Suchergebnisse

It is a common perception that 20 years after fall of communism, the countries of Central and Eastern Europe (CCEE), even though they have joined the EU, belong to the group of the post-communist countries. Post-communism is defined as the period of transition to democracy in the former communist countries after the fall of communism. This period is characterized by a significant difference in the quality of democracy between the country in transition and mature Western democracies. Yet is it correct to assert that 20 years after fall of communism the communist past constitutes the most important factor determining the status of democracy of the CCEE, which have already joined the EU? Is it correct to assert that the CCEE are still in transition? On the other hand, 20 years is quite a long time. One can ask, is it justified to call "transition" a period, which lasts so long? If the significant differences in the quality of democracy between the CCEE, the former communist countries, and the mature Western democracies persist, it would be reasonable to assert that in the CCEE democracy of a distinctive nature has been emerged. This means that there are significant differences in civilization and culture that prevail between the CCEE and mature Western democracies. When analyzing the CCEE, known Western political and economic development models could not be fully applied. This article analyses whether a clear distinction in the quality of democracy between the CCEE, which are new member states of the EU, and the old member states, could still be made. The starting point of the research has been the acceptance that the group of old member states of the EU is not homogeneous with respect to the quality of democracy. The analysis has been conducted by comparison of the democracy indicators of the CCEE (Czech Republic, Estonia, Hungary, Latvia, Lithuania, Poland, Slovakia, Slovenia), the countries of Southern Europe (Greece, Portugal, Spain) and the Nordic countries (Denmark, Finland, Sweden). The countries of Southern Europe and the Nordic countries are the old members of the EU. The comparison has been made in five different areas, using five sets of indicators, which are usually related to the quality of democracy: (1) the Economist Intelligence Unit's Index of Democracy, (2) voter turnout in national and EU parliamentary elections, (3) citizen satisfaction with the way democracy works, (4) the Worldwide Governance Indicators (Voice and Accountability, Rule of Law), (5) freedom of the press. The research has revealed that scores of democracy indicators of the CCEE and the countries of Southern Europe do not differ significantly. In some cases, the scores of the group of the CCEE correspond to the better quality of democracy. The scores of the democracy indicators of individual countries of the two groups overlap in most cases. However, the analysis has exhibited a considerable difference in the scores of democracy indicators between the countries of Southern Europe and Nordic countries, although the countries of these two groups belong to the group of the old member states of the EU. Thus, the difference in the scores of democracy indicators inside the group of the old member states of the EU is bigger than the difference between the CCEE and the countries of Southern Europe. The research has found that a clear distinction in the quality of democracy between the CCEE, which are the new member states of the EU, and the old member states, does not exist. With regard to the quality of democracy, there is no reason to distinguish the CCEE as a separate group with a different civilizational and cultural nature, because the scores of the democracy indicators of the CCEE and some old member states of the EU overlap. The fast transition of the period, which is called "post-communism", has ended, and separate states have different systems of government. The communist past is still an important factor, but only as one among many other factors, which impact on the development of the countries. The communist past is not a fatalistic imprint. Twenty years after fall of communism, the responsibility falls on the decision-making institutions of the countries. The criteria of democracy, which are applied to the countries of mature Western democracies, have to be applied to the CCEE without any exceptions. ; Praėjus dvidešimt metų po komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Eu­ropos (VRE) valstybės, tapusios ES narėmis, neretai vis dar priskiriamos pokomunistinių valstybių grupei. Straipsnyje analizuojama, ar, vertinant de­mokratijos kokybę, vis dar esama aiškios ribos tarp VRE valstybių – naujųjų ES narių, ir ES senbuvių. Analizė atlikta lyginant Šiaurės Europos valstybių, Pietų Europos valstybių ir VRE valstybių demokratijos kokybės rodiklius. Tyrimas atskleidė, kad nėra ryškios ribos tarp VRE valstybių ir Pietų Eu­ropos valstybių grupių rodiklių. Tačiau Šiaurės Europos valstybių ir Pietų Europos valstybių grupių rodikliai, atitinkantys kokybiškesnės demokratijos kriterijus, gerokai skiriasi ir liudija apie kokybiškesnę demokratiją Šiaurės Europos valstybėse, nors Šiaurės Europos valstybės ir Pietų Europos valsty­bės priskiriamos vienai, senųjų ES narių, grupei. Taigi demokratijos kokybės skirtumai ES senbuvių grupės viduje yra didesni, nei VRE valstybių ir Pietų Europos valstybių skirtumai. Tai reiškia, kad demokratijos kriterijai, taiko­mi brandžios demokratijos Vakarų valstybėms, turi būti be išlygų pritaikyti ir VRE valstybėms, kurioms tenka atsakomybė už priimamus sprendimus įtvirtinant demokratiją.

Purpose—the focus of this article is to explore difficulties that are encountered by students during the first term at university. It is well known that students can have various problems in learning English and make mistakes in grammar, vocabulary, and pronunciation. The native language of a learner affects learning and using English. Speaking and e-listening are the skills that are more common on an everyday basis than reading and writing. Moreover, these skills are more difficult to master. English vocabulary presents another problem for language learners. Albeit, at the university level students study English for Specific Purposes (ESP), in other words, the foreign language for their future profession, and they might face particular difficulties in their studies of ESP. Design/methodology/approach—the research paper adopts the qualitative research approach. The questionnaire on learner perceptions of difficulties in e-learning was administered to students of three different specializations. Students' self-assessments of achievements or failures were analysed. Findings. The results indicated that perceptions of difficulties to adapting to university studies depended on their chosen specialization. The findings show that undergraduates of all three investigated specializations encounter the same difficulties, but to a different degree. In other words, there are no significantly specific difficulties due to the complexity of the professional vocabulary that students must learn. The ratings of Psychology, Social Work and Public Policy and Management students reveal higher mean values and wider range of Standard Deviations than reported by other researchers (Berman, Cheng, 2001). The results obtained imply that Lithuanian learners are more positive than their foreign counterparts. Computations of Pearson's correlations coefficients demonstrate that there are some good correlational relationships within each specialization. Research limitations. A limited number of respondents might raise a question of the reliability of the findings and require a further study into the issue. The respondents in this research were students of three different specializations, namely, Psychology (68), Social Work (26) and Public Policy and Management (52), who study ESP at the Faculty of Social Policy at Mykolas Romeris University in Vilnius, Lithuania. Practical implications. The respondents were asked to indicate the degree of difficulty they had with the ESP language skills on the Likert's scale ranging from "very difficult" (1) to "very easy" (5). The analysis of the responses by a means of the Statistical Package for the Social Sciences (SPSS) software suggests that despite the limited number of the respondents, the results may be extended beyond the studied samples. Originality/Value. The value of this study encompasses the statistical processing of the responses, which should prove whether the findings are reliable or not. ; Studentai su anglų kalba specialiesiems tikslams elektroninėje aplinkoje susipažįsta jau pirmaisiais mokslo metais, t. y. anksčiau nei su savo specialybės dalykais. Studentų lingvistinę kompetenciją lemia daug veiksnių. Žinoma, kad įvairiuose pasaulio universitetuose profesinę anglų kalbą (ESP) studijuojantys studentai susiduria su daugeliu sunkumų. Viena iš priežasčių yra ta, kad anglų kalbos tarimas, leksikos vartosena bei gramatinės struktūros kelia studentams nemažai problemų. Taip pat gimtosios kalbos įgūdžiai turi įtakos anglų kalbos vartojimui. Dažniau pritaikomi e. klausymo ir kalbėjimo įgūdžiai nei skaitymo ar rašymo, kuriuos yra sunkiau įsisavinti. Kadangi universitetinėse profesinės užsienio kalbos studijose studentai mokosi savo būsimos profesijos kalbos, anglų kalbos specialybės žodynas, kurio dėka studentai gali gerai suprasti dėstomo dalyko esmę, yra dar viena rimta problema. Straipsnyje analizuojami sunkumai, su kuriais studentai, studijuojantys profesinę anglų kalbą Mykolo Romerio universitete, susiduria pirmo semestro metu. Tyrime dalyvavo Socialinės politikos fakulteto trijų specializacijų, psichologijos (68), socialinio darbo (26) ir viešosios politikos ir vadybos (52), pirmo kurso studentai. Anglų kalbos kursas atspindėjo studentų profesinės kalbos poreikius ir atitiko socialinių mokslų bakalauro laipsnio reikalavimus, nustatytus ES dokumente "The Common European Framework of Reference for Languages". Studentų lygis buvo B2 ir C1. Sudarant apklausos anketas, buvo remtasi Evans ir Morrison (2011) parengtomis anketomis, kurias mokslininkai naudojo tyrinėdami universiteto pirmo semestro studentų nuomonę apie sunkumus, mokantis užsienio kalbų. Naudojant Linkerto penkių balų skalės sistemą respondentų atsakymai svyravo nuo (1) "labai sunku" iki (5) "labai lengva". Šio darbo tikslas išsiaiškinti, ar sunkumai, su kuriais susiduria Mykolo Romerio universiteto pirmo kurso studentai, priklauso nuo pasirinktos specializacijos. Žinoma, kad mokymo(si) kokybei didelę reikšmę turi studentų savianalizė. Straipsnyje analizuojama studentų pasiekimų ir nesėkmių savianalizė. Savianalizės tyrimus viena iš autorių pradėjo dar 2003 m. Ribotas respondentų skaičius gali įtakoti rezultatų tikrumą, todėl reikėtų tolesnių studijų. Gauti anketos atsakymai, statistiškai apdoroti naudojant SPSS (Statistical Package for Social Sciences) programinį paketą, dažnai rodo, kad nepaisant riboto respondentų skaičiaus, rezultatus galima taikyti didesnėse respondentų grupėse. Tyrimo rezultatai parodė, kad sunkumai, prisitaikant prie universitetinių studijų, priklauso nuo pasirinktos specializacijos. Pagrindinė šių tyrimų išvada, kad visų trijų tirtų specializacijų pirmo kurso studentai susiduria su tais pačiais sunkumais, bet skirtingu laipsniu. Kitaip sakant, nėra reikšmingų specifinių sunkumų dėl specialybės žodyno, kurį studentai turi išmokti, sudėtingumo. Lyginant užsienio tyrinėtojų ir mūsų tyrimų rezultatus galima daryti išvadą, kad lietuviai studentai yra labiau pozityvūs vertinant savo profesinės kalbos įgūdžius nei užsienio studentai.

