of interests in the cultural sector, empowered cultural sector parties, the harmony of intellectual and technological capital, the culture of shared value creation.Exploring the urban cultural field situation, using a model that reflects the 6 dimensions of smart culture management and 18 qualities of a smart social system, will highlight the strengths and weaknesses of the cultural field. By analyzing the weaknesses, the researchers will be able to make recommendations on how to improve the current situation. Improving the cultural field at the local level will significantly increase the quality of cultural services provided to the population.In future research, it is planned to apply the theoretical model of smart culture management to the analysis of situation analysis in the selected city. Analysis based on this theoretical model can also be performed at the state level, thus providing a comprehensive view of the cultural field situation. ; Straipsnyje formuluojamas sumanaus kultūros valdymo teorinis konstruktas derinant kultūros vadybos ir valdymo koncepcijas, glaudžiai siejant kultūros vadybą su kultūros politikos įgyvendinimu ir įžvelgiant sumanaus kultūros valdymo specifiką.Temos aktualumas ir problematika. Nacionalinė šalies kultūra yra valstybės pamatas. Šalis, siekianti išsaugoti nacionalinį-kultūrinį identitetą, ypatingą dėmesį skiria sumaniam kultūros politikos valdymui. Nors sumanumo konceptas mokslininkų pradėtas vartoti jau praėjusio amžiaus pabaigoje, kultūros vadybos, kultūros valdymo kontekstuose šis konceptas pradėtas vartoti neseniai.Sumanus kultūros valdymas yra daugiadimensis reiškinys, visų pirma apimantis sumanumo reiškinį, kuris suvokiamas kaip pamatinė sumanios socialinės sistemos kokybinė vertybė. Kaip teigia Jucevičienė, Jucevičius (2014), "sumanumas yra gebėjimas greitai ir išradingai prisitaikyti prie kintančios aplinkos sąlygų priimant adekvačius sprendimus ir juos panaudojant galutinio tikslo pasiekimui." Vykdomai kultūros politikai ypač svarbus yra lankstumas ir gebėjimas prisitaikyti prie rinkos sąlygų vykstant nuolatiniams pokyčiams, globalizacijos procesams. Sumanumo koncepto atsiradimas kultūros valdyme verčia mąstyti apie šios srities politikos formavimo, įgyvendinimo unikalumą, naujumą. Sumanus kultūros valdymas yra grįstas sumaniu valdymu, kuris dar tik pradeda įsitvirtinti. Sumanus valdymas, kaip naujausia viešojo valdymo modelio atšaka, atsirado gana neseniai, tačiau jos taikymo apraiškų, nors ir nedaug, bet jau galime aptikti analizuojant, kaip kultūros politiką formuoja, valdo ir įgyvendina skirtingų lygmenų viešojo administravimo institucijos bei joms pavaldžios kultūros įstaigos. Anot Gaulės (2014), "sumanus viešasis valdymas – valdymo modelis, pasižymintis suinteresuotųjų dalyvavimu ir tinklaveika grįsta veikla, kai remiantis savalaike ir kompleksine informacija priimami sąlygas atitinkantys racionalūs sprendimai, pasirenkamos jų įgyvendinimo struktūros ir procesai, technologijos ir priemonės, sutelkiami ir stiprinami gebėjimai bei ištekliai siekiant sukurti tvarią viešąją vertę." Sumanus kultūros valdymas taip pat yra grįstas sumania kultūros vadyba.Nors kultūros politika yra priskiriama vienai iš politicos rūšių, tačiau pats kultūros reiškinys yra labai sudėtingas ir daugiabriaunis procesas. Kultūros srityje, kaip teigia Pauliukevičiūtė, Raipa (2009), sudėtinga "parinkti atitinkamas ir labiausiai derančias administravimo formas, įžvelgti svarbiausias srities problemas ir nustatyti prioritetinius tikslus". Šis autorių atskleistas požiūris į kultūros politikos valdymą leidžia daryti prielaidas, kad ir sumanus kultūros politikos valdymas yra sudėtingas daugiadimensis procesas, kurį veikia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs aplinkos veiksniai. Kultūros