Suchergebnisse

The subject of the research depending to the his­tory of the librarianship of Lithuania is directly connected to the political and social situation in the state in the beginning of the 19th century and the dispersion of the ideas of the Enlight­enment all over Europe. The article explores various historical sources (library manuscript catalogues, book proveniences, orders of tsar, correspondence of Vilnius University with the imperial administration) to investigate the pe­riod from the time Lithuania was annexed by Russia and Vilnius Jesuit Academy was reorgan­ised to the imperial university in 1803 by tsar Alexander I up to the date Vilnius University activity was interrupted by the orders of tsar Nicholas I in 1832, which coincided with the noticeable alteration in the educational system, new subordination and points of the academi­cal community, changed structure, financing, replenishment methods and finally the partition of Vilnius University library.The main notice of the article is to refer to a description of influence of the imperial govern­ment to the library and Vilnius University com­munity as the most educated part of Lithuanian society of this epoch for compare appropri­ate characteristics with and the substantiality at the end of the 18th century when the local community and its library was under leadership of the order of Jesuits (dissolved in Europe in 1773) to examine existing positive estimations of the traditional historiography on the issue. The research covers some directions of Vilnius academical community activity under chang­ing conditions related to the replenishing of the library (using traditional and the new forms), management, catalogues rewriting, imperial censorship, propaganda and the painful parti­tion of book collection confiscated from the closed Vilnius University and lifted to Kiev and Charkov universities, the gymnasium of Orsha (now – Mogilev district, Belarus) and to other libraries of the empire of Russia.After the detailed analysis of significant historical documents kept in Lithuanian State Historical Archive and Vilnius University Li­brary it is recovered the negative impact of the Russian imperial Government authority both for the local community and its library as well. It is disclosed that next to particular progres­sive changes in the field of the library financing and replenishing of the book collection by Eu­ropean science papers and popular periodicals, such as "Journal des sçavans" by D. De Sallo (Paris, 1665–1797), "Allgemaine Literatur Zei­tung" by F. J. J. Bertuch (Halle, 1804–1849), "Bibliotheca italiana, o sia Giornale di letter­atura scienze ed arti compilato da vari letterati" (Milano, 1816–1840), "The Repository of Arts, Literature, Commerce, Manufacturers, Fash­ions and Politics" by R. Ackermann (London, 1809–1829), "The Repertory of patent inven­tions, and other discoveries and improvements in arts, manufactures, and agriculture" (Lon­don, 1825–1862), "The Annals, Edinbourgh Medical und Surgical Journal" (Edinbourgh, 1805–1855, etc.). The Russian imperial au­thorities forwarded significant loses of values, changed essential points of members of the local academical community, limitated the access of works of modern European authors (Voltaire, C. F. de Volney, P. H. Holbach, D. Diderot, etc.) and influenced the straitening of disper­sion of ideas of the Enlightenment, influenced the obsolescence of Vilnius University library and the noticeable interruption of development of the traditional European librarianship in Vil-nius social environment. ; Vilniaus universiteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutasUniversiteto g. 3, LT-01511 Vilnius, LietuvaEl. paštas: asta.krakyte@mb.vu.ltStraipsnyje analizuojama XIX a. pirmosios pusės Vilniaus akademinės bendruomenės ir jos bibliotekos būklė, nulemta centralizuoto Rusijos imperijos administracijos valdymo, sietino ne tik su pakitusiu statusu, pavaldumu ir finansavimu, bet ir su nauja bendruomenės struktūra, pasikeitusia savimone, universiteto personalo kontrole, griežta leidžiamų ir iš užsienio gaunamų knygų cenzūra, o galiausiai – su universiteto uždarymu ir jo turto (taip pat ir bibliotekos) padalijimu carinės Rusijos mokslo, švietimo ir kitų įstaigų bibliotekoms. Remiantis Lietuvos valstybės istorijos archyve ir Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomais dokumentais nustatyta, kad nuo XIX a. istoriografijoje įsigalėjusi tendencija idealizuoti Vilniaus akademinės bendruomenės ir jos bibliotekos raidą tiriamuoju laikotarpiu yra nepagrįsta, – imperinis valdymas turėjo neigiamą įtaką bibliotekos komplektavimui, nes apribojo Apšvietos epochos idėjas atspindinčių veikalų sklaidą miesto sociokultūrinėje erdvėje, skatino hipertrofuotą fondų didėjimą menkaverčių leidinių pagrindu, aplaidų bibliotekos tvarkymą po 1831 m. ir sunaikino vietos bendruomenės puoselėtas europietiškos bibiotekininkystės tradicijas.