Purpose — the purpose of this article is to extend discussion towards the need and importance of joint degree programs in modern universities, introducing the perspective of the employers toward this question. Design/methodology/approach — the research was conducted to analyze the demand of joint degree programs from the perspective of employers, identify weak and strong aspects, opinion and demand for graduates of such programs. To achieve this purpose, a combination of theoretical and empirical methods was chosen: document analysis (previous studies, statistics) was conducted and an online qualitative survey was organized. Findings — The analysis of articles, studies and statistics points out the challenges and threats faced by universities nowadays, forcing higher education institutions to find new ways to raise the quality of studies and raise the interest of employers to choose graduates from MRU, as well as the satisfaction of employers with their choice of employees. Theoretical analysis pointed out these challenges and requirements for the modern employee, summarised the challenges in preparation of IT field specialists. The conducted research results showed that the diploma of joint degree programs would not be treated as an advantage of possible employee from the perspective of employers in case some important aspects will not be taken into consideration by program creators. On the other hand, undeniably there are strong sides, such as knowledge in the fields of foreign language, international experience, innovativeness and creativeness of employees that would be treated as an advantage in the process of selection for positions of any technical support related positions. Research limitations/implications — employers, whose business activities are closely related to information technology, have been invited as experts. In addition, these experts have a good understanding of the specifics of joint degree programs. The received answers can be analyzed as qualitative research results, results can be only achieved by performing an overview of experts'opinions. Practical implications — evaluation of respondents' choices shows that more than half of employers that surveyed the joint degree program do not see an advantage. However, their indication of the shortcomings is related more to physical circumstances and developments, while highlighting the advantages associated with the program content and trained student competencies. In addition, a majority of respondents confirm that the labour market is in need of students who graduated from the joint programs. The opinion survey carried out must be taken in formulating education policy and university policy. Originality/Value — though joint degree and double degree is kind of new trend in high education, the social implications and importance have not yet been widely investigated, the strong and weak sides were not validated by scientific research methods. This article extends to students opinion research with new data giving insights to employers opinions on the same question and even looks for the points were those opinions are the same and on which aspects it implements EU and Bologna process goals. ; Šių dienų švietimas neatskiriamas nuo darbo rinkos. Pagrindinės aukšotojo mokslo harmonizavimo Europoje priemonės – Bolonijos proceso – analizė rodo, kad, be esminių struktūrinių pokyčių, universitetuose daug dėmesio turi būti skiriama mokslo ir rinkos poreikių dermei. Šis tyrimas buvo atliktas siekiant išsiaiškinti darbdavių požiūrį ir jungtinių programų Verslo informatika bei Socialinių technologijų vadyba absolventų galimybes bei poreikį rinkoje, identifikuoti stipriąsias ir silpnąsias puses, pratęsti ir papildyti studentų nuomonės apie jungtines studijų programas tyrimą iš darbdavio perspektyvos. Tyrimo naujumas tas, kad jungtinės bei dvigubo laipsnio programos yra naujovė švietimo srityje ir nėra daug studijų, analizuojančių jų stiprybes, silpnybes, galimybes, grėsmes. Tikslo buvo siekiama derinant teorinį ir empirinį metodus. Atlikta teorinė dokumentų (straipsnių, mokslinių studijų bei statistinių duomenų analizė) ir parengta internetinė kokybinė apklausa darbdaviams. Straipsnių, mokslinių studijų bei statistikos analizė rodo, kad kylantys iššūkiai ir grėsmės aukštajam mokslui skatina išsilavinimą teikiančias institucijas ne tik kelti teikiamų švietimo paslaugų kokybę, bet rasti tam naujus būdus, kaip ir rasti būdus sudominti ir pritraukti studentus į siūlomas studijų programas. Labai svarbu sukelti ir darbdavių susidomėjimą ir norą darbinti tokių studijų programų absolventus bei rūpintis, kad vėliau darbdaviai būtų patenkinti tokiais absolventais. Teorinės ažvalgos metu paaiškėjo, kokie yra pagrindiniai iššūkiai ir kokie reikalavimai bendri bei specifiniai IT srities darbuotojams, kokie iššūkiai kyla universitetui norint parengti tinkamus darbuotojus. Atlikta kokybinė apklausa parodė, kad daug svarbiau nei jungtinis diplomas darbdaviui yra savybės, kurias, manoma, tokio pobūdžio studijos sustiprintų: tai užsienio kalbos mokėjimas, tarptautinė patirtis, inovatyvumas ir kūrybiškumas. Taip pat akivaizdu, kad baigę programas tokie darbuotojai galėtų pretenduoti į šiuo metu ypač reikalingų specialistų pozicijas. Taigi jungtinės IT srities studijų programos yra ne tik suderinamos su ES bei Bolonijos proceso reikalavimais, bet taip pat tenkintų ir darbo rinkos reikalavimus. Darbdaviai įžvelgia tokių programų trūkumų, tokių kaip papildomos išlaidos, sudėtingesnis mokymosi procesas, tikimybė likti dirbti užsienyje, atskirtis nuo šeimos ir pan. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad nurodomi trūkumai labiau susiję su fizinėmis aplinkybėmis ir pasikeitimais, tuo tarpu akcentuojami privalumai susiję su programos turiniu ir lavinamomis studentų kompetencijomis. Taigi nors atliktas tyrimas turi savų apribojimų dėl nedidelio ekspertų skaičiaus, tai nuomonių apžvalga, į kurią reikėtų atsižvelgti formuojant švietimo politiką, universitetų strategijas bei kuriant jungtines studijų programas.

There are two types of regional policy - EU regional policy and national (state) regional policyin place in Lithuania. The common goal of these policies is the same - social and economic cohesion, however, in an EU context, Lithuania is regarded as a single region, while the focus of national regional policy is to address the interregional social and economic imbalances in Lithuania. To achieve balanced development as much in Lithuania as a whole as in its regions, the co-ordinated implementation of both policies is very important. The aim of this article is to analyse EU regional policy. as well as the effect of EU structural funds on regional policy in Lithuania, and in this way to highlight the problem of unequal regional social and economic development. Particular attention is given to the provisions of Lithuanian regional policy and the mechanisms of its implementation.Research aims. To analyse EU regional policy as well as the effect of EU structural assistance on variations in Lithuanian regional policy. highlighting the most important contributing factors. Research object. Lithuanian regional policy and EU structural assistance. Research methods and resources. The following research methods were used: an analysis of academic literature; information comparison, grouping, elaboration and summation, data analysis techniques. Resources used include academic literature, EU regulations, normative acts of the Republic of Lithuania regulating regional policy and the use of structural funds, and data from the Department of Statistics to the Government of the Republic of Lithuania and the Ministry of Finance. ; Lietuvoje yra vykdomos dvi regioninės politikos - ES regioninė politika ir nacionalinė (valstybės) regioninė politika. Šių politikų tikslas yra tas pats - socialinė ir ekonominė sanglauda, tačiau ES kontekste Lietuva yra traktuojama kaip vienas regionas, o nacionalinės regioninės politikos objektas yra Lietuvos tarpregioniniai socialiniai ir ekonominiai netolygumai. Todėl abiejų politikų koordinuotas valdymas yra svarbus uždavinys siekiant tolygios plėtros tiek Lietuvos, tiek Lietuvos regionų lygiu. Šiame straipsnyje analizuojama ES regioninės politikos, kartu ir ES struktūrinės paramos įtaka Lietuvos regioninei politikai, išryškinant regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo netolygumų problemas. Daugiau dėmesio skiriama Lietuvos regioninės politikos nuostatoms, jos įgyvendinimo mechanizmui.ES regioninės politikos poveikį Europos Sąjungos šalių plėtrai nagrinėja daugelis užsienio autorių (Armstrong, Taylor, 2000; Beutel, 2002 ir kiti). Paskutiniais metais; šių tyrimų ėmėsi ir Lietuvos mokslininkai. Tačiau būtina pažymėti, kad dabar Lietuvoje formuojasi naujos regioninės politikos nuostatos, jų įgyvendinimo mechanizmas bei išryškėja ES struktūrinės paramos svarba. Šios nuostatos nėra reikiamai aptartos ir įvertintos susiklosčiusios regioninės diferenciacijos kontekste.Straipsnyje nagrinėjama ES regioninės politikos vaidmuo ir tikslai. Kalbant apie ES regioninės politikos poveikį ES šalių plėtrai, svarbu paminėti kad ES regioninės politikos vaidmuo nuo 1975 metų labai padidėjo - 1975 metais regioninės plėtros politikos biudžetas sudarė tik 5 proc. viso ES biudžeto, o šiuo metu ES regioninė politika sudaro apie trečdalį viso ES biudžeto ir yra antroji po ES bendros žemės ūkio politikos pagal biudžeto dydį. Pagal ES regioninės plėtros koncepciją, Lietuvai finansinė parama skiriama kaip vieno regiono ekonominiam augimui pagal atskirus sektorius. Parama Lietuvai yra skiriama 2004-2006 programavimo laikotarpiui pagal bendrąjį programavimo dokumentą, kurio uždaviniai buvo parengti išanalizavus Lietuvos ūkio plėtros pranašumus. trūkumus, galimybes ir pavojus. Pažymėtina, kad analizė koncentruojasi į nacionalinį, o ne į regioninį lygį, todėl neįvertinami atskirų Lietuvos regionų specifiniai pranašumai ir trūkumai, galimybės ir pavojai. Tai sudaro prielaidas socialiniams ir ekonominiams netolygumams ir tarp Lietuvos regionų didėti. Kaip rodo 1997-2003 metų rodiklių, kuriais nustatomi regionų socialiniai ir ekonominiai išsivystymo netolygumas analizė, skirtumai tarp Lietuvos regionų neturi tendencijos mažėti. Lietuvos regionų patrauklumas investicijoms yra labai nevienodas, todėl didėja BVPI gyv., bei užimtumo skirtumai tarp regionų. Didėjantys Lietuvos regionų išsivystymo netolygumai dar labiau pagrindžia Lietuvos regioninės politikos reikšmę, siekiant mažinti socialinius ir ekonominius netolygumus šalies viduje bei užtikrinant tolygią regionų plėtrą.Socialinių ir ekonominių skirtumų bei išsivystymo netolygumų tarp Lietuvos regionų mažinimas yra nacionalinės regioninės politikos tikslas. Straipsnyje yra aptariamos Lietuvos regioninės politikos nuostatos ir jos įgyvendinimo mechanizmas. Nors valstybės regioninės politikOS teisinė bazė, institucinė sistema, planavimo sistema beveik susiformavusi, didėjantys regionų išsivystymo skirtumai rodo, kad sistema dar nepajėgi įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Taip yra todėl, kad iki šiol Lietuvos regioninė politika nebuvo tinkamai koordinuojama su ES regionine politika nebuvo užtikrintas sąsajos tarp abiejų regioninės politikos mechanizmų elementų. Siekiant sudaryti prielaidas vykdyti kryptingą nacionalinę regioninę politiką, Lietuvoje parengta Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategija. Šioje strategijoje, remiantis esamos būklės įvertinimu, stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių strategine analize, suformuluotas Lietuvos regioninės politikos strateginis tikslas iki 2013 metų, šios politikos prioritetinė kryptis, nustatyti uždaviniai ir jų įgyvendinimo priemonės. Svarbu tai, kad strategijoje yra išskirti plėtotini regioniniai centrai, t. y. siūloma iki 2013 metų tuos žemo lygio teritorijų apsuptus regioninius centrus, kurie, turėdami ekonominį potencialą ir infrastruktūrą, gali atlikti regioninių augimo centrų funkcijas ir jų plėtra gali užtikrinti didesnę socialinę sanglaudą regione, taip pat ir Lietuvos. Būtina pažymėti, kad strategijos laikotarpis sutampa su ES regioninės politikos programuojamu septynerių metų laikotarpiu, tai sudaro prielaidas tinkamai suderinti ES ir Lietuvos regioninę politiką.Atsižvelgent į žemą Lietuvos ekonominio išsivystymo lygį bei dabartinę ES nuostatą - didžiausią paramą skirti skurdžiausiems ES regionams, ES struktūrinių fondų reforma turėtų paliesti ir Lietuvą - 2007-2013 m. turėtume gauti ES struktūrinių fondų paramą, nes mūsų šalies BVP vienam gyventojui nesiekia ES lygio - 75 proc.Tolygi Lietuvos regionų plėtra priklauso nuo kryptingos Lietuvos regioninės politikos bei glaudžių sąsajų tarp ES ir nacionalinės regioninės politikos įgyvendinimo mechanizmų (teisinės bazės, institucinės struktūros. planavimo dokumentų), o tai savo ruožtu sąlygoja racionalų ES paramos paskirstymą ir efektyvų lėšų panaudojimą.