lauke, kaip ir kitose politikos srityse, veikia skirtingos interesų grupės, turinčios skirtingus požiūrius ir siekinius tais pačiais sumanaus kultūros valdymo klausimais. Tarp šių interesų grupių dažnai kyla kolizinės situacijos. Interesų grupių skirtingų požiūrių suderinimas konsensuso būdu ir tampa suformuotąja kultūros politika, kurioje galima įžvelgti vis daugiau sumanaus kultūros valdymo apraiškų.Tyrimo objektas– sumanus kultūros valdymas.Tyrimo tikslas– ištirti sumanaus kultūros valdymo esminius teorinius aspektus.Metodas. Atlikta užsienio šalių ir Lietuvos teorinių šaltinių kokybinė turinio analizė. Taip pat atlikta lyginamoji skirtingų sąvokų turinio analizė, išryškinant sąvokų panašumus ir skirtumus (siekiant išsiaiškinti jų sąsajas).Kultūros vadybos konstruktas formuluojamas derinant kultūros ir vadybos koncepcijas, glaudžiai siejant kultūros vadybą su kultūros politikos įgyvendinimu ir įžvelgiant kultūros vadybos specifiką. Atsižvelgiant į kultūros sektoriaus kompleksiškumą, kylančius naujus reikalavimus kultūros vadybai, sumanumo koncepcijos taikymas vadybiniuose sprendimuose atveria daug naujų galimybių.Kultūros vadybos koncepcijos pasižymi plačia įvairove. Kiekviena iš koncepcijų papildo kultūros vadybos lauko sampratą tam tikrais naujais aspektais. Galima išskirti esmines penkias kultūros vadybos koncepcijų grupes: kultūros vadyba kaip specifinė vadyba meno ir kultūros srityje; kultūros vadyba kaip kultūros politikos formavimą ir įgyvendinimą atspindintis reiškinys, procesas; kultūros vadyba kaip institucijų vadyba; kultūros vadyba kaip profesija ir akademinė disciplina; kultūros vadyba kaip lyderyste grindžiama vadyba.Teorinė sumanumo fenomeno kultūros valdyme analizė įgalino išskirti šešias sumanumo dimensijas: strategiškumo; kūrybiško vystymosi; įžvalgaus interesų derinimo kultūros sektoriuje; įgalintų kultūros sektoriaus subjektų; intelektinio ir technologinio kapitalo dermės; bendros vertės kūrimo kultūros. Kiekviena iš šešių dimensijų yra naujas mokslinis konceptas, tačiau visos dimensijos susijusios tarpusavyje, viena kitą papildančios ir išryškina sumanumo dimensijų kultūros valdyme koreliacijas su sumaniosios socialinės sistemos kokybėmis. Kiekvienai sumanios kultūros valdymo dimensijai priskirta po tris sumanios socialinės sistemos kokybes. Sukurtas sumanaus miesto kultūros vadybos modelis, kaip instrumentas gali būti pritaikytas tolesniems mokslininkų tyrimams.

The article was inspired by the World Congress of Lithuanian Writers held in Vilnius, in May 2019, during which the literary canon was discussed– not only in Lithuania, but abroad as well: what determines the entry of some books into the school canon, their assessment with literary prizes, various nominations, and why other books remain less noticed by readers and / or literary critics. The theme of this article was further highlighted by the heated debate on the elections of the Book of the Year that took place throughout the autumn (and is still ongoing). Various top five, top ten, top twelve lists, debates over the update of the contents of the curriculum of secondary schools inevitably raise the issue of the literary canon. Therefore, it is considered that perhaps the problem is not what falls or does not fall into the literary canon, but rather how much power society gives to the literary canon itself. The main tasks of the research: to introduce the main theoretical aspects of the literary canon; to discuss the issue of literary canon and women's creative works; to identify the dominants of the literary canon in the diaspora. The article discusses the issue of the literary canon precisely in women's literature that was created and is still being created in the diaspora. Research sources: various literary and