The article summarises a research on goodwill which is one of the most controversial assets. The research includes a comparison between the descriptions of the economic nature of goodwill and an analysis of various valuation methods and accounting policies. The article discusses the internationally recognised problem that there coexist several accepted methods of accounting for goodwill arising from the acquisition of an enterprise, as a result of which the accountancy data of different enterprises and countries are incomparable. ; Straipsnyje apibendrintas vienos iš labiausiai polemiškų turto rūšių - prestižo tyrimas.Tyrimas atliktas trimis pagrindinėmis kryptimis. Pirmoji kryptis - tai prestižo sąvokos ekonominės prigimties palyginimas, antroji - prestižo įvertinimo metodų peržvalga ir trečioji - prestižo apskaitos politika. Straipsnyje gvildenama problema aktuali tarptautiniu mastu. Taikant skirtingus visuotinai pripažintus prestižo apskaitos metodus, įvairių šalių įmonių prestižo apskaitos duomenys tampa nebepalyginami. Priklausomai nuo įmonės veiklos prestižas gali būti pozityvus ar negatyvus. Kai viena įmonė įsigyja kitą, įgijėjos balanse atspindimas prestižas, nors tuo metu jis iš naujo neatsiranda.Nors yra keletas prestižo įvertinimo metodų, tačiau tik turto vertintojas gali nustatyti prestižo vertę, ji turi būti atspindėta įmonės įgijėjos apskaitos dokumentuose. Yra trys prestižo atskleidimo dokumentuose kryptys.Taikant pirmąją kryptį, prestižas traktuojamas kaip likutis, apskaičiuotas iš apskaitos duomenų. Jis turi būti neatidėliotinai nurašytas į sąnaudas ir parodytas pelno (nuostolio) ataskaitoje arba padidinant nuosavą kapitalą. Taikant antrąjį metodą, prestižas traktuojamas kaip ekonominio sandorio dalis, o jo suma kapitalizuojama ir amortizuojama per nematerialaus turto naudojimo amžių. Pagal trečiąją versiją prestižas kapitalizuojamas kaip materialus turtas, neapibrėžiant naudojimo laiko, tačiau vieną kartą per metus nustatant galimą vertės sumažėjimą ir atspindint jį pelno (nuostolio) ataskaitoje.Negatyvaus prestižo vertė gali būti nustatyta taikant du apskaitos metodus. Tikroji įsigyto prestižo vertė mažinama, atėmus neigiamą skirtumą. Kai šis skirtumas didelis ir jo negalima iškart nurašyti mažinant prestižo vertę, likutis apskaitomas kaip atidėtosios pajamos ir reguliariai parodomas pelno ir nuostolio ataskaitoje per visą tą laiką, kurį tikimasi negatyvaus prestižo poveikio. Latvijoje taikomi abu metodai.Siūloma taikyti bendrą tarptautinę prestižo pripažinimo ir atspindėjimo atskaitomybėje politiką.