Citizenship is undoubtedly one of the most fundamental concrete abstractions produced by philosophers and jurists. It is particularly interesting for sociologists and anthropologists as a phenomenon that structures collective representations and social relations amongst individuals and groups. In other words, social science is concerned with citizenship mainly as an imagined construction that essentializes in social life. Though not a complete survey, we would like to present some major sociological aspects of citizenship, aside from the philosophical or juridical ones.In the article I will compare by contrast two almost antithetical models of citizenship and analyze how two different concrete abstractions influence social life. I have chosen Latvia and Malaysia, where I am still directing two field studies particularly in two cities: Riga and Penang. My choice has a pragmatic reason. After its second independence, Latvia has introduced a model of citizenship in 1991, following the Staatsnation doctrine that tends to stamp out any form of cultural difference within its national territory. Malaysia, after the end of the British colonial domination in 1956, has given itself a model of multicultural citizenship, which is unmistakably based upon the celebration of difference amongst the country's various ethnic components. ; Straipsnyje lyginami du pilietybės modeliai. Analizė atskleidžia, kaip šios dvi skirtingos realios abstrakcijos veikia socialinį gyvenimą. Šiame straipsnyje, užuot apibendrinus pilietybės sąvoką, siekiama pabrėžti sudėtingą dialektiką, t. y. sąveikų, kurios yra visų etnokultūrinių santykių pagrindas, sudėtingumą, nusakant kiekvieną didelės etnokultūrinės įvairovės išraišką. Pilietybės sąvoka dažnai vartojama kaip tautybės ir nacionalinės kilmės sinonimas, ypač Vakarų Europoje. Pastaruoju laikotarpiu ši sąvoka, iš esmės vartojama politinėje filosofijoje ir teisėje, pasidarė populiari ne tik politologijoje, bet ir sociologijoje bei antropologijoje. Socialiniai mokslai "atrado" pilietybės sąvoką tada, kai staiga ir netikėtai atsikūrė tautinės valstybės Centrinėje ir Rytų Europoje ir prasidėjo tariama Vakarų Europos krizė. Taigi pilietybės sąvokos nagrinėjimas turėtų padėti spręsti problemas, susijusias su istorinių arba teritorinių mažumų statusu Centrinėje ir Rytų Europoje bei imigrantų padėtimi Vakaruose. Pilietybei dažnai priskiriama suvienijimo ir įtraukimo (inclusion) funkcija. Dėl tokio požiūrio susiformuoja vargu ar tikroviškas pilietybės vaizdinys, nes dažnai ji laikoma kone brolybės, lygybės, sutarimo ir pan. sinonimu. Sociologiniu požiūriu pilietybės kaip harmoningos politinės bendruomenės išraiškos pateikimas yra nelabai tikėtina abstrakcija. Pilietybė turi būti suvokiama kaip antagonistinis procesas plėtojantis varžyboms, įtampai, konfliktams, taip pat ir nuolatinėmis deryboms bei kompromisams tarp grupių, įtrauktų į kovą dėl to, kad būtų pripažintos jų teisės ir skirtumai. Pilietybės sąvokos raidos nagrinėjimas sociologiniu aspektu atskleidžia tai, kad nėra bendrosios pilietybės teorijos. Juo labiau, kad istorinės struktūros ir esencialistinės (essentialized) kultūros konstrukcijos yra pernelyg skirtingos, kad galima būtų plėtoti tokią teoriją ir bendrąjį pilietybės modelį. Tačiau pilietybių modelių lyginamoji analizė yra gana įdomi ir naudinga. Šiuolaikinė Latvija ir Malaizija, kurdamos savo valstybingumą, pasirinko skirtingus pilietybės modelius. Latvijos 1991 m. Pilietybės įstatymas rėmėsi tautinės valstybės (Staatsnation) doktrina, pagal kurią linkstama nuslopinti bet kokius kultūrinius skirtumus nacionalinės teritorijos viduje. 1956 m., pasibaigus Britanijos koloniniam dominavimui, Malaizija, pasirinko multinacionalinės pilietybės modelį, kuris akivaizdžiai pagristas šalies etninių skirtumų garbinimu. Ilgametis lauko tyrimas (fieldwork) Rygoje ir Penange, paremtas nagrinėjama pilietybės sąvoka ir su ja susijusia pripažinimo politika (politics of recognition), leidžia pateikti tokias išvadas dėl Latvijos ir Malaizijos. Antroji Latvijos nepriklausomybė yra reprezentatyvus atvejis, atskleidžiantis, kaip tautinės valstybės (Staatsnation) principas ir susijusi pilietybės sąvoka buvo vėl įgyvendinti, sakytume, šiurkščiu arba ortodoksiniu būdu. Šiuolaikinės Latvijos tautinimas vyko veikiant Pilietybės įstatymui, kurio pagrindu iš šio proceso buvo pašalinti kiti. Tokia išskirtinės tautybės galia lėmė naujų ribų tarp etninių blokų atsiradimą ir atitinkamai – paralelinių visuomenių – protrūkį. Jeigu artimiausiu metu Latvija norės atitikti Europos Sąjungos reikalavimus, ji susidurs su keliomis problemomis: pirmiausia – su ribų tarp etninių blokų ir paralelinių visuomenių panaikinimu, paskui – su adekvačiu skirtumų pripažinimu (recognition of difference). Pastaruoju metu Malaizijoje bendrų susitarimų, įtvirtintų konstitucijoje, naujos ekonominės politikos, Vizijos 2020 vertinimai gerokai pakito ir dažnai buvo prieštaringi, ypač dėl etniškai diferencijuotos pilietybės ir multikultūralizmo politikos. Tačiau nepaisant daugybės spragų ir bendrų susitarimų trūkumų, dinamiškas, sumanus, darbingas balansas buvo išlaikytas. Ypač turint omenyje tai, kad etniškai diferencijuotos pilietybės politika garantavo nacionalinį etninių komponentų susitelkimą ir parodė vertikaliąją socialinę stratifikaciją dėl labai nevienodų ekonominių galimybių. Galima teigti, kad tokia politika yra ne tik ekonominės sėkmės prielaida, bet keli pamatai vadinamajai padoriai visuomenei (decent society). Malaizija gali atrodyti kaip Latvijos alternatyva. Nacionalinio tapatumo konstravimas ir pilietybės sąvoka buvo paremta etninio pliuralizmo ir multirasinės kultūros (multiracialism) idėja. Multirasiškumas kaip Malaizijos valstybės įkūrimo mitas ir pilietybė sulaiko įvairias bendruomenes nuo radikalaus nacionalizmo. Tačiau multirasiškumo mitas išlaikė ir įtvirtino ribas tarp bendruomenių. Taigi galima įžiūrėti etninio tapatumo esencializaciją (essentialization), kuri paskatino susidaryti etninius blokus. Latvijos ir Malaizijos atvejai rodo, koks abstraktus ir netinkamas yra mono ir multi šalininkų ginčas. Iš tikrųjų mono ir multi priešprieša rėmėsi nekorektiškomis prielaidomis su radikaliai dualistiniais aspektais, tarsi visas gėris arba blogis būtų tik vienoje pusėje. Siekiant išvengti mono ir multi bipoliarinių spąstų, kalbant apie pilietybės koncepciją turi būti nagrinėjami reiškiniai su priešdėliu inter arba trans. Latvijos ir Malaizijos atvejis pabrėžė priešpriešos tarp konstruktyvizmo ir esencializmo beprasmiškumą. Naudingiau ne apsistoti ties šia dichotomija, o analizuoti socialinius procesus, vedančius link tapatumo konstravimo esencializacijos, netgi pasitelkus tokių konkrečių abstrakcijų kaip pilietybė institucionalizavimą.

Apie Gintaro Mitrulevičiaus monografiją "Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914–1919 metais. Istoriografija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo kūrimu" ir jos gynimą Copyright © 2019Leonas Nekrašas. Published byVilnius University PressThis is an Open Access article distributed under the terms of theCreative Commons Attribution Licence, which permits unrestricted use, distribution, and reproduction in any medium, provided the original author and source are credited. Pastaruosius porą metų stebėjome turbulentišką nūdienos Lietuvos socialdemokratijos raidos fazę, partijos takoskyrą. Po šiame tekste aprašyto gynimo apie tai pasakytina viena: "Nieko naujo." 2019m. vasario 8 d. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete vyko Gintaro Mitrulevičiaus mokslinės monografijos "Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914–1919 metais. Istorio­grafija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo kūrimu" gynimas istorijos mokslo daktaro laipsniui įgyti (eksternu gintas jau išleistas mokslinis veikalas). Bent gerą valandą prieš darbo gynimą rimtą, susikaupusį disertantą buvo galima išvysti Istorijos fakulteto skaitykloje metodiškai peržiūrintį ir braukantį turimus teksto lapus – jau daugiau nei du dešimtmečius gvildenęs socialdemokratijos problematiką istorikas skrupulingai ruošėsi ilgus triūso metus vainikuoti turėsiančiam pasirodymui. Už lango žėrinti saulė lėtai tirpdė senamiesčio ledynus. Disertacijos gynimo tarybą sudarė prof. dr. Sandra Grigaravičiūtė iš Vytauto Didžiojo universiteto, dr. Česlovas Laurinavičius ir dr. Rimantas Miknys iš Lietuvos istorijos instituto, prof. dr.Vygantas Vareikis iš Klaipėdos universiteto, tarybai pirmininkavo prof. dr. Zenonas Butkus iš Vilniaus universiteto. Pirmininkas 15 val. oficialiai paskelbė gynimo pradžią. Pažymėjęs, kad visi reikalavimai ginti darbą yra tenkinami, profesorius apibūdino tądien ginamą 832 puslapių (!) monografiją kaip "kapitalinį veikalą", o jos autorių – G. Mitrulevičių – kaip jau "žinomą istoriką", nuėjusį "kryžiaus kelius" link šio momento. Po trumpo ir (kaip visada) šmaikštaus profesoriaus įvado žodis buvo suteiktas disertantui, šio paprašius "sutilpti" į pristatymui numatytas 15 (ar bent 20) minučių. Iš pradžių disertantas pristatė tyrimo objektą ("Lietuvos (lietuvių) socialdemokratijos ideologinė-politinė raida Pirmojo pasaulinio karo bei pirmaisiais pokario metais"), pagrindė pasirinktas pagrindines tyrimo chronologines ribas (išsyk referuodamas į recenzentų kritiką), pabrėžė monografijoje pateiktų ekskursų į ankstesnę Lietuvos ir Europos socialdemokratijos raidą reikmę. Grindžiant tyrimo aktualumą pažymėta, kad sovietmetis iškreipė socialdemokratų judėjimo suvokimą – teigta, kad esamos žinios apie socialdemokratiją yra deformuotos ne tik plačiojoje, bet ir akademinėje visuomenėse, tuo ir grįsta naujų tyrimų reikmė. Neužmiršta ir simbolinė – darbą aktualizuojanti – Lietuvos valstybės šimtmečio proga. Nušvietęs ligtolinę istoriografijos situaciją, tyrimo problematiką, G. Mitrulevičius pristatė savo darbo tikslą: "Ištirti, rekonstruoti ir išanalizuoti Lietuvos (lietuvių) socialdemokratijos ideologinę-politinę raidą Lietuvos valstybingumo (at)kūrimo proceso laikotarpiu XX a. antrojo dešimtmečio antroje pusėje." Disertantas pažodžiui perskaitė visus 16 išsikeltų specifinių tyrimo uždavinių. Pristatęs darbo struktūrą ir pasitelktus metodus, istorikas pagrindė ir tyrimo naujumą – pažymėta, kad tam tikri Lietuvos socialdemokratijos raidos epizodai lig šiol buvo ištirti tik fragmentiškai arba išvis beveik netirti (1918 m. lapkričio–gruodžio atkarpa, visi 1919 m.), šią nišą ir užpildo jo monografija, apibūdinta pirmąja išsamia ir sistemiška 1914–1919 m. Lietuvos socialdemokratijos studija. Naujumo ir svarbos žymes G.Mitrulevičius priskyrė ir atliktoms išsamioms Lietuvos socialdemokratijos istoriografijos ir europinio judėjimo konteksto analizėms. Didžiąją pristatymo dalį sudarė ekstensyvių, smulkmeniškų išvadų (šių būta net 21) perskaitymas: išvadose pažymėti visi ryškesni, svarbesni Lietuvos socialdemokratijos raidos momentai nagrinėtu laikotarpiu (judėjimo permainos, lūžiai, evoliucija). Vien išvadų perskaitymas užėmė bent 20 minučių iš apie 40 minučių trukusio pristatymo, kurį sutraukti disertantui nesisekė. Darbo pristatymas išties prailgo. Apsiribojimas G. Mitrulevičiui tapo iššūkiu – tai iliustravo pažodinis gausių tyrimo uždavinių skaitymas, negalėjimas atitrūkti nuo itin plačių išvadų teksto (nors nuo penktos išvados jau pradėta nebeskaityti visko, o bandyta apimti svarbesnius punktus), taip pat dažni autoriaus ekskursai į kontekstines detales. Gausios informacijos bėrimas greitakalbe ir įtemptos disertanto "rungtynės" su laiku akivaizdžiai išvargino ne tik patį istoriką, bet ir auditoriją. 