cultural presses of the Lithuanian diaspora in the US (Aidai (The Echoes), Darbininkas (The Worker), Draugas (The Friend), Gabija, Naujienos (The News) etc.), Literatūros lankai (Literary Folios) (Buenos Aires, 1952-1959), the book by Vladas Kulbokas Lithuanian Literary Criticism in Exile (Rome, 1982). The main reason for this discussion of (non)canonization of women's literature is that statistically female authors write more on emigration topics. There were more women writers outside Lithuania in the second wave of emigration (DPs); more women than men give a sense to their exile experience even today. The article emphasizes that women's involvement in public life has never been either simple or natural. Even greater challenges awaited the creating women in 1944, when they moved to the West– Germany, Austria, and from 1949– to the US, Canada, Australia. Questions are raised as to how and why public attitudes towards the writing, creative woman have changed; how the community of the Lithuanian diaspora, influenced by a new context, new economic and political conditions in the US, thought about new creative challenges, what kind of goals and objectives were set for it. If feminization processes call for rebellion against the dominant (male) canon, if today we are talking about not a single existing canon, but rather about canons, if it is emphasized that the canon is nonetheless a changing thing related with a system of certain time values, then the canon may not exist at all and it cannot exist? The article also actualizes modern migration processes and their reflections in literature (created both in Lithuania and abroad, outside Lithuania; written not only in Lithuanian but also in English) as well, opens new possibilities for reading and interpreting women's works– and above all– the article dedicated to the World Lithuanian Year, seeks to create a dialogue field that can help deepen the understanding of today's (e)migration. ; Straipsnį inspiravo 2019 m. gegužės mėn. Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio metu buvo diskutuota ir apie literatūrinį kanoną– ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: kas lemia vienų knygų patekimą į mokyklinį kanoną, jų įvertinimą literatūrinėmis premijomis, įvairiomis nominacijomis ir kodėl kitos taip ir lieka mažiau pastebėtos skaitytojų ir / ar literatūros kritikų. Šio straipsnio tematiką dar labiau aktualizavo visą rudenį vykusios (ir dar vis tebevykstančios) aštrios diskusijos dėl "Metų knygos" rinkimų. Įvairūs "penketukai", "dešimtukai", "dvyliktukai", polemika dėl vidurinių mokyklų programų ugdymo turinio atnaujinimo neišvengiamai aktualina literatūrinio kanono klausimą. Tad svarstoma, kad gal problema yra ne tai, kas patenka ar nepatenka į literatūros kanoną, o kiek galios visuomenė suteikia pačiam literatūros kanonui. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: pristatyti pagrindinius teorinius literatūrinio kanono aspektus; aptarti literatūrinio kanono ir moterų kūrybos klausimą; nustatyti literatūrinio kanono išeivijoje dominantes. Straipsnyje aptariamas literatūrinio kanono klausimas būtent moterų literatūroje, diasporoje kurtoje ir tebekuriamoje. Tyrimo šaltiniai: įvairi literatūrinė ir kultūrinė lietuvių išeivijos spauda JAV ("Aidai", "Darbininkas", "Draugas", "Gabija", "Naujienos" ir kt.), "Literatūros lankai" (Buenos Airės, 1952–1959), Vlado Kulboko knyga "Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje" (Roma, 1982). Pagrindinė priežastis, lėmusi šį moterų literatūros (ne)kanonizacijos aptarimą,– emigracijos temomis statistiškai rašo daugiau moterų autorių. Daugiau rašančių moterų už Lietuvos ribų buvo antrojoje emigracijos bangoje ("dypukų"), daugiau moterys nei vyrai literatūriškai įprasmina savo egzilinę patirtį