The article discusses general perception of philanthropy in public policy context analyzing the attitudes of civil servants and community leaders. Analysis of general philanthropy concept employs traditional and modern philanthropy dimensions; meanwhile philanthropic action is conceptualized in altruism vs. egoism perspective. Theoretical view is dwelling on insights of Herbet Simon, Elias L. Khalil, Patrick Rooney and Sarah Nathan, Jenny Harrow, etc. Some remarks on philanthropy policy traditions and legislation are made as well. The empirical evidence is dwelling on concept map of philanthropy perception among public policy actors: civil servants and community leaders.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.11.3.2501 ; Akademinėje ir politinėje diskusijoje filantropijos politika pateikiama kaip svarbi viešosios politikos dedamoji, atskleidžia valstybės demokratijos lygmenį. Straipsnyje aptariama filantropijos koncepcija viešosios politikos kontekste. Analizuojamas valstybės tarnautojų ir vietos bendruomenių lyderių požiūris. Filantropijos koncepcijos analizė grindžiama tradicinės ir moderniosios filantropijos takoskyra, o filantropijos veiksmo imperatyvai aptariami egoizmo ir. altruizmo požiūriais. Teorinė analizė grindžiama Herbet Simon, Elias L. Khalil, Patrick Rooney ir Sarah Nathan, Jenny Harrow ir kt. autorių įžvalgomis. Taip pat apžvelgiamos filantropijos politikos tradicijos, filantropijos teisinis reglamentavimas. Teorinė analizė iliustruojama žemėlapiais, nubraižytais remiantis atliktais interviu su valstybės tarnautojais ir bendruomenės lyderiais.DOI: http://dx.doi.org/10.5755/j01.ppaa.11.3.2501

The paper examines the changing character of nation / state power and power relationships between state, regions and cities under the conditions of rapid grobalization and postfordist capitalism. European states, regions and cities sustain not only the pressure of globalizational factors and challenges, but they are the targets of Euro-integrational policy, especcially that of Euro-regionalization and urbanization. A part of state power is transmitted up to a supranational level and some part – down to regional and local levels, thus the authorities of a subnational level are empowered to act on their own account for good competitive positions in domestic and global markets. Some peculiarities of Lithuania's transition to a capitalist system are highlighted and landmarks of urbanization are concidered. Attention is paid to Vilnius urban development from the point of view of European regional and urban development policy trends. Santrauka Globalizacijos veiksniai menkina valstybės galią ir keičia jos pobūdį, o Europos Sąjungos plėtra, taip pat jos vykdoma eurointegracijos politika įtvirtina naują valstybės ir regionų bei miestų santykių konfigūraciją. Valstybėms narėms vis labiau susisaistant dalis valstybės galios perduodama į aukštesnį supranacionalinį lygmenį, o dalis į žemesnį subnacionalinį lygmenį. Miestai ir regionai įgauna vis daugiau savarankiškumo, jų valdymo srityje ryškus perėjimas nuo centralizuoto prie daugialygio ar tinklinio, nuo vadybinio prie antrepreneriško valdymo. ES plėtojama Europos regionalizavimo politika ne tik teikia galimybių megzti tiesioginius regionų bei miestų ryšius, bet ir skatina kurti naujus miestų valdymo modelius, kurie laiduotų valdžios, visuomenės ir verslo partnerystę ir padėtų urbanistiniams regionams tapti konkurencingiems globalinėse rinkose. Straipsnyje aptariami kai kurie valstybės ir miestų santykių, taip pat miestų valdymo kaitos aspektai, svarstoma, kaip Lietuvos ir Vilniaus urbanistinė plėtra siejasi su europinės euroregionizacijos politikos nustatomomis gairėmis ir tos politikos teikiamomis galimybėmis. First Published Online: 22 May 2013 Reikšminiai žodžiai: globalizacija, Europos regionalizacija, miestas, urbanistinė plėtra, valstybė.

Work and leisure are interlinked and mutually determining spheres of human life, both of which are socially constructed concepts that depend on a variety of cultural, social and economic factors. In contemporary society, the balance between work and leisure is particularly relevant in the light of various social, economic and technological changes, such as the intensification of work, the constant accessibility of workers to smart communication devices, the blurring of the boundaries between professional and private time, the introduction of flexible forms of work organisation, etc. The pursuit of work-life balance is therefore even becoming a kind of cultural value imperative aimed at ensuring individual and societal well-being.
Using empirical data from the European Values Survey spanning almost three decades (1990-2017), this paper analyses the dynamics of value orientations related to work and leisure in Lithuania, in order to see how the importance of these areas of life and the perception of their relationship to each other is changing in different groups of the population, and how this is related to the change of generations. Data were analysed using descriptive statistics, factor analysis, nonparametric covariance analysis and multiple group comparison test and revealed significant differences in value attitudes related to work and leisure and their interrelationship in different social generations in Lithuania, suggesting that, while the importance of work itself has remained essentially unchanged, we are witnessing a profound cultural change, manifested as a broadening of the spectrum of expectations related to work and a search for a better work-life balance.