15:45 gynimo tarybos pirmininkas paskelbė mokslinės diskusijos pradžią – pirmoji išdėstyti savo vertinimą pakviesta prof. dr. S. Grigaravičiūtė. Tai buvo itin pozityvus atsiliepimas. Anot profesorės, G. Mitrulevičiaus tyrimas – neabejotinai svarus įnašas į socialdemokratų indėlio atkuriant valstybę atskleidimą. Istorikės nuomone, darbas itin svarbus ir politine prasme – ne tik social­demokratijos politinės ideologijos nuostatų ir vertybių suvokimui, jos santykio su bolševizmu-komunizmu supratimui, bet ir naujos krypties socialdemokratijos ideologinei vertybių sistemai paieškoms, mat "neoliberalizmas akivaizdžiai išsisėmė ir jam aiškiai reikia naujos pamainos". Anot S. Grigaravičiūtės, istorikas padėjo šiuolaikiškus pamatus Lietuvos socialdemokratijos istorijos tyrimams, kurie bus aktualūs tiek Lietuvos, tiek užsienio tyrinėtojams. Pagirtas socialdemokratų politinių nuostatų permainų 1918 m. pabaigoje–1919 m. atskleidimas. Anot profesorės, darbo naujumas – neabejotinas, pabrėžtas jo tarpdiscipliniškumas, atlikta svarbi asmenybių (socialdemokratų), kūrusių modernią Lietuvos valstybę, ideologinių-politinių pažiūrų evoliucijos, jų veiklos konteksto analizė. Istorikės vertinimu, disertantas labai aiškiai žinojo, ką nori pasakyti ir ką nori įrodyti – t. y. pagrįsti, kad Lietuvos socialdemokratai nuo 1896 m. iki 1919 m. su nedideliais nukrypimais laikėsi brandaus marksizmo ideologijos. Disertanto įdirbis susilaukė ir daug kitų profesorės pagyrimų – ji pažymėjo, kad istoriko tekste nėra jaunam mokslininkui būdingos arogancijos. Kritiškesnių istorikės pastabų nebuvo daug – nurodyti keli faktiniai netikslumai, autorius paragintas ateityje rašyti trumpesniais sakiniais (ši pastaba klausytojų gretose susilaukė šypsenų), pažymėta, kad išvadose esti nemažai dėstymui būdingų elementų, nors jose yra ir konstatuojamojo pobūdžio teiginių. Antrasis savo poziciją išdėstė dr. Č. Laurinavičius. Jo atsiliepimas buvo kritiškesnis. Pasveikinęs disertantą su svariu pasiekimu – aktualia ir vertinga studija, istorikas nušvietė jos kelią. Mokslininkas pažymėjo, kad doktorantūros komitete išsakyta rimtų argumentų istoriko "neprileisti" prie gynimo, ir prisiėmė atsakomybę už G. Mitrulevičiui suteiktą galimybę ginti. Pasak oponento, kai pateikiamas 800(+) puslapių apimties darbas, kuriame tik nuo apytikriai 260 p. prasideda kalba apie disertacijos tikslą, kiekybinis elementas verčia susimąstyti, ar tikslinga leisti ginti tokį darbą, kai iš esmės nelabai matosi skirtumo tarp selekcijos ir kolekcijos, tarp referavimo ir analizės, kas, anot istoriko, turėtų būti labai aišku mokslinio laipsnio suteikimo atžvilgiu. Po šios įvesties Č. Laurinavičius savo pastabas padalijo į dvi dalis: į tai, kas pozityvu, ir tai, kas diskutuotina. Itin vertinga istorikas apibūdino 1918 m. pabaigos–1919 m. socialdemokratijos raidos analizę, pagyrė darbo autorių už puikų A. Domaševičiaus asmenybės atskleidimą, puikią šio veikėjo ir Z. Angariečio priešpriešą, vertingą lietuviškųjų kairiųjų organizacijų veiklos Rusijoje po Vasario revoliucijos nušvietimą – anot oponento, šiame "chaose" disertantas "neišėjo iš krašto". Istoriko kritikos sulaukė chronologinių ribų pasirinkimas. Veikalo leitmotyvu išskyręs teiginį, kad Lietuvos socialdemokratai nuosekliausiai kėlė Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą, oponentas pasigedo šio siekio turinio analizės, pavyzdžiui, kaip S. Kairys, keldamas tokią tezę, įsivaizdavo realų jos realizavimą. Pagyręs autorių už užsispyrimą, Č. Laurinavičius pabrėžė, kad didelė darbo dalis skirta antraeiliams dalykams: sukritikuota, istoriko žodžiais, "referatyvi" istoriografijos apžvalga, abejota plačios V. Kapsuko ir Z. Angariečio publikacijų analizės reikme. Anot oponento, vertinti šį darbą, kurį jis apibrėžė "savotiška enciklopedija", problemiška, bet "svarstyklės nusvirtų į teigiamą pusę". Trečiasis savąjį – itin pozityvų – vertinimą pristatė dr. R. Miknys, išsyk apibūdinęs G.Mitrulevičiaus monografiją nepaprasta – neeiliniu reiškiniu Lietuvos istoriografijoje. R. Miknys pateisino darbe aptinkamas plačią istoriografijos apžvalgą ir išsamią judėjimo konteksto analizę kaip teisingą pasirinkimą, labai naudingą kertiniam veikalo objektui – Lietuvos socialdemokratijos santykiui su Lietuvos valstybingumo kūrimu – atskleisti. Disertantas pagirtas už gebėjimą gerai konstruoti darbą. Pasak oponento, nors G. Mitrulevičius ir parašė labai plačią monografiją, dabartinėje tyrimų situacijoje jis veikiausiai neturėjo kito pasirinkimo. Anot mokslininko, autorius, to neakcentuodamas, savo analize įsitraukė į tarptautinį diskursą, aiškinantį mažų modernių tautų, valstybių formavimąsi, šių procesų ryšį su revoliucijos paveika, narpliojantį valstybingumo siekių kristalizaciją karo metais Vokietijos okupuotose ir neokupuotose teritorijose. G. Mitrulevičius susilaukė ir daugiau pagyrimų. Kritiškesnių pastabų pasakyta nedaug – pasigesta istoriko asmeninės pozicijos tam tikrų situacijų aprašymuose, anot R. Miknio, disertantas kartais "pameta save" pristatydamas kitų pozicijas. Savo kalbą šis vertintojas baigė dar sykį pabrėždamas atlikto darbo vertę ir aukštą lygį. Trumpiausią ir nuotaikingiausią vertinantį atsiliepimą išdėstė prof. dr. V. Vareikis. Jis monografiją apibrėžė vokiško tyrimo ir rašymo tradicijos išraiška Lietuvoje – pažymėtas tyrimo preciziškumas, šaltinių citavimas, aiški loginė seka, apimtis. Profesorius užtarė darbą pradedančias istoriografijos ir europinio konteksto analizes, priskirdamas jas prie šio veikalo stiprybių. Anot jo, vien platus monografijos skyrius apie istoriografiją galėjo tapti pagrindu atskirai disertacijai. Pasak istoriko, pirmoji G. Mitrulevičiaus publikacija pasirodė dar 1996m., tad studija ruošta ne mažiau kaip 23 metus, tyrimo tema autorius publikavo bent 16 mokslinių straipsnių – anot profesoriaus, šis disertantas paneigia tezę, kad nūdienos mokslininkai virto savotiškais verslininkais (pragmatistais). Profesorius įvertino nuoseklų pasakojimą, tyrėjo gebą sėkmingai operuoti didžiule dokumentų baze. Kai kur oponentas pasigedo daugiau istorinio, ne tik politinio-ideologinio konteksto, pažymėjo, kad tekstą būtų pagyvinę atsiminimų intarpai, kritikavo kai kurių uždavinių aprašomąjį pobūdį. Pristatęs vokišką daktaro disertacijų vertinimo skalę, profesorius pabrėžė, kad disertantas pagal šią vertintinas ne žemiau kaipMagna cum laude. Gynimo tarybos narių pasisakymus užbaigė jos pirmininko prof. dr. Z. Butkaus kalba. Anot istoriko, Lietuvos valstybės šimtmečio proga išleistų knygų bumo kontekste kairiojo politinio sparno vaidmuo iki šiol buvo paliktas šešėlyje, pasirodžius šiam darbui, šimtmečio istoriografija jau "kvėpuoja abiem plaučiais". Pagirtas lietuvių socialdemokratų santykio su valstybingumo kūrimu, socialdemokratijos santykio su bolševizmu atskleidimas. Profesorius pateikė ir kritinių pastabų. Suabejojo dėl pasirinktos chronologijos – anot istoriko, tyrimas nutrūksta ne visai natūraliai, mat socialdemokratų galutinis veiklos rezultatas pasireiškė parlamente (jau po 1919 m.). Pasigedo lietuvių judėjimo lyginimo su gretimų šalių, pavyzdžiui, Latvijos, socialdemokratais, šių požiūriu į valstybingumą. Oponentui pritrūko ir aiškesnio LSDP – būtent kaip partijos – požiūrio į (atkurtą) Lietuvos valstybę bei Steigiamąjį Seimą įvertinimo. Galop profesorius užtikrinančiai pažymėjo, kad šios pastabos tikrai nenusvers pozityvaus visos monografijos vertinimo. 17:10 atsakyti į oponentų kritiką pakviestas G. Mitrulevičius, atgavęs jėgas, pateikė išsamius, itin detalius atsakymus į visas svaresnes pastabas dėl jo tyrimo. Gynimo klausytojus pralinksmino (bet neabejotinai nenustebino) disertanto atsakymas į Z. Butkaus pastabą, kodėl tyrimas neapėmė Steigiamojo Seimo laikotarpio – anot disertanto, dar 400 puslapių, parašytų apie šį etapą, liko "už borto", šiam skirta atskirai išleista publikacija. Įsimintina buvo ir istoriko įvestis, atsakant į Č.Laurinavičiaus pastabas – G. Mitrulevičiaus teigė: "Manau, kad konceptualūs įsivaizdavimai, kokiomis trajektorijomis ar metodologinėmis prielaidomis turėtų būti vykdomi vienokios ar kitokios tematikos ar problematikos tyrimai, sutiksit, gali skirtis , nėra vieningos visiems privalomos metodologijos, vieningos prieigos ir nustatytų (kažkokių) schematinių ribų." Disertantas atsakinėjo ryžtingai, užtikrintai ir vėl kalbėjo apytikriai 40 minučių. Smulkmeniški jo atsakymai privedė prie, šio teksto autoriaus nuomone, gana kurioziškos situacijos, kai gynimo tarybos pirmininkas ir kiti jos nariai ne sykį bandė stabdyti istoriką, ragino apibendrinti savo atsakymus, nebūtinai atsakinėti į viską, bet G. Mitrulevičius laikėsi savo stiliaus. Nesuvaržomo tyrinėtojo atsakymai gynimo tarybą neabejotinai įtikino – po trumpo balsavimo jam buvo vienbalsiai suteiktas humanitarinių mokslų srities istorijos mokslo krypties daktaro laipsnis. Gynimas baigėsi 18 val. širdingomis dr. G. Mitrulevičiaus padėkomis. Naująjį daktarą nuoširdžiai pasveikino gynime dalyvavę kolegos istorikai, šeimos nariai, draugai. G. Mitrulevičiaus ilgi kruopštaus, tikslingo darbo metai (nueiti "kryžiaus keliai") kulminavo istoriko pergale. Nors gynimui pasibaigus malonią popietės saulę jau seniai buvo pakeitę žiemos vakaro tamsa ir speigas, istoriko neabejotinai laukė šviesus ir šiltas vakaras. Svarbiausia tai, kad Lietuvos istoriografija buvo papildyta įspūdinga studija, tądien universaliai pripažinta aktualia ir vertinga. G. Mitrulevičiaus monografija prieinama įvairiose Lietuvos bibliotekose – tarp jų ir Istorijos fakulteto skaitykloje.