ir šiandien. Straipsnyje pabrėžiama, kad moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą niekada nebuvo nei paprastas, nei natūralus. Dar didesni iššūkiai kuriančių moterų laukė 1944 metais, pasitraukus į Vakarus– Vokietiją, Austriją, o nuo 1949-ųjų– į JAV, Kanadą, Australiją. Keliami klausimai, kaip ir kodėl keitėsi visuomenės požiūris į rašančią, kuriančią moterį; kaip naujo konteksto, naujų ekonominių, politinių sąlygų JAV veikiama lietuvių išeivių bendruomenė mąstė apie naujus kūrybos iššūkius, kokius kėlė jai tikslus ir uždavinius. Jeigu feminizacijos procesai ragina maištauti prieš dominuojantį (vyrų) kanoną, jeigu šiandien kalbama ne apie vieną egzistuojantį kanoną, o apie kanonus, jeigu akcentuojama, kad kanonas vis dėlto yra kintantis dalykas, susijęs su tam tikro laiko verčių sistema, galbūt apskritai kanono nėra ir negali būti? Straipsnis suaktualina ir šiuolaikinius migracijos procesus ir jų refleksijas literatūroje (kuriamoje tiek Lietuvoje, tiek svetur, už Lietuvos ribų; rašomoje ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis), atveria naujas moterų kūrybos skaitymo ir interpretavimo galimybes ir– svarbiausia: straipsnis, dedikuotas Pasaulio lietuvių metams, bando kurti dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti šiandieninės (e)migracijos suvokimą.

The goal of the research is to prepare a theoretical model of smart cultural governance and to evaluate the smart cultural management of Šiauliai city according to it. The background of creating a smart culture governance model is to define the theoretical constructs of smart city and smart culture management by looking for correlations between these concepts in order to closely link cultural management with the implementation of cultural policy in city management processes and to highlight the specifics of smart cultural management. A systematic model of a smart city is formed and presented, of which cultural management is an integral part. The model highlights the links between cultural management and other dimensions of the smart city. The theoretical model of smart culture management, which was adapted to investigate the expression of smart culture management in Šiauliai city, is presented. This kind of research has not been done so far in analyzing smart culture management in Šiauliai city. The need for the research was inspired by culture specialists of Šiauliai City Municipality Administration and heads of cultural institutions. The qualitative content analysis of theoretical sources of foreign countries and Lithuania was conducted as well as in-depth interviews to collect information that was processed through qualitative content analysis and systematized using matrices. The assessment of model expression based on the informants' attitudes enabled the researcher to draw substantive conclusions. The research is relevant to Šiauliai city culture field institutions (private, subordinate municipality, subordinate to the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania), Šiauliai city culture field policymakers. In a broader sense, the improvement in the quality of the intelligent social system highlighted in the study will significantly contribute to the general level of culture in Šiauliai. These positive changes will be experienced by the recipients of cultural services. Further research in the field of smart city cultural management is planned to analyze not only the situationof Šiauliai city but also the cultural field of Lithuania as a whole, in connection with the practices of the international cultural field. It is planned to study the smoothness of the transformation of cultural field institutions, adaptation to smart cultural management, and the emerging challenges. Further research is planned to