This paper starts with an analysis of certain problems and issues regarding penal law and penal policies in Poland. However, it appears that these problems are not limited to Poland only. An analysis of comparative statistical data shows that they have a broader /European or, more precisely, a Central and Eastern European dimension. That is, they seem to be of a more general character and of significance in the context of a broader European discussion. Moreover, they may constitute a crucial component of the discussion on the approximation and unification of criminal law and penal policies in the European Union. Today, there are still substantial differences in this area not only between all the member states but particularly between the "old" and "new" members. Hence, there is a great need for considerable efforts to change and improve the existing situation. ; Straipsnyje naugrinėjami su bausmėmis susiję baudžiamosios teisės ir politikos klausimai Lenkijoje, aptariama klausimų reikšmė bendresniame Centrinės ir Rytų Europos kontekste. Nors esama skirtumų tarp skirtingų šalių, pirmiausia "naujųjų" ir "senųjų" Europos Sąjungos narių, lyginamoji statistinių duomenų analizė leidžia svarstyti bendrus regiono bruožus, kelti klausimus apie baudžiamosios teisės ir politikos veinijimą Europos Sąjungoje.

Advances in the healthcare system and socioeconomic progress have led to longer life expectancy, resulting in an ageing population and societal challenges for policymakers. Active ageing, promoted by the United Nations Economic Commission for Europe through the Active Ageing Index, highlights Capacity and Enabling Environment for Active Ageing. Information and Communication Technology (ICT) use is crucial, enabling participation in social, economic, and cultural activities (UNECE, 2020).
Research indicates cognitive changes in ageing, especially memory deterioration, associating these changes with genetics, education, and professional and leisure activities (Stern, 2009). According to research, ICT positively affects cognition, enhancing memory (Almeida et al., 2012; Benge et al., 2023), but may also pose cognitive issues (Nagam, 2023). Prioritizing cognitive health among the elderly in social policies is vital, with ICT playing a key role.
The present study aimed to assess the links between Internet use and memory performance after controlling for demographic factors and leisure activities. Data from the Survey of Health, Ageing, and Retirement in Europe's 8th Wave (Börsch-Supan, 2022) included 2320 individuals aged 65–100 from Baltic countries. Memory was assessed using a modified Rey's Auditory Verbal Learning Test. Participation in leisure activities was assessed by asking respondents if they had taken part in any of the listed activities in the past year, and Internet use was assessed by asking about Internet use in the past 7 days.
Significant associations were found between memory, leisure activities, and Internet use. Internet use predicted memory capacity in older adults, remaining significant after controlling for demographics, health, and leisure activities. The current findings show that Internet use might be valuable in predicting memory functioning among older adults and can potentially contribute to the protection of cognitive function.