The article was inspired by the World Congress of Lithuanian Writers held in Vilnius, in May 2019, during which the literary canon was discussed– not only in Lithuania, but abroad as well: what determines the entry of some books into the school canon, their assessment with literary prizes, various nominations, and why other books remain less noticed by readers and / or literary critics. The theme of this article was further highlighted by the heated debate on the elections of the Book of the Year that took place throughout the autumn (and is still ongoing). Various top five, top ten, top twelve lists, debates over the update of the contents of the curriculum of secondary schools inevitably raise the issue of the literary canon. Therefore, it is considered that perhaps the problem is not what falls or does not fall into the literary canon, but rather how much power society gives to the literary canon itself. The main tasks of the research: to introduce the main theoretical aspects of the literary canon; to discuss the issue of literary canon and women's creative works; to identify the dominants of the literary canon in the diaspora. The article discusses the issue of the literary canon precisely in women's literature that was created and is still being created in the diaspora. Research sources: various literary and cultural presses of the Lithuanian diaspora in the US (Aidai (The Echoes), Darbininkas (The Worker), Draugas (The Friend), Gabija, Naujienos (The News) etc.), Literatūros lankai (Literary Folios) (Buenos Aires, 1952-1959), the book by Vladas Kulbokas Lithuanian Literary Criticism in Exile (Rome, 1982). The main reason for this discussion of (non)canonization of women's literature is that statistically female authors write more on emigration topics. There were more women writers outside Lithuania in the second wave of emigration (DPs); more women than men give a sense to their exile experience even today. The article emphasizes that women's involvement in public life has never been either simple or natural. Even greater challenges awaited the creating women in 1944, when they moved to the West– Germany, Austria, and from 1949– to the US, Canada, Australia. Questions are raised as to how and why public attitudes towards the writing, creative woman have changed; how the community of the Lithuanian diaspora, influenced by a new context, new economic and political conditions in the US, thought about new creative challenges, what kind of goals and objectives were set for it. If feminization processes call for rebellion against the dominant (male) canon, if today we are talking about not a single existing canon, but rather about canons, if it is emphasized that the canon is nonetheless a changing thing related with a system of certain time values, then the canon may not exist at all and it cannot exist? The article also actualizes modern migration processes and their reflections in literature (created both in Lithuania and abroad, outside Lithuania; written not only in Lithuanian but also in English) as well, opens new possibilities for reading and interpreting women's works– and above all– the article dedicated to the World Lithuanian Year, seeks to create a dialogue field that can help deepen the understanding of today's (e)migration. ; Straipsnį inspiravo 2019 m. gegužės mėn. Vilniuje vykęs Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio metu buvo diskutuota ir apie literatūrinį kanoną– ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: kas lemia vienų knygų patekimą į mokyklinį kanoną, jų įvertinimą literatūrinėmis premijomis, įvairiomis nominacijomis ir kodėl kitos taip ir lieka mažiau pastebėtos skaitytojų ir / ar literatūros kritikų. Šio straipsnio tematiką dar labiau aktualizavo visą rudenį vykusios (ir dar vis tebevykstančios) aštrios diskusijos dėl "Metų knygos" rinkimų. Įvairūs "penketukai", "dešimtukai", "dvyliktukai", polemika dėl vidurinių mokyklų programų ugdymo turinio atnaujinimo neišvengiamai aktualina literatūrinio kanono klausimą. Tad svarstoma, kad gal problema yra ne tai, kas patenka ar nepatenka į literatūros kanoną, o kiek galios visuomenė suteikia pačiam literatūros kanonui. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai: pristatyti pagrindinius teorinius literatūrinio kanono aspektus; aptarti literatūrinio kanono ir moterų kūrybos klausimą; nustatyti literatūrinio kanono išeivijoje dominantes. Straipsnyje aptariamas literatūrinio kanono klausimas būtent moterų literatūroje, diasporoje kurtoje ir tebekuriamoje. Tyrimo šaltiniai: įvairi literatūrinė ir kultūrinė lietuvių išeivijos spauda JAV ("Aidai", "Darbininkas", "Draugas", "Gabija", "Naujienos" ir kt.), "Literatūros lankai" (Buenos Airės, 1952–1959), Vlado Kulboko knyga "Lietuvių literatūrinė kritika tremtyje" (Roma, 1982). Pagrindinė priežastis, lėmusi šį moterų literatūros (ne)kanonizacijos aptarimą,– emigracijos temomis statistiškai rašo daugiau moterų autorių. Daugiau rašančių moterų už Lietuvos ribų buvo antrojoje emigracijos bangoje ("dypukų"), daugiau moterys nei vyrai literatūriškai įprasmina savo egzilinę patirtį ir šiandien. Straipsnyje pabrėžiama, kad moterų įsitraukimas į viešąjį gyvenimą niekada nebuvo nei paprastas, nei natūralus. Dar didesni iššūkiai kuriančių moterų laukė 1944 metais, pasitraukus į Vakarus– Vokietiją, Austriją, o nuo 1949-ųjų– į JAV, Kanadą, Australiją. Keliami klausimai, kaip ir kodėl keitėsi visuomenės požiūris į rašančią, kuriančią moterį; kaip naujo konteksto, naujų ekonominių, politinių sąlygų JAV veikiama lietuvių išeivių bendruomenė mąstė apie naujus kūrybos iššūkius, kokius kėlė jai tikslus ir uždavinius. Jeigu feminizacijos procesai ragina maištauti prieš dominuojantį (vyrų) kanoną, jeigu šiandien kalbama ne apie vieną egzistuojantį kanoną, o apie kanonus, jeigu akcentuojama, kad kanonas vis dėlto yra kintantis dalykas, susijęs su tam tikro laiko verčių sistema, galbūt apskritai kanono nėra ir negali būti? Straipsnis suaktualina ir šiuolaikinius migracijos procesus ir jų refleksijas literatūroje (kuriamoje tiek Lietuvoje, tiek svetur, už Lietuvos ribų; rašomoje ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis), atveria naujas moterų kūrybos skaitymo ir interpretavimo galimybes ir– svarbiausia: straipsnis, dedikuotas Pasaulio lietuvių metams, bando kurti dialogo lauką, kuris gali padėti pagilinti šiandieninės (e)migracijos suvokimą.

Following its newly won independence, Lithuania at first experienced a substantial decline in the per capita GDP. However, from there on Lithuania has been part of the "convergence" machine of the European Union, meaning that its economic growth rates are much higher than those of the richer European countries. However, if Lithuania wants a convergence to continue, then a serious overhaul of the system of higher education is required. It should focus on the employability of graduates. Universities can only engage in this overhaul if they are empowered – financially and managerially.The labour market has drastically changed over recent decades in all countries. The supply of graduates increased markedly, yet the demand increased faster, with the result that in most countries graduates have had a larger wage increase and a lower relative unemployment than those with less education. Under the cloak of increased demand for graduates, there is also a shift in the types of traits graduates need in order to function well in society. So how best to reinvent universities, to take on board the principle of graduates with the twenty-first-century skills as their prime output? Lithuania should have its own strategy, and it will not be easy to get it implemented, because educational change is perhaps among the most difficult to achieve.Continental European higher education is for the most part publicly provided and financed. The role of government in determining the organisation and performance of universities has been the focus of the NGO Empower European Universities, which has compared thirty-two European countries. The study found that in 2008, in comparison with the other countries, Lithuanian universities had much less financial autonomy, a slightly lower level of policy autonomy, and higher than average organisational autonomy. Funding in the Lithuanian higher education is currently insufficient to retain qualified teachers and to provide sufficient room for student–teacher interaction. Research funding as a percentage of GDP is low when compared internationally. Lithuanian rates of participation in higher education, and of graduation, are above the European average, but the percentage of foreign students is low (1.3 per cent with a European average of 5.9 per cent). Some 84.8 percent of graduates were employed within three years of graduation in 2010. This is above the European average of 82.9 per cent. 22.4 per cent of the enrolled students graduated in 2010 (above the European average of 21.2 per cent). On these measures Lithuania does well. This is a marked contrast to its academic research, which is far below the European average according to all parameters we have introduced. These include the presence of Lithuanian universities among the top five hundred in the Jiao Tong ranking, the number of publications in top journals, the number of Marie Curie fellows, cooperation with the private sector, and ERC awards. Lithuania has a low level of labour productivity (a little more than half the average European level), a low percentage of knowledge workers and a corresponding low GDP per capita. This is likely to be in part due to the low level of university research.Our policy recommendation is that the ties between the ministries of education and science and of economic affairs should be strengthened. A serious attempt should be made to bring Lithuanian research up to world standards. The latter may require a considerable increase in investment. The challenge for Lithuanian higher education is to be more focused not only on what society needs in terms of graduate skills and in research but also on how this can be done with the limited resources available. The Lithuanian system of higher education should be diversified so as to match students' potential talents with the university offerings. In Europe, almost eighty per cent of graduates feel that they work in an international environment. This calls for English to be used at least in Masters programmes, as well as for some internationally oriented Bachelor studies. Rather than spend money in political and economic cooperation on translators, we need to produce graduates who are fluent in English next to their mother tongue. A wider usage of the English language in university studies will create more favourable conditions for teacher and student exchange and will encourage young people from abroad to enter Lithuanian universities. ; Professorial Fellow of International Economics of Science,Technology and Higher EducationUnited Nations University Maastricht Economicand Social Research Institute on Innovation and TechnologyAddress: Keizer Kareplein 19, 6211 TC Maastricht, the NetherlandsTel. (31) 043 3884439E-mail: Ritzen@merit.unu.eduProfesorius socialinių mokslų (edukologijos) habilituotas daktarasVilniaus universiteto Edukologijos katedraUniversiteto g. 9/1, tel. (370) 5 266 76 26El. paštas: rimantas.zelvys@f.vu.ltStraipsnyje nagrinėjami Lietuvos universitetinio aukštojo mokslo politikai iškylantys iššūkiai ir kintamas universitetų vaidmuo, formuojant XXI amžiuje absolventams būtinas kompetencijas. Aptariamos šiuolaikinių absolventų įsitvirtinimo darbo rinkoje galimybės ir studijų pertvarkymas, siekiant formuoti reikiamas kompetencijas. Tam būtina suteikti universitetams didesnių finansinių ir vadybinių galių. Nevyriausybinė organizacija "Didesnių galių suteikimas Europos universitetams" analizuoja valstybės vaidmenį, lemiant universitetų struktūrą ir veiklą. Pagal šios organizacijos 2008 metais atliktą vertinimą, Lietuvos universitetai, palyginti su kitomis Europos šalimis, turėjo daug mažiau finansinės autonomijos, šiek tiek mažiau politinės autonomijos ir kiek daugiau nei vidutiniškai organizacinės autonomijos. Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos mokslui skiriama BVP dalis yra maža. Moksliniai tyrimai nėra koncentruojami tose srityse, kur Lietuva galėtų būti sąlygiškai konkurencinga. Studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose ir įgijusių aukštojo mokslo diplomą procentas Lietuvoje yra aukštesnis už Europos vidurkį. Kita vertus, užsieniečių, studijuojančių Lietuvoje, procentas yra nedidelis. Lietuva taip pat pasižymi mažu darbo produktyvumu (šiek tiek daugiau negu 50 proc. vidurkio), mažas yra intelektinės veiklos darbuotojų procentas, ir atitinkamai mažas BVP, sukuriamo vienam gyventojui, procentas (maždaug trečdalis vidurkio). Straipsnio pabaigoje pateikiama Lietuvos universitetinio aukštojo mokslo politikos tobulinimo siūlymų.