analyze the scientific studies prepared by smart cities, to look for specific actions highlighted in them, challenges for the cultural sector in adapting to the gradual transformation of cities into smart cities. ; Straipsnio tikslas – parengti teorinį sumanaus kultūros valdymo modelį ir pagal jį įvertinti sumanų kultūros valdymą Šiaulių mieste. Sumanaus kultūros valdymo modelio sukūrimo pagrindas yra sumanaus miesto ir sumanaus kultūros valdymo teorinių konstruktų analizė ieškant šių konceptų tarpusavio koreliacijų siekiant glaudžiai su- sieti kultūros vadybą su kultūros politikos įgyvendinimu miestų valdymo procesuose ir išryškinti sumanaus kultūros valdymo specifiką. Lietuvoje sumanus valdymas, sumanūs miestai ir jų kultūros valdymas dar labai nauji ir tik pradedantys įsitvirtinti kaip moksliniai konceptai ir reiškiniai. Didieji miestai pradeda rengtis arba jau pasirengė sumanių / išmanių miestų mokslines studijas, t. y. kokius žingsnius miestas turi nueiti, kad taptų sumaniu / išmaniu miestu. Šiaulių miestas pasirengė išmaniojo miesto strateginį perspektyvinį dokumentą, kuriame apie kultūros valdymą mieste beveik neužsimenama. Šiaulių miesto kultūros lauke yra daug įsisenėjusių problemų, kurias reikia tiksliai identifikuoti ir išsigryninti jų sprendimo būdus. Kadangi kultūra ir jos sumanus valdymas yra neatsiejama valstybės ir miesto identiteto dalis ir nebuvo atliktas joks tokio pobūdžio tyrimas, nutarta ištirti sumanaus kultūros valdymo situaciją Šiaulių mieste. Apibendrinti tyrimo problematiką galima vienu pagrindiniu probleminiu klausimu: Kaip įvertinti sumanų Šiaulių miesto kultūros valdymą? Sumanus miestas pirmiausia siejamas su sumania bendruomene, sudaryta iš daugelio skirtingų bendruomenių: gyventojų, kultūros, verslo, mokslo, švietimo, meno. Sumanaus miesto strateginio pobūdžio tikslai ir prioritetai turi būti aktualūs ir orientuoti į daugelį skirtingų miesto bendruomenių. Sumanus miestas nuo kitų miestų skiriasi tuo, kad turi ryškiau išreikštas novatoriškumo, skaitmeniškumo ir kitas sumaniam miestui būdingas kokybes,tačiau svarbiausia yra tai, kad šio tipo miestas turi turėti kokybių visumą. Sumanaus miesto modelyje yra išryškinamos jo dimensijos: bendruomenės, ekonomika, viešoji vadyba, žmonės, gyvensena, ekologinė aplinka ir sveikata. Modelyje yra išgryninama ir pasirenkama viena iš viešosios vadybos rūšių, t. y. kultūros vadyba. Sumanus miesto medis yra neatsiejamas nuo infrastruktūros plotmės, kurią sudaro industrinė struktūra, IKT, logistika, energetika, būstas, viešosios erdvės ir paslaugos, kultūros įstaigos. Sumanus kultūros valdymas bendrąja prasme suprantamas kaip veiksmų visuma, kurie užtikrina efektyvų kultūros sektoriaus sistemos veikimą dinamiškomis aplinkos sąlygomis, kai yra panaudojamas intelektinis kapitalas ir turimi ištekliai, kad iššūkius būtų galima paversti galimybėmis. Atsižvelgiant į kultūros sektoriaus kompleksiškumą, kylančius naujus reikalavimus kultūros vadybai, sumanumo koncepcijos taikymas vadybiniuose sprendimuose atveria daug naujų galimybių. Kultūros vadybos ypatumai yra suvokiami kaip integrali sumanios kultūros vadybos dalis, todėl nagrinėtos sumanios kultūros vadybos dimensijos, kurios praplečia ir išryškina sumanumo sampratos svarbą kultūros vadyboje. Pauliukevičiūtė, Jucevičius (2016) išskiria šešias kultūros vadybos sumanumo dimensijas: 1) strategiškumą; 2) kūrybišką vystymą; 3) įžvalgų interesų derinimą kultūros sektoriuje; 4) įgalintus kultūros sektoriaus subjektus;5) intelektinio ir technologinio kapitalo dermę; 6) bendros vertės kūrimo kultūrą. Remiantis išskirtomis šešiomis kultūros vadybos dimensijomis, įtraukiant sumaniosios socialinės sistemos kokybes, būdingas sumaniam miestui, sudarytas hipotetinis sumanaus miesto modelis. Šis sudarytas modelis