Intersectoral partnership challenges the new rural development programming period and requires innovative and rapid management decisions which creates synergy and add value. This paper aims at examining the methodological principles of rural development synergy evaluation. This research attempts to take a closer look at the theoretical assumptions behind different concepts of the rural development management process and the importance of synergy. On the grounds of the key findings, propositions have been made regarding rural development management synergy evaluation. ; Kaimiškų vietovių vystymo (KVV) sprendimai dažniausiai priimami tik atsiradus tam tikrai problemai. Sprendimų priėmėjai pernelyg didelius dėmesio, laiko, energijos ir kitus išteklius skiria probleminiams klausimams išspręsti. Problemos nesukuria strateginio proveržio, naujo vystymo žingsnio, dėl kurio būtų sukuriamas sinergijos efektas. Vien tik darbas su problemomis ir jų sprendimas trukdo įžvelgti naujas galimybes ir įvykdyti realų strateginį proveržį, o gyvenimo kokybė kaimiškose vietovėse keičiasi nepageidaujama linkme. Vis dar pasigendama proaktyviu (įžvalgiu) požiūriu paremtų sprendimų, orientuotų į vietovėje vykstančius procesus. KVV sinergijos vertinimas ir jos reikšmės suvokimas yra ypač reikšmingas strateginio valdymo sprendimas, kurio pagrindą sudaro vietos potencialo pritaikymas naujoms vystymo galimybėms panaudoti. Tarpinstitucinė partnerystė, naujojo kaimo plėtros politikos programavimo laikotarpio iššūkiai reikalauja novatoriškų, panoraminiu ir strateginiu mąstymu grįstų, greitų valdymo sprendimų, kuriančių sinergiją ir socialinę vertę kaimiškose vietovėse. Mokslinėje literatūroje tiriamos šios su kaimiškų vietovių vystymu susijusios problemos: neišryškintas santykis tarp sinergijos teorijos ir KVV teorijų, mažai analizuojamos KVV sisteminės kaitos ir strateginio proveržio sąlygos, be to, tyrėjai nesutaria, kokie KVV metodai sudaro prielaidas pasiekti sinerginių rezultatų. Atlikta mokslinės literatūros analizė leidžia daryti prielaidą, kad mokslininkai vis dar nesutaria dėl bendro KVV sinergijos vertinimo metodo ir sinergiją bando vertinti skirtingais būdais: analizuodami pavienius, skirtingas sritis apibūdinančius rodiklius, naudodamiesi tam tikrais teoriniais kaimo vystymo modeliais bei metodikomis, kurdami integruotus, kompleksinius rodiklius. Analizuoti KVV sinergiją galima kiekvienu valdymo lygmeniu atskirai ir visais kartu, kai siekiama tirti KVV priemonių ir jų taikymo sinergiją, pagrįstą vietos gyventojų iniciatyvomis "iš apačios" bei politinių sprendimų priėmėjų sprendimais "iš viršaus". Nagrinėjamu atveju tikslingiausia KVV sinergiją analizuoti savivaldos lygmeniu, nes čia labiausiai pasireiškia kaimiškos vietovės kaip sistemos ypatybės, ryšių ir santykių tarp kaimo vystymo veikėjų priklausomybės, dalyvavimas tinkluose, pasitikėjimas, instituciniai susitarimai (taisyklės ir normos), socialinės sąveikos rezultatai. Dėl KVV sinergijos vertinimo svarbos mokslinių ir praktinių diskusijų erdvėje abejonių nekyla, todėl vystymo sinergijos vertinimas turėtų būti vienas iš kaimiškų vietovių vystymo sprendimų rengimo, priėmimo ir įgyvendinimo pagrindo dedamųjų. Atliktų sinergijos vertinimo teorinių ir praktinių mokslinių tyrimų analizė atskleidė, jog KVV yra sudėtingas procesas, o vystymo sinergija pasiekiama tik tada,kai vystymo sprendimai priimami integruojant skirtingų sričių vystymosi potencialą. Dažniausiai sinergijai vertinti pasitelkiami rodikliai, apibūdinantys tam tikras sritis ir išreiškiantys savitą požiūrį į KVV sinergiją, pavyzdžiui, įsitraukimas į partnerystę, kaimo vystymosi veikėjų gebėjimas mobilizuoti, organizacinė kultūra, ryšiai tarp kaimo vystymosi veikėjų, efektyvus valdymas, sprendimų priėmimas, dalyvavimo nauda, pasitenkinimas dalyvaujant, vietovės fizinės infrastruktūros valdymas, ekonominių, žmogiškųjų, socialinių, gamtinių, kultūrinių, dvasinių išteklių valdymas, vietovės politinio valdymo partnerystė, inovacijos, socialinio kapitalo vystymas, instituciniai susitarimai, kaimiškų vietovių rinkos valdymas. Visi šie veiksniai patys savaime kiekviename kaimiškos vietovės vystymosi etape gali sąlygoti sinerginius efektus, tačiau didžiausia sinergija pasiekiama dėl veiksnių tarpusavio sąveikos. KVV sinergijos vertinimo rodiklių sistemai sukurti tikslinga pasitelkti užsienio praktikoje jau išbandytą Rural web metodą, kurį sudaro šešios sinergijos vertinimo dimensijos (endogeniškumas, novatoriškumas, darnumas, socialinis kapitalas, instituciniai susitarimai, rinkos valdymas). Tačiau šį metodą būtina papildyti partnerystės dimensija, skatinančia kooperaciją, sprendimų daugiaaspektiškumą, įsitraukimą ir tarpinstitucinių ar tarporganizacinių susitarimų praktiką. Identifikuotas KVV sinergijos dimensijas būtina detalizuoti į jas charakterizuojančius kriterijus, o šiuos – į dar tikslesnius kokybinius ir kiekybinius rodiklius. Siekiant atrinkti rodiklius, atspindinčius šalies situaciją, tikslinga pasitelkti ekspertų pagalbą. Ekspertinio vertinimo metodu tikslinga įvertinti rodiklius, juos atrinkti ir sugrupuoti. Tokiu būdu būtų sukurta kompleksinė KVV sinergijos vertinimo rodiklių sistema, kurią būtų galima praktiškai pritaikyti Lietuvos kaimiškose vietovėse. KVV sinergijos vertinimo instrumentas padėtų nustatyti teritorijos potencialą, strateginio proveržio galimybes ir potencialios sinergijos laipsnį. Taigi pati KVV sinergijos vertinimo metodika gali būti laikoma tarsi palaikančiąja sistema KVV strateginiams sprendimams formuoti. Identifikuoti KVV sinergijos vertinimo principai atskleidžia erdvę tolesniems tyrimams ir pagrindžia poreikį sukurti kaimiškų vietovių vystymo sinergijos vertinimo instrumentą. Tyrimo rezultatai rodo, kad KVV yra nuolat besikeičiantis ir atsinaujinantis procesas, kuriam suvaldyti būtini nauji vadybiniai metodai ir sprendimai. Sinergijos reikšmės suvokimas ir strateginio proveržio galimybių analizė – vis dar atvira erdvė mokslinėms diskusijoms plėtoti.