As legal researches of the relation between the institutes of joinder of parties and procedural representation and the institute of group action as well as analysis of legal norms of the classical group action show in the article, the institute of group action cannot be identified with the institute of joinder of parties. When the joinder of parties is impossible due to a great number of persons, the group action can be a solution to the problem. In the event legal violations affect many persons, only the persons, who are proactive, knowing their rights, and possessing enough time and material resources, can make a use of the institutes of joinder of parties, procedural representation, and joinder of cases. These problems are resolved by the procedure of group action because it makes judicial defence available to all persons concerned irrespective of their material standing and other capacities as well as of organizational and other personal characteristics. As far as the joinder of parties is concerned, each joint party acts in his own name and has a right to conduct a case independently. All joint parties have to be invited to the hearing. They can also commit the case to one of joint parties. In such legal relationships, effectiveness of judicial defence of group interests is conditioned upon a number of joint parties. If a group is small, the joinder of parties is effective. The greater a number of joint parties is, the lesser effectiveness of the joinder of parties occurs. After a certain number is exceeded, the joinder of parties becomes almost impossible. When the joinder of parties is impossible due to a great number of persons, the theory and practice of the civil procedure suggest the institute of group action, which overcomes deficiencies and uses advantages of the institute of joinder of parties. The group action is a rational means to save human and material resources in the judicial system since it affects positively the economy of the proceedings as claims of many persons are tried in one case in the event the use of the joinder of parties is especially difficult or almost impossible. The group action is the major effective procedural means of judicial defence for numerous groups. The theory of civil procedure considers the institute of group action as a sort of synthesis of two procedural institutes – the joinder of parties and procedural representation. The institute of group action distinguishes for its originality because it includes the institute of joinder of parties without a need to join all parties into the proceedings and the institute of procedural representation without a need of formal authorisations. Enactment of norms regulating the procedure of group action should not create any material problems or adverse effects in Lithuania since the institutes of joinder of parties and of procedural representation are already functioning here. The party in the group action is a group as a one undivided entity. The plaintiff or defendant representing a group acts on behalf of such group's members, who do not participate in the proceedings. The representative of a group has no special authorisations to represent a group and non-participating members in the procedure of group action because rights and duties of a member of a group are determined by legal norms of the group action. The model of the institute of classical group action analyzed in this article could be followed in Lithuania because it includes necessary and sufficient conditions for submission and admission of the group action. ; Civilinio proceso teisės teorijoje grupės ieškinio institutas laikomas dviejų procesinių institutų: procesinio bendrininkavimo ir procesinio atstovavimo, savotiška sinteze, tačiau jo negalima tapatinti su procesinio bendrininkavimo institutu. Grupės ieškinio institutas pasižymi originalumu, nes apima procesinio bendrininkavimo be visų bendrininkų įtraukimo į procesą ir procesinio atstovavimo neturint formalių įgaliojimų institutus, todėl procesinio bendrininkavimo ir procesinio atstovavimo institutų santykio su grupės ieškinio institutu moksliniai teisiniai tyrimai padeda geriau pažinti grupės ieškinio instituto ypatybes. Jei dėl didelio asmenų skaičiaus išsenka procesinio bendrininkavimo galimybės, tai šios problemos sprendimas – grupės ieškinys. Grupės ieškinio procese teisminė gynyba tampa prieinama visiems suinteresuotiems asmenims ir tai nepriklauso nuo jų materialinių ir kitokių galimybių, nuo organizacinių ir asmeninių savybių. Esant procesiniam bendrininkavimui kiekvienas bendrininkas veikia savo vardu, turi teisę savarankiškai vesti savo bylą, į teismo posėdį turi būti kviečiami visi bendrininkai, bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Jei bendrininkų grupė nedidelė, tai procesinis bendrininkavimas būna veiksmingas. Kuo daugiau bendrininkų, tuo procesinis bendrininkavimas yra mažiau veiksmingas, o peržengus tam tikrą jų skaičiaus ribą procesinis bendrininkavimas tampa beveik neįmanomas. Kai dėl didelio asmenų skaičiaus procesinis bendrininkavimas yra neįmanomas, civilinio proceso teisės teorija ir praktika siūlo taikyti grupės ieškinio institutą, kuris įveikia procesinio bendrininkavimo instituto trūkumus ir išsaugo šio instituto pranašumus. Autorius mano, kad grupės ieškinio procesą reglamentuojančių normų įteisinimas Lietuvoje nesukeltų jokių esminių problemų ir nepageidaujamų padarinių, nes Lietuvos teisės sistemoje jau veikia procesinio bendrininkavimo ir procesinio atstovavimo institutai. Grupės ieškinio proceso šalis yra grupė kaip vientisa ir nedaloma visuma. Tokio proceso metu nedalyvaujančių grupės narių vardu veikia grupei atstovaujantis ieškovas arba atstovaujantis atsakovas. Grupės atstovo įgaliojimai atstovauti grupei ir nedalyvaujantiems jos nariams grupės ieškinio proceso metu nėra kaip nors specialiai įforminti, nes grupės atstovo teisės ir pareigos yra įtvirtintos grupės ieškinio instituto teisės normomis. Lietuvoje sektinas pavyzdys galėtų būti šiame straipsnyje analizuotas klasikinio grupės ieškinio instituto modelis ir jame įteisintos būtinosios ir pakankamos grupės ieškinio pateikimo ir priėmimo teisme sąlygos.

The article takes a look at one of the most controversial personalities of inter-war Lithuania. Augustinas Voldemaras (1883–1942) was educated in classical philology, had a keen interest in universal history and the history of Lithuania and an additional concern in philosophical and sociological issues. A consistent search for integrated and synthetic knowledge, openness to philosophical questions and his disposition to polylogi­cal cooperation of disciplines are some of the principal moments in his intellectual biography. Therefore, the present study attempts to highlight certain contexts of Voldemaras' intellectual biography, witnessing the tightly intertwining interdisciplinarity, aspirations of some type.While a student, Voldemaras found himself in the environment where the problems of ancient history were addressed at the European level and where attempts were made to bring the research on the classical era carried out in pre-revolutionary Russia closer to Germany, being the leader in this sphere.The openness to interdisciplinary search, postulates of integrated and synthetic knowledge that mani­fested over a long-term, not to mention his philosophical quests and attempts in the field of history, brought Voldemaras closer to the prominent European philosophical movement Centre International de Synthèse founded by Henri Berr, linked by special ties with the formation of one of the most outstanding 20th century schools of history The Annales School. Voldemaras belonged to the History Section of Henri Berr's Centre International de Synthèse, thus finding a niche among the distinguished representatives of social sciences and the humanities of that time. There is no wonder that in this respect, Voldemaras established himself in Lithuanian historiography as one of the pioneer figures attempting to overcome the disciplinary isolation of sciences, their one-sided empiricism or the lack of a broader approach towards history.The attention paid by Voldemaras to the philosophical issues of identification of history as a science, deliberate attribution of an important role to theory in social sciences and the humanities, the highlight of interdisciplinary initiatives in these sciences are what add the aspect of appeal to his intellectual biography. Voldemaras himself becomes one of the most interesting Lithuanian intellectuals of the first half of the 20th century. ; Santrauka. Viena kontroversiškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių ir šiandien lieka Augustinas Voldemaras (1883–1942). Stipriai įvairuoja ne tik jo politinės, tačiau ir akademinės veiklos vertinimai. A. Voldemaras turėjo klasikinės filologijos išsilavinimą, domėjosi visuotine ir Lietuvos istorija, buvo ne­abejingas filosofiniams ir sociologiniams klausimams. Šio straipsnio tikslas – išryškinti tuos A. Voldemaro intelektualinės biografijos kontekstus, kuriuose itin stipriai persipina tam tikros tarpdisciplininės aspi­racijos. Straipsnyje žvelgiama į ankstyvą A. Voldemaro susidomėjimą istorijos teorijos ir metodologijos problematika, į A. Voldemaro intelektualinius impulsus Peterburgo ir Permės laikotarpiais (1900–1917), į akademinius mokytojus, kuriuos vienas pirmųjų lietuvių Peterburgo universiteto docentų vėliau ne kartą pagarbiai prisimindavo. III deš. A. Voldemaras įsitraukė į vienu iš naujosios istorijos (nouvelle histoire) tėvų vadinamo Henri Berro nuo 1925 m. inicijuotą Tarptautinį sintezės centrą (Centre International de Synthèse), kuris tuometinėje Europoje tapo vienu ryškiausių tarpdisciplininių studijų centrų. Nors ir nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai svarstyti apie šio įsitraukimo mastą, viena aišku, kad Volde­maras priklausė Tarptautinio sintezės centro Istorinės sintezės sekcijos narių grupei, taip bent formaliai įsiterpdamas tarp ryškių to meto Europos istorikų, sociologų ir filosofų. Tai įgalina ir provokuoja įsigilinti į tuos A. Voldemaro biografijos momentus, kuriuose ryškėja jo intelektualinė pozicija, laiduojanti ar numa­tanti artimesnius ryšius tarp humanitarinių ir socialinių mokslų. Pagrindiniai žodžiai: Voldemaras, intelektualinė biografija, istorijos teorija, tarpisciplinariškumas, integruotas žinojimas, Tarptautinis sintezės centras. Key words: Voldemaras, intellectual biography, theory of history, interdisciplinarity, integrated knowledge, Centre International de Synthèse. ABSTRACT AUGUSTINAS VOLDEMARAS: A SKETCH OF INTELLECTUAL BIOGRAPHYAND CERTAIN EXAMPLES OF INTERDISCIPLINARY ORIENTATION The article takes a look at one of the most controversial personalities of inter-war Lithuania. Augustinas Voldemaras (1883–1942) was educated in classical philology, had a keen interest in universal history and the history of Lithuania and an additional concern in philosophical and sociological issues. A consistent search for integrated and synthetic knowledge, openness to philosophical questions and his disposition to polylogi­cal cooperation of disciplines are some of the principal moments in his intellectual biography. Therefore, the present study attempts to highlight certain contexts of Voldemaras' intellectual biography, witnessing the tightly intertwining interdisciplinarity, aspirations of some type.While a student, Voldemaras found himself in the environment where the problems of ancient history were addressed at the European level and where attempts were made to bring the research on the classical era carried out in pre-revolutionary Russia closer to Germany, being the leader in this sphere.The openness to interdisciplinary search, postulates of integrated and synthetic knowledge that mani­fested over a long-term, not to mention his philosophical quests and attempts in the field of history, brought Voldemaras closer to the prominent European philosophical movement Centre International de Synthèse founded by Henri Berr, linked by special ties with the formation of one of the most outstanding 20th century schools of history The Annales School. Voldemaras belonged to the History Section of Henri Berr's Centre International de Synthèse, thus finding a niche among the distinguished representatives of social sciences and the humanities of that time. There is no wonder that in this respect, Voldemaras established himself in Lithuanian historiography as one of the pioneer figures attempting to overcome the disciplinary isolation of sciences, their one-sided empiricism or the lack of a broader approach towards history.The attention paid by Voldemaras to the philosophical issues of identification of history as a science, deliberate attribution of an important role to theory in social sciences and the humanities, the highlight of interdisciplinary initiatives in these sciences are what add the aspect of appeal to his intellectual biography. Voldemaras himself becomes one of the most interesting Lithuanian intellectuals of the first half of the 20th century.