pritaikytas ištirti Šiaulių miesto kultūros lauko veikimą. Sudarytas giluminis iš dalies struktūruoto interviu klausimynas pagal teorinio sumanaus miesto kultūros valdymo modelio dedamąsias – 6 dimensijas ir 8 sumaniosios socialinės sistemos kokybes. Tyrimui atlikti buvo pasirinkta dešimt informantų. Informantai buvo pasirinkti kriterinės atrankos metodu pagal įtaką kultūros politikai, užimamas pareigas kultūros sektoriuje ir darbo stažą kultūros lauke, kuris turėjo būti ne mažesnis nei 5 metai. Surinktos interviu metu informantų nuostatos tyrėjo buvo grupuojamos pagal reikšmes į matricas, o jose į kategorijas ir subkategorijas. Pagal tyrėjo nustatytus kriterijus atlikus vertinimą, sumanaus Šiaulių miesto kultūros valdymo modelyje buvo įvertintas sumaniosios socialinės sistemos kokybių funkcionavimas atskirose šešiose dimensijose (sudarytos 6 matricos). Vertintas aštuoniolikos sumaniosios socialinės sistemos kokybių funkcionavimas. Pagal vertinimo rezultatus jos pasiskirstė taip: 5 kokybės vei- kia gerai, 10 kokybių – vidutiniškai ir 3 kokybės veikia silpnai. Nustatyta, kad geriausiai veikia įgalintų kultūros sektoriaus objektų dimensija, o silpniausiai – įžvalgaus interesų derinimo kultūros sektoriuje dimensija. Žvelgiant iš kokybių vertinimo prizmės, geriausiai veikia novatoriškumo kokybė, o silpniausiai – žinojimo ir dinamiškumo kokybės. Atlikęs sumanaus Šiaulių miesto kultūros valdymo vertinimą, tyrėjas atkreipia dėmesį į opiausias problemas, tobulinant vidutiniškai ir prastai veikiančias kultūros valdymo srities kryptis. Džiugu, jog per nepriklausomybės trisdešimtmetį Lietuva pasiekė labai aukštų rezultatų kultūros srityje. Tačiau kai kurios problemos išlieka opios iki šių dienų, o ypač jos aktualios ir nesunkiai pastebimos regionuose. Regionuose formuojant vietos lygmens kultūros politiką dažnai susiduriama su nacionalinio lygmens ir vietos lygmens kultūros politikos srities strategijų suderinamumu, finansų trūkumu kultūros įstaigų tobulėjimui, infrastruktūros gerinimui ir pritaikymui šiuolaikiniams kultūros vartotojų poreikiams. Straipsnio autorius patei- kia ir kelias rekomendacijas kultūros lauko tobulinimui, kurios inspiruotų diskusijas tarp Šiaulių miesto kultūros lauko dalyvių, mokslinės bendruomenės, analizuojančios vykstančius kultūros lauko kaitos procesus.

Santrauka. Straipsnyje lyginamos tarpukario ir pokomunistinės agrarinių reformų pradinės sąlygos, eiga ir rezultatai, šį diachroninį palyginimą praplečiant ir kontroliuojant sinchroniniais palyginimais su analogiškais procesais kitose Rytų ir Vidurio Europos šalyse tarpukario ir pokomunistiniais laikais. Svarbiausius abiejų reformų panašumus lėmė 1949–51 m. kolektyvizacija, visus Lietuvos žemdirbius pastačiusi į padėtį, kurioje iki 1922 m. reformos buvo dvarų darbininkai kumečiai, kurie dalį atlyginimo gaudavo natūra – ordinarija. Jos dalis buvo dvaro inventoriumi bei gyvuliais dirbamas dvaro žemės sklypas, analogiškas kolūkiečių asmeninių pagalbinių ūkių sklypams. Skirtingai nuo Rusijos, Lietuvos kolūkiečiai nebuvo kolūkių baudžiauninkai, o tik kumečiai. Kaip ir dvarų iki 1922 m. reformos darbininkams, sovietiniams kumečiams buvo taikomas represinis darbo jėgos kontrolės režimas, suteikęs kolektyvinių ūkių vadovams faktinę "raudonųjų baronų" galią. Pagrindiniai tarpukario reformų Rytų Europos šalyse tikslai buvo anksčiau privilegijuotų tautinių mažumų galios apribojimas ir bolševizmo įtakos slopinimas. Tik Baltijos šalyse ji neturėjo neigiamų ekonominių pasekmių, ką Lietuvoje užtikrino kartu su dvarų parceliacija vykęs kaimų skirstymasis į vienkiemius. Palyginti su tarpukario reforma, pokomunistinė agrarinė reforma buvo mažiau nuosekli, nes jos eigą lėmė interesų konfliktas tarp naujos sovietinių kumečių kartos, suinteresuotų įprastų darbo