Straipsnyje atskleidžiama skirtingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių grupuočių laikysena unijos su Lenkijos Karalyste atžvilgiu šalyje vykstant intensyviems centralizacijos procesams. Analizei pasirinktas 1788–1793 m. laikotarpis, kurį ženklino reikšmingi valstybės valdymo pokyčiai: 1) Ketverių metų seimo laikotarpis (1788–1792), per kurį buvo priimta 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucija ir 1791 m. Abiejų tautų tarpusavio garantijos įstatymas (įžadas), 2) Ketverių metų seimo reformas naikinusios generalinės Abiejų Tautų konfederacijos veikla 1792–1793 m. ir 3) paskutinio Abiejų Tautų Respublikos seimo, veikusio Gardine 1793 m., veikla Lenkijos ir Lietuvos santykiams siekiant sugrąžinti status quo. 1794 m. sukilimo keliamos idėjos ir jame išryškėjusi takoskyra tarp Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės vadų šiame straipsnyje neaptariama.
Atlikus istoriografijos bei aptariamo laikotarpio šaltinių analizę prieinama prie išvadų, kad XVIII a. paskutiniais dešimtmečiais Lenkijos ir Lietuvos unijos išsaugojimo siekiai buvo bendri visai Lietuvos bajorijai, nepriklausomai nuo to, kokiai politinės minties srovei atstovauta. 1791 m. Gegužės trečiosios konstitucijos priėmimas buvo reikšminga Lietuvos atstovų nuolaida, priimta įvertinus sudėtingą visos valstybės situaciją. Šios nuolaidos rezultatas buvo 1791 m. spalio 20 d. pasiektas kompromisas. Seimo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymas naujai įtvirtino unijinį Lietuvos ir Lenkijos ryšį. Tačiau 1792 m. konfederacijos kūrėjai, ignoruodami Abiejų Tautų tarpusavio garantijos įstatymą, deklaravo atkuriantys Liublino unijos aktu nustatytus Lietuvos ir Lenkijos santykius bei sugrąžinantys visų Lietuvos institucijų atskirumą. Praktiškai eita netgi toliau – atskirtos nuo pat įsteigimo buvusios bendros institucijos. Ši politika atspindėjo konservatyviųjų prorusiškos orientacijos Lietuvos respublikonų programą. Lietuvos atstovų dėka 1793 m. Gardino seime buvo įtvirtintas dualistinis valstybės modelis.