Trumpai apžvelgus UNESCO apibrėžtas skirtingas paveldo tipologijas, dėmesys skiriamas įvairioms kul- tūros vertybėms, kurios, nors ir nepriskiriamos "pagrindinėms" paveldo kategorijoms, simbolizuoja reikšmingą paveldo turtą, siūlantį, be savo įprastos paskirties, daugybę galimybių, kaip jį būtų galima pritaikyti "netradi- cinėms" pridėtinę vertę kuriančioms paslaugoms. Įžanginiame skyriuje pateikiami pavyzdžiai, iliustruojantys netradicinį kultūros paveldą: istorinis maršrutas "Rytų ekspresas", mėlynasis tramvajus Tramvia Blau ar funi- kulierius Tibidabo Funicular Barselonoje; parkai, sodai ir žaliosios erdvės kaip išskirtinių renginių vietos; ypa- tingos ar nykstančios augalijos ir gyvūnijos buveinės; istoriniai piligrimų keliai Via Francigena, El Camino de Santiago de Compostela ir Camí de Cel de Barcelona; Italijos asociacijos Italian Alpine Club (CAI) organizuo- jami Dolomitų kelias ir kalnų žygiai; kruizai, istoriškai reikšmingi komerciniai ir kariniai maršrutai, pavyzdžiui, Viduržemio jūros ir Baltijos jūros turai, maršrutai į Indiją; tradiciniai šou, koncertai, operos, muzikos / šokių renginiai ir ritualai; sausumos ir jūros augalija bei gyvūnija, kuriai gresia išnykimo pavojus; pajūrio ir pakrančių paveldas, pavyzdžiui, švyturiai, istoriniai uostai ir pan. Daugelyje Europos šalių "kultūros paveldui" gali būti priskiriami ir artefaktai, žmonių atrasti daugiau nei prieš 50 metų. Taigi į paveldo apsaugą gali pretenduoti daug įvairių objektų – nuo pirmojo bakelitinio radijo imtuvo ir pokarinių automobilių iki elektroninės kompiuterių įrangos ir dizaino kūrinių. Jeigu etno- gra nės kolekcijos, daug kartų žiūrėtos kino juostos ir TV įrašai taip pat vertinami kaip papildomi elemen- tai (saugomi jau beveik 60 metų), tuomet visa tai sudaro nepakeičiamą ir saugotiną informacijos "šaltinį", kurį dera perduoti ateinančioms kartoms. Be materialiojo paveldo, derėtų saugoti ir nematerialųjį paveldą, pavyzdžiui, muziką, šokius, ritualus, pasakas ir pan., taip pat naujausią, bet ne mažiau svarbų "ateities" pa- veldą. Apsidairius aplink XXI a. ateities muziejus kuratoriaus akimis, gali iškilti pagrįstas klausimas: "Ar ateities kartos, net ir artimos ateities kartos, sugebės suprasti dabartinės kartos kuriamą turinį?" Trumpai panagrinėjus milžiniškus ir įvairialypius paveldo klodus galima užduoti vieną svarbiausių klausimų: "Kaip užtikrinti tinkamą paveldo naudojimą, valorizaciją ir valdymą?" Nepakanka vien tik vadovautis esamu scenarijumi. Būtina pasirengti susitikti su ateities paveldu, galinčiu tapti tikru iššūkiu būsimiems kolekcio- nieriams ar kuratoriams. Paveldas turi daugybę funkcijų ir daugybę vertybių, tad verta gerai ištyrinėti šiuos daugiamačius ir turtingus klodus, kad būtų galima pasinaudoti visais jų teikiamais privalumais. Šiai už- duočiai veiksmingai ir kokybiškai atlikti yra būtina metodologija. "Verčių" požiūrio taikymas analizuojant paveldą galėtų prisidėti sprendžiant problemas ir užtikrintai pagrįsti paveldo išsaugojimo, apsaugos ir val- dymo strategijos apibrėžimą. Šis straipsnis supažindina su logišku požiūriu, nustatant ir grupuojant platų paveldui priskiriamų vertybių spektrą. Nuodugniai išanalizavus vertybes (pradedant nuo akivaizdžiausių), nustatomos naujos vertybės, kurios yra (tiesiogiai) susijusios su inovacijomis ir technologijomis. Vertybių, kurias galima priskirti kultūros paveldui, kiekis didėja, daugėjant suinteresuotųjų šalių, kurios laikomos paveldo naudojimo, konservavimo ir valdymo proceso dalyvėmis. Priimant su paveldu susijusius spren- dimus ir reaguojant į skirtingų suinteresuotųjų šalių poreikius, šių vertybių apibrėžimas yra lemiamas iš esmės dėl to, kad šios vertybės padeda nustatyti konkrečios teritorijos patrauklumo lygį. Kultūros paveldo samprata remiasi įvairialype paklausa, kurią būtina atpažinti visose sudėtinėse kultūros paveldo dalyse, norint nuodugniai ištyrinėti vertybių klodus, kuriuos (kaip bus pristatoma toliau) riboja skirtingi diferen- cijuotos paklausos poreikiai. Norint pasiekti šį tikslą reikia apibrėžti įrankius bei metodus, padėsiančius nustatyti ir vertinti kultūros paveldą atsižvelgiant į skirtingas jam priskiriamų vertybių perspektyvas. Kie- kviena konkreti vertybė išsamiai aprašoma, kad būtų lengviau atlikti atskiro atvejo analizę. Nepaisant visų nukrypimų, plačiąja prasme aiškinama Europos kultūros paveldo idėja perteikia šias vertybes: istorines, atminties, pilietybės, civilizacijos, pripažinimo, tradicijų, meno, mokslo, konservavimo ir technologines. Suvokti vertybių ir kitų skirtingų dalių esmę yra įmanoma pripažįstant ir veiksmingai naudojant mūsų palikimą, vertinant jį kaip sistemą sąveikų tarp įvairių aspektų: paveldo tipologijos (gamtinės, kultūrinės, . nematerialios, . ateities); daugybės "verčių" (ekonominių, investicijų grąžos, socialinių, kultūrinių, išskirtinumo / unikalu- mo ir pan.); geogra nių ypatumų (vertingumo vietinių požiūriu, nacionalinių, regioninių, globalinių, daugiau- sia nevietinių ir pan.); potencialių naudotojų / galutinių naudotojų (ekspertų, specialistų, kolekcionierių, verslininkų, miesto gyventojų, tyrėjų, bendruomenės narių ir pan.). Didžioji dalis šių vertybių yra "potencialios"; kartais nėra galimybių ar poreikio nustatyti jų piniginę išraišką. Daugeliu atvejų išlaidas dengiantis subjektas nėra tas, kuris daug uždirba iš kultūros paveldo "naudojimo", čia susiduriama su savotišku asimetrinės rinkos modeliu. Visuomenės reikmėms skirto kul- tūros paveldo atveju "verčių" "rezultatais" dalijasi skirtingi vertybių grandinės dalyviai, o kultūros paveldą prižiūrinti valstybinė institucija tarp jų būna ne visada. Kartais visas vertybių spektras neatrodo akivaizdus (bent jau) vadovams arba nemanoma, kad būtų tinkama ar "išmintinga" šiomis vertybėmis pasinaudoti. Tokių vertybių naudojimas nebūtinai turi kelti pavojų mūsų paveldui – kultūros vertybės nesivaržo tar- pusavyje, išmintingai jas naudojant, jos nebus "suvartotos". Netgi priešingai, aiškiai apibrėžus vertybių "vertę", jas būtų lengviau atpažinti ir apsaugoti, suformuluojant bazines sąlygas jų tinkamam naudojimui užtikrinti. Toks scenarijus atrodo kaip visiems naudingas susitarimas: miesto gyventojai gali pasinaudoti visais efektyvaus paveldo naudojimo teikiamais privalumais, o suinteresuotosios šalys – džiaugtis didesniu matomu ir išaugusiomis pajamomis. Sėkmingai įdiegtoje sistemoje būtų numatytas struktūrinis vertinimo procesas, atsižvelgiantis ir į speci nes vertinimo procedūras bei rodiklius, ir į ekspertus, prisidedančius prie šios blokinės schemos kūrimo. Daugeliu atvejų šios vertybės iliustruoja, kaip įgyvendinami lankytojų ir naudotojų lūkesčiai. Raktiniai žodžiai: kultūros paveldas, ateities paveldas, išmanusis paveldas, netradicinės kultūros vertybės, paveldo vertinimas, paveldo valdymas. ; Starting from a quick overview of the di erent typologies of heritage as de ned by UNESCO, the focus is made on a wide range of cultural assets that, even not classi ed the 'main' heritage families, represent, however, a relevant heritage asset that apart from the typical use o ers great opportunities to be suitable for 'unconventional' added value services. The introduction provides a selection of examples concerning unconventional cultural assets such as the historical trans- portation means Orient Express, Tramvia Blau or the Tibidabo Funicular in Barcelona; parks, gardens and green areas as scenarios of particular events or peculiar or extinct habitats of ora and fauna; historic itineraries such as via Francigena, El Camino de Santiago de Compostela and the Camí de Cel de Barcelona; the Dolomites and mountain hiking trails of the Italian Alpine Club (CAI); cruises, commercial and military routes important in history such as Mediterranean and Baltic routes, routes to India; traditional shows, concerts, opera, music/dances and rituals; land and marine ora and fauna considered to be at risk of extinction; maritime-coastal heritage such as lighthouses, historical harbours, etc. In many European countries, artefacts realised by human beings more than fty years ago are also considered potential 'Cultural Heritage'. Therefore, a variety of objects might be enlis- ted for protection such as the rst bakelite radio-set, post-war period cars, the early electronic computer equipment and design products. Furthermore, if ethnographic collections, many times movies and TV recordings are considered the complement pictures (that have already been pro- tected for almost sixty years), all of them constitute an irreplaceable 'source' of information to be protected and handed down to posterity. In addition to the tangible heritage, the intangible heritage such as music, dances, rituals, tales, etc. and last but not least the 'future' heritage should be preserved. If we look around in the shoes of a curator of a future museum of the 21st c., it is reasonable to ask ourselves 'Will future generations, even those of the near future, be able to access the content produced by this generation?' Having brie y explored the vast and heteroge- neous universe of heritage, one of the key questions posed to ourselves is 'How can we ensure a proper use, valorisation and management of it?' Along with the current scenario, we should be ready to deal with the future heritage that may represent a real challenge for future collectors or curators. As the heritage represents a multi-function and multi-value domain, there is a need to explore this multidimensional space in order to fully bene t from its richness. Thus, a metho- 129 130 dology enabling to complete the task in an e cient and productive way is required. Application of the 'value' approach in analysing heritage may contribute to solving the problem and provide a valid support in de ning a strategy to preserve, promote and manage it. The present paper outlines the logical approach for identi cation and clustering of the broad range of the values associated with the heritage. The in-depth analysis of values, starting from the more evident ones, leads to identi cation of a set of new values due to or directly connected with innovation and technologies. The plurality of values that can be associated with a cultural asset widens with the variety of stakeholders considered to participate in the process of heritage use, conservation and management. Establishing the values upon making decisions about the heritage and there- fore meeting the needs of di erent stakeholders is crucial, mainly due to the reason that such values contribute to identi cation of the degree of attractiveness of a given territory. The cultural heritage should be considered a system based on the heterogeneous demand to be recognised in its many components in order to investigate the value space throughout its extension that, as it will be outlined later, is delimited by di erent needs of the di erentiated demand; in order to do this, we need to identify and de ne tools and methods of measuring and evaluating the cultural heritage in the di erent perspectives of the value attributable to it. Each speci c value is outlined in detail to facilitate the implementation of the approach to a single case study. The concept of the European cultural heritage, interpreted in the broad sense and with all its declinations, is the bearer of a multitude of values: historical value, testimony, citizenship, civilization, recognition, traditions, artistic, scienti c, conservation and technology. The matter of values and the other di erent elements actively contributing to the overall appreciation and fruitful exploitation of our legacy might be considered a complex of interactions among the following di erent aspects: • Heritage typology (natural, cultural,. intangible,. future) • Wide set of 'values' (economic value, return of investment, social, cultural, exceptionality/uniquely, etc.) • Geographic range (valuable for locals, national, regional, global, non-local mainly, etc.) • Potential users/end users (experts, specialists, collectors, businessmen, citizens, researchers, community members, etc.) Major parts of these values are 'potential'; sometimes there is no chance or need to monetize them. It happens frequently that the one who covers the expenses is not the one who earns much money from the 'use' of the cultural asset, i.e. a kind of asymmetric market model is observed. In case of public cul- tural assets, the 'e ects' of the 'values' are shared among di erent actors in the value-chain, sometimes not including the public body looking after the cultural assets at all. Moreover, sometimes the full set of values is not evident at least to the managers or it is not considered proper or 'wise' to take advantage of them. The exploitation of such values will not necessarily jeopardize our heritage, cultural assets are not rivalling and a wise exploitation will not 'consume' them. On the contrary, a clear identi cation of their 'values' will help to identify and protect them developing the basic conditions to ensure a proper exploitation. Such a scenario looks like a win-win agreement: citizens may bene t from the fruitful exploitation of their own heritage, whereas stakeholders may bene t from enhanced visibility and inco- mes. The full implementation of the system foresees a structured evaluation process taking into account both speci c evaluation procedures, metrics and a network of experts providing their contribution in a kind of block chain architecture. In most cases, these values represent the ful lment of the present expectations of visitors and users. Keywords: Cultural heritage, future heritage, smart heritage, unconventional cultural assets, heritage valorisation, heritage management.