vietų išsaugojimu, ir išėjusių į miestus buvusių žemės savininkų palikuonių. Kadangi Lietuva buvo viena tų pokomunistinių šalių, kuriose stipresnė buvo antroji stovykla, čia buvo įgyvendinta radikali restitucinė žemės reforma ir šeiminį ūkį restauruojanti de-kolektyvizacija. Dėl sovietmečiu įvykusios vienkiemių likvidacijos ir demografinių pokyčių, ji negrąžino Lietuvos kaimo ir žemės ūkio į 1940 m., bet sukūrė būklę, labiau primenančią Lietuvos kaimo situaciją iki 1922 m. reformos: gausus mažažemių ("trihektarininkų") sluoksnis, gatviniai kaimai (buvusios kolūkinės gyvenvietės), fragmentuota žemės valdų struktūra, iš žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) išaugę arba naujai besikuriantys latifundiniai ūkiai, primenantys ikireforminius dvarus. Pačių ŽŪB, įsikūrusių kolūkių gamybiniuose centruose, pokomunistinė raida analogiška 1922 m. reformos apkarpytų dvarų, kurių nuosavybėje liko jų centrai, likimui: dauguma bankrutavo ir buvo išvaržyti, tačiau dalis virto konkurencingomis kapitalistinėms žemės ūkio įmonėmis. Savo ekonominiais rezultatais tarpukario reforma pranoksta pokomunistinę, nes po jos ir bendra žemės ūkio gamybos apimtis, ir jos produktyvumas tik augo, tuo tarpu kai pirmuoju pokomunistinės transformacijos dešimtmečiu abu rodikliai smuko. Ekskomunistinės kairės propaguota nuosaiki agrarinė reforma nebūtų leidusi išvengti gamybos apimties smukimo, nes tą apimtį užtikrino vėlyvuoju sovietmečiu žemės ūkiui sudarytos "ekonominio šiltnamio" sąlygos (dosnios subsidijos) ir neribota paklausa. Tačiau nuosaikesnė ar palaipsnė reforma veikiausiai būtų leidusi jau pirmajame dešimtmetyje padidinti žemės ūkio gamybos produktyvumą. Lietuvai tapus ES nare ir jos žemės ūkiui vėl patekus į "ekonominį šiltnamį", žemės ūkio veikla nebegali būti vertinama vien ekonominiais masteliais. Matuojant pokomunistinės agrarinės reformos padarinius Lietuvoje gamtosaugos vertybėmis, jie yra labai pozityvūs.Pagrindiniai žodžiai: 1922 m. žemės reforma Lietuvoje, pokomunistinė agrarinė reforma Lietuvoje, represinė darbo jėgos kontrolė, tarptautinis tarpukario ir pokomunistinių agrarinių reformų palyginimas.Key words: Land reform in Lithuania in 1922, post-communist agrarian reform ir Lithuania, repressive control of labour, international comparison of the interwar and post-communist agrarian reforms.ABSTRACTA COMPARATIVE HISTORICAL SOCIOLOGICAL ANALYSIS OF AGRARIAN REFORMS IN THE FIRST AND THE SECOND REPUBLIC OF LITHUANIAThe paper compares the initial conditions, the course and the outcomes of the interwar (1922) and the post-communist (since 1989) agrarian reforms in Lithuania, controlling and enlarging these diachronic comparisons with synchronic comparisons of the analoguos processes in other Eastern and Central European countries at the same times. Most important similarities between both reforms were created by the collectivization in 1948–1951, which for all Lithuaniam tillers shaped the condition in which before the 1922 reform the wage workers (kumečiai) at the large estates were living and working. They received in money only part of their salaries. Another part was paid in kind, including a land plot which was cultivated using the inventory and draught animals provided by landlord. This is quite similar to the small plots allocation for personal use to collective farms workers, and how they were cultivated. However, differently from the workers of collective farms in Russia, who untill late 1960s had no passports, Lithuanian collective farmers were not made serfs, because the passportization of Lithuanian countryside population was implemented by Soviet auhorities as part of their efforts to suppress resistance movement. Similarly to agrarian wage workers before 1922, collective farm workers were subject to the repressive labour force control regime, providing for managers of collective farms the de facto power of "red barons". Main aims of the interwar agrarian reforms were the restriction of power of the formerly privileged minorities and suppression of Communism. However, only in the Baltic States the reforms had no negative economic outcomes. In Lithuania, such outcomes were preempted by the dispersion of villages into individual settlement farms, which proceeded along with the parcellization of large estates. Comparing with interwar reform, post-communist agrarian reform was less consistent, because its course was under heavy impact of the interest conflict between the new generation of the collective farms workers, interested to keep their working places, and those descendants of the former land owners, who left villages for cities. As far as Lithuania was one of those post-communist countries, where second group was stronger, in this country a radical restitutive land reform was implemented along with the de-collectivization which has restored family farming. However, because of the interjacent liquidation of the individual settlements (re-concentration of rural population in the villages) and demographic changes in the Communist time, it did restore in the Lithuanian countryside and agriculture the status quo of 1940. Rather, it has created the state that is more reminiscent of situation in the Lithuanian countryside before the agrarian reform of 1922: broad social stratum of small plots (3 ha) owners; villages; a fragmented land ownership structure; and large farms reminiscent of landed estates before 1922 reform. While some of them are new ventures (e.g. huge swine-breeding farms, operated by foreignly owned agrobusiness), many emerged out of agricultural partnerships, which were the fragments of the former collective farms. They were established by former collective workers to operate technological complexes of former collective farms which were too large for using by family farms. The evolution of these remainders of collective farms is similar to the evolution of the former landlord farms after their landholdings were reduced by agrarian reform of 1922. The reform left in ownership of the landlords the buildings and other estate with part of land (up to 80–150 ha). Most of these residual estates went bankrupt and were sold in parts at auctions, while some of the survived becoming competitive agricultural enterprises. Similarly, most efficient partnerships survived, expanded and became competitive large-scale corporate capitalist agricultural enterprises. The economic outcomes of the interwar reform are superior to those of post-communist reform: after the first reform, both the general agricultural output and the productivity increased, while both indicators decreased during the first decade of the post-communist agrarian reform. Ex-communist Left in Lithuania promoted moderate agrarian reform, involving transformation of collective farms into the private corporate capitalist agricultural companies. The author argues that such reform would not be able to prevent the reduction in output, because the output as of in 1989 was possible only under economic hothouse conditions of the late Soviet time for agriculture (lavish subsidies, unlimited demand, "price scissors" favouring agriculture). However, most probably, a more gradual reform would help to increase the agricultural productivity already during its first decade. After Lithuania was accepted to EU and its agriculture is in the "economic hothouse" again, the agricultural activites cannot be assessed only by economic criteria alone. If the outcomes of the post-communist agrarian reform are assessed by values of ecology, they are very positive indeed.