Despite the shutdown of the Chernobyl nuclear power plant (1986) it still influences the social and political reality. Chernobyl appears in this research as the result of work of interpretation of the aftermaths of Chernobyl disaster by different actors: state bodies, political parties, NGO and scientific institutions. This research touches upon different discourses, story-lines through witch the consequences of the accident on Chernobyl plant are managed in Belarus from 1986 to 2008. Applying such sociological concepts as risk (Beck 2000; Borraz 2008), construction of scientific facts (Callon 1979; Latour 1989, 2004), biopower (Foucault 1996) and the methodology of the discourse-coalitions (Hajer 1995) in this dissertation the constructivist analysis of the politics of Chernobyl is represented. The main hypothesis of this research is to identify the discourse-coalitions within the Chernobyl policy, the actors and story-lines they utter. This research analyses also how the risks created by Chernobyl accident are treated and how biopolitics rhetoric is articulated in the discourse-coalitions and reveals their role in the nuclear policy.

Despite the shutdown of the Chernobyl nuclear power plant (1986) it still influences the social and political reality. Chernobyl appears in this research as the result of work of interpretation of the aftermaths of Chernobyl disaster by different actors: state bodies, political parties, NGO and scientific institutions. This research touches upon different discourses, story-lines through witch the consequences of the accident on Chernobyl plant are managed in Belarus from 1986 to 2008. Applying such sociological concepts as risk (Beck 2000; Borraz 2008), construction of scientific facts (Callon 1979; Latour 1989, 2004), biopower (Foucault 1996) and the methodology of the discourse-coalitions (Hajer 1995) in this dissertation the constructivist analysis of the politics of Chernobyl is represented. The main hypothesis of this research is to identify the discourse-coalitions within the Chernobyl policy, the actors and story-lines they utter. This research analyses also how the risks created by Chernobyl accident are treated and how biopolitics rhetoric is articulated in the discourse-coalitions and reveals their role in the nuclear policy.

Despite the shutdown of the Chernobyl nuclear power plant (1986) it still influences the social and political reality. Chernobyl appears in this research as the result of work of interpretation of the aftermaths of Chernobyl disaster by different actors: state bodies, political parties, NGO and scientific institutions. This research touches upon different discourses, story-lines through witch the consequences of the accident on Chernobyl plant are managed in Belarus from 1986 to 2008. Applying such sociological concepts as risk (Beck 2000; Borraz 2008), construction of scientific facts (Callon 1979; Latour 1989, 2004), biopower (Foucault 1996) and the methodology of the discourse-coalitions (Hajer 1995) in this dissertation the constructivist analysis of the politics of Chernobyl is represented. The main hypothesis of this research is to identify the discourse-coalitions within the Chernobyl policy, the actors and story-lines they utter. This research analyses also how the risks created by Chernobyl accident are treated and how biopolitics rhetoric is articulated in the discourse-coalitions and reveals their role in the nuclear policy.

Despite the shutdown of the Chernobyl nuclear power plant (1986) it still influences the social and political reality. Chernobyl appears in this research as the result of work of interpretation of the aftermaths of Chernobyl disaster by different actors: state bodies, political parties, NGO and scientific institutions. This research touches upon different discourses, story-lines through witch the consequences of the accident on Chernobyl plant are managed in Belarus from 1986 to 2008. Applying such sociological concepts as risk (Beck 2000; Borraz 2008), construction of scientific facts (Callon 1979; Latour 1989, 2004), biopower (Foucault 1996) and the methodology of the discourse-coalitions (Hajer 1995) in this dissertation the constructivist analysis of the politics of Chernobyl is represented. The main hypothesis of this research is to identify the discourse-coalitions within the Chernobyl policy, the actors and story-lines they utter. This research analyses also how the risks created by Chernobyl accident are treated and how biopolitics rhetoric is articulated in the discourse-coalitions and reveals their role in the nuclear policy.

Maģistra darbs "Eiropas Savienības politika Austrumu partnerības attīstībai: Austrumu partnerības samitu loma" ir veltīts Austrumu partnerības attīstības izpētei, ko veicinājusi Eiropas Savienības Kaimiņvalstu politika. Austrumu partnerība ir viena no ES ārējās politikas prioritātēm, tāpēc tās ietvaros dažādās formās tiek stiprināta sadarbība ar Austrumu partnerības valstīm, lai caur savstarpēju ekonomisku un politisku attiecību veidošanu ES nodrošinātu ekonomisku, politisku stabilitāti un mieru kaimiņvalstīs, kā arī ES robežu stiprināšanu. Viens no augstākā politiskā līmeņa daudzpusējās sadarbības formātiem ir Austrumu partnerības samiti, kuru laikā tiek izvērtēti Austrumu partnerības sasniegtie rezultāti un iezīmēti jauni attīstības virzieni. Šajos samitos piedalās ES 28 dalībvalstu un 6 Austrumu partnerības valstu vadītāji, kā arī ES institūciju augstākās amatpersonas un eksperti. Maģistra darbs sastāv no trīs nodaļām. Pirmajā nodaļā tiek aplūkotas Starptautisko attiecību teorijas un to piemērošana ES ārējās attiecībās, raksturota Eiropas Kaimiņu politika un Austrumu partnerības būtība. Otrajā daļā tiek aplūkoti ES asociācijas līgumu teorētiskie un tiesiskie aspekti, kā arī noslēgtie līgumi ar Austrumu partnerības valstīm, sniegts AP valstu raksturojums un analizēti trīs notikušo AP samitu rezultāti. Darba trešajā daļā tiek apkopoti ekspertu viedokļi par AP kopumā un prognozēm AP attīstības Rīgas samita laikā, savukārt nodaļas noslēgumā tiek analizēti AP Rīgas samita rezultāti. Atslēgvārdi: Austrumu partnerība, Austrumu partnerības samits, Eiropas Savienība, Eiropas Kaimiņu attiecību politika, starptautisko attiecību teorijas ; The Master thesis "European Union's policy towards Eastern Partnership's development: the role of the Eastern Partnership summits" analyzes the development of the Eastern partnership, supported by the European Union's (EU) Neighbourhood policy. Eastern partnership is one of the priorities of the EU's Foreign policy through which EU strengthens the economic and political copperation with the Eastern partnership members, in order to enhance economic and political stability and peace in the neighbouring countries, as well as to strengthen the borders of the EU. Eastern Partnership Summit is one of the most important political activities in the multilateral cooperation, during which parties assess the accomplishments of the Eastern Partnership and draw new directions for further development. Leaders from the 28 EU and 6 Eastern Partnership countries, as well as the Senior Officials of the EU and experts participate in the summits. The Master Thesis consists of three parts. The first part reviews the theories of International Relations and their application in the EU Foreign relations; and characterizes the Neighbourhood policy of EU and the Eastern Partnership. The second part reviews the theoretical and legal aspects of the Association agreements of the EU, as well as the reached agreements with the members of the Eastern Partnership; characterizes the members states of the Eastern Partnership and analyzes the results of the three past summits. The third part presents the expert opinions about the Eastern Partnership and theirs forecasts for the development of the Eastern Partnership during the Riga Eastern Partnership Summit. The concluding part analyzes the results of the Riga Eastern Partnership Summit. Key-words: Eastern partnership, Eastern Partnership Summit, European Union, European Neighbourhood policy, Theories of International Relations

This longitudinal study delves into the meanings of work for women during a transitional life stage. While the topics of opting out and opting in have garnered considerable attention, certain aspects of career development after childbirth remain underexplored. Existing literature often dichotomizes women into two primary groups, and some theories propose a three-group classification. However, such divisions may be overly simplistic and not universally applicable to all women. The objective of this study is to enhance the understanding of women's career aspirations. In order to achieve this objective, two waves of individual semi-structured interviews with ten women at two specific time points were conducted: during pregnancy and four to six months postpartum. The results of the study demonstrate that the meaning of work for the research participants varied both during pregnancy and after childbirth. Additionally, some participants had alteredtheir career aspirations after they became mothers. The salience of the new identity as a mother is discussed as a possible precursor explaining adjustments in the career aspirations. This research enriches the discourse on work–life balance preferences by offering valuable insights into how early motherhood shapes women's career goals, decisions, and expectations.