Global economic crises, pandemic outbreaks have negative impacts not only on national economic indicators but also on the global economy, forcing businesses to suspend their activities or even close down. Therefore, upon such relations where the creditor's confidence in the debtor has significantly decreased, the additional security of the assumed obligations becomes the factor, which enables not only the emergence of new civil legal relations but also the reduction of risk of unfulfilled agreement. For this reason, the choice of bank guarantee, as the most effective measures of the enforcement of obligations because of thesolvet et repeteprinciple become one of the most relevant issues and its demand is rising all over the world. So, this reach paper analyses three main sources of international commerce practice, which define and form the basis of bank guarantee:United Nations Convention on Independent Guarantees and Stand-by Letters of Credit, ICC Uniform Rules for Demand Guarantees and Draft Common Frame of Reference. Principles of European law. Personal security. Such tendencies of unification of bank guarantee practice in international commerce practice determine the objective necessary to analyse the compliance of the special legal regulation of bank guarantee provided in Lithuanian law with the standards set by international commerce practice, but limiting this research analysis only to thesolvet et repeteprinciple, which is specific only to bank guarantee and it is essential for the proper functioning of such a guarantee. Moreover, in order to obtain more detailed results of such analysis, the research analyses Lithuanian legal regulation practice on the issue in the context of the regulation practice of several other states with specific regulation of bank guarantee.Problematic situation: although thesolvet et repeteprinciple is a necessary basis for the proper functioning of a bank guarantee, its significance and peculiarities are emphasized in international commerce practice and legal doctrine, but Lithuanian legal doctrine does not pay any attention to this issue, considering the fact that national regulation provides separate legal provisions for a bank guarantee.The novelty of the topic: the limited research of Lithuanian legal doctrine does not analyse peculiarities of thesolvet et repeteprinciple and Lithuanian legal regulation on this question in comparison with international commerce practice and the relevant regulation practice of other countries. The legal provisions of the Civil Code of the Republic of Lithuania on bank guarantee are commented mostly in publications dedicated to the study process, that analyse in general the methods of securing obligations or international settlements, or even in the commentary of this Civil Code. However, such studies are focused only on the general introduction to peculiarities of guarantee regulation without analysing the most important principle for the proper functioning of bank guarantee.The purpose of the research is to analyse the peculiarities and regulation issues of thesolvet et repeteprinciple in international commercial practice, the legal systems of Lithuania, and other relevant countries with specific bank guarantee regulations.The objectives of the research: 1) to reveal the concept and peculiarities of thesolvet et repeteprinciple in international commercial practice; 2) to analyse the peculiarities and regulation issues of thesolvet et repeteprinciple in Lithuanian law; 3) to reveal the regulation peculiarities of thesolvet et repeteprinciple in other countries with specific bank guarantee regulations and to compare it with international standards and Lithuanian law.The research methodology: taking into account the topic, purpose and objectives of this article, the following research methods were applied: 1) the document analysis method was applied in collecting and researching data relevant to the analysis topic from international commerce practice documents and national laws; 2) the systematic analysis method was applied in the comprehensive examination of provisions of international commercial practice documents and national legal norms; 3) the comparative analysis method was applied in comparison of standards of international commerce practice with national regulations; 4) the generalization method was applied in summarizing the collected and analysed research data and formulating conclusions.Conclusions of the research: 1) thesolvet et repeteprinciple is based on the priority of the guarantor's obligation to pay under a bank guarantee over the debtor's ability to challenge such a payment, which is unique to the bank guarantee and essential for its proper functioning. Although this principle is individualized and analysed widely in legal doctrine, however, in analysed documents of international commerce practice this principle can be defined only by systematic analysis of separate provisions of analysed international documents. 2) A detailed analysis of the legal provisions of the Civil Code of the Republic of Lithuania on bank guarantee regulation showed that, as in case of international commerce practice, thesolvet et repeteprinciple is notexpressis verbisset in legal regulation, but it can be seen from entire of relevant legal provision of this code and case law. However, the legal provision in Paragraph 5 of Article 6.92 of this Code complicates unreasonably the creditor's ability to satisfy quickly his claim under bank guarantee, therefore its scope should be limited to the guarantor's refusal to pay under bank guarantee only in case of a manifestly fraudulent claim. 3) The analysis of regulation peculiarities of thesolvet et repeteprinciple in other national legal systems with special bank guarantee legislation has shown that this principle is notexpressis verbisset in legal regulation as in case of international commerce practice, and often the relevant national legal provisions restrict unreasonably the application of this principle, as a case of Lithuanian law, thus endangering its proper functioning. The Hungarian regulation practice is more significant than other analysed countries, because its law provides specific rules for the guarantor's refusal to pay under bank guarantee, that strengthen significantly thesolvet et repeteprinciple, while Latvian regulation practice raises reasonable doubts regarding the proper operation of this principle, because of preventing nature of relevant legal provisions. ; Ekonominės krizės, pandemijos turi neigiamos įtakos verslams, todėl banko garantijos, kaip saugiausio prievolių įvykdymo užtikrinimo instrumento dėlsolvet et repeteprincipo, poreikis ir reikšmė pasaulyje auga, o kartu tai skatina tinkamai įvertinti Lietuvos ir kitų šalių reguliavimus šiuo klausimu, kai Lietuvos teisės doktrinoje tokių tyrimų nėra. Todėl šiame straipsnyje apžvelgiamisolvet et repete principo reikšmė banko garantijos teisiniuose santykiuose tarptautinėje komercinėje praktikoje ir jo reguliavimo problematika Lietuvos teisėje ir kitų šalių kontekste.

Western countries developed a great mediation practice and nowadays the usage of this process is increasing all around the Europe including Lithuania. This year it was made mandatory to use mediation before going to the court in family cases which will allow disputants to settle their disputes more peacefully without going through the long court process. Mediator must stay neutral and impartial during dispute solving process and help parties to come up with an agreement which is fair and satisfies both sides. Both of these terms in literature and practice are used as synonyms to describe mediator being fair and threating both sides the same with no favoritism or biased. But mediation is not as simple as it looks and main issue is power imbalance between the disputants. It can occur because one side has a strong team of lawyers or one side is very intimidated by other. Also because of different disputants' education, knowledge of legal system, age, gender, social background. Mediators are responsible for process fairness and there are different ways that they can act. It can be divided into two main categories. First - structural solutions where the case needs to be screened by the court first before going to mediation. There are some cases that are way too complicated and doesn't fit the requirements of going this rout. But if such a case goes to mediation mediators need to act immediately and terminate such a dispute. The second category being solutions that could be used by mediators themselves to solve the problem. Here mediators can act by giving the process ground rules, deciding who may speak and for how long, picking neutral and safe venue, giving rational advice or encouraging use of an attorney, doing separate sessions with the parties. However from this arises a question whether neutrality principles are breach when mediator tries to solve power imbalance between the parties? The main hypothesis of this these is that mediators' neutrality principle goes against helping the weaker disputant. According to the law and codes of conduct of different countries and the legal acts of the European Union on mediation, following a detailed analysis of the literature covering mediation process problems and power imbalance questions, was reached a final conclusion which confirms the raised hypothesis. The laws and codes of conducts states that mediator must stay neutral and impartial at any given situation and solve the power imbalance problems. However they give no examples on how it should be done. Literature does provide with different ways that power imbalance can be solved but mainly suggest that mediators must help the weaker side and provide them with more information and advises which goes against the main fundamental principle of neutrality. ; Nuolat augantis bylų skaičius teisme žmones privertė imtis naujų, bei alternatyvių būdų kaip greičiau ir lengviau būtų galima išspręsti savo konfliktus. To pasekoje atsirado naujas alternatyvių ginčų sprendimo būdas, kuris sumažino teismų darbo krūvį, taip pat ir palengvino viso teisinio proceso prieinamumą. Vienas iš pagrindinių būdų spręsti ginčus yra mediacija arba tarpininkavimas, kuris vis labiau ir labiau populiarėja visame pasaulyje. Ginčo šalys prižiūrimi trečio nešališko asmens – mediatoriaus arba tarpininko, pačios susitaria dėl galutinio ginčo sprendimo. Šis procesas buvo pradėtas naudoti Amerikoje, nes teismai nebegalėjo susitvarkyti su per dideliu bylų krūviu ir parengė naują būdą kaip greičiau ir patogiau būtų galima išspręsti gan lengvus ginčus. Pirmieji ginčai kuriems buvo taikoma mediacija buvo darbo ginčai, po to pradėti spęsti šeimos, bei kiti nesunkūs konfliktai. Toks būdas žmonėms buvo labai patogus, nes nereikėdavo laukti ilgą laiką, bei visas procesas buvo gana nesudėtingas. Taip mediacijos procesas išpopuliarėjo Amerikoje, o vėliau jų pavyzdžiu sekė ir kitos valstybės, ko pasekoje mediacija kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas buvo pradėtas naudoti visame pasaulyje. Nors Europoje šis procesas yra dar naujas, bet jis vis labiau yra naudojamas spręsti paprastiems ginčams, kurie teisme užtruktų gana ilgai. Lietuvoje mediacija taip pat pradedama naudoti vis dažniau ir šiais metais buvo priimtas naujas įstatymas, kuris numato, kad šeimos ginčai privalės būti spendžiami šiuo būdu prieš kreipiantis į teismą. Taip tikimasi palengvinti bylinėjimosi procesą žmonėms ir sulaukti daugiau taikių susitarimų. Mediatoriaus nešališkumas laikomas pagrindiniu veiksmingos mediacijos požymiu. Tai skatina šalių nuoširdumą ir laisvą tarpusavio bendravimą. Proceso dalyviai žino, kad bus vertinami vienodai ir nebijo pasitikėti mediatoriumi. Tačiau, praktikoje viskas vyksta ne taip paprastai kaip yra aprašyta teorijoje. Tarp proceso šalių dažnai galima pamatyti netolygų jėgų pasiskirstymą. Tai gali pasireikšti nevienodomis žiniomis, išsilavinimu, proceso supratimu ar finansine padėtimi. Viena ginčo šalis gali turėti stiprią advokatų komanda, kai kita jos neturi ar tiesiog negali jos nusisamdyti. Taip pat, kaip priežastis kilti netolygiam jėgų pasiskirstymui, gali būti ir amžius ar skirtinga lytis. Tarp darbdavių ir darbuotojų, ar didelių ir mažų įmonių, taip pat kyla nevienodas jėgų pasiskirstymas, Visas šias problemas turi nustatyti mediatorius ir imtis bet kokių veiksmų, kad jas išspręstų. Jis turi užtikrinti, kad galutinis sprendimas buvo priimtas pagal visus nustatytus reikalavimus, teisingas ir tenkinantis abi ginčo šalis. Tačiau čia iškyla klausimas ir yra pagrindinė šio darbo tema ar mediatorius bandydamas užtikrinti vienodą šalių jėgų pasiskirstymą ginče nepažeidžia nešališkumo principo? Nėra vienos aiškios nuomonės šiuo klausimu, nes teisės aktai neapibrėžia kaip mediatorius turi elgtis norint išspresti tarp šalių esantį netolygų jėgų pasiskirstymą, o teorija pateikia daug įvairių išeičių. Teisės aktai nurodo, kad mediatorius privalo išlikti nešališkas viso proceso metu bei imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrintas teisėtas ir sąžiningas ginčo nagrinėjimas ir priimtas teisingas sprendimas. Tačiau visa atsakomybė yra paliekama patiems mediatoriams nuspręsti, kokių veiksmų jie turi imtis, kad užtikrintų šalių jėgų proporcingumą. Bet galima daryti išvadą, kad kai mediatorius pasirenka vieną iš būdų, kuris leidžia jam bendrauti daugiau su viena proceso šalimi tai prieštarauja neutralumo principui, nes jis nustoja būti nešališkas ir pradeda padėti silpnesnei proceso šaliai. ; Teisės fakultetas

The article deals with the project of code enforcement in Russia, its criticism and the prospects of its development. The theories of law enforcement in Russian jurisprudence arc described. The opinion that the law enforcement is just the institution of civil proceedings and could not be singled out as an independent branch of law is expressed and criticized. Contrary to the opinion that the Supreme Court due to the legal practice can settle the process of enforcement and amend its legal loopholes, the authors try to prove the necessity of legal ground and suggest the way of arranging laws in a system - codification. According to the authors, the increase in the efficiency of enforcement is possible while establishing a united system of law enforcement as a separate branch of law, without leaving enforcement rules scattered throughout many different branches of law. The authors of the article criticize the opinions that suggest stiffening the responsibility for noncompliance with the decisions because of the debtor's contradictions with the personal immunity principle in the process of enforcement, and at the same time the minimum legal security guarantees are violated by the parties of enforcement. The article indicates that in the legal acts of 1997, which regulate the bailiffs' actions, the bailiffs' independence was considered to be positive. The present law-making trials due to the regulation of relations in the process of enforcement arc confronted with these contradictions: on one hand. the execu¬tion of court decisions cannot be equalled only by the administration of justice, on the other hand, the execution of court decisions cannot be separated from the administration of justice, because it is considered to be its continuation. The authors emphasize the reasons for the absence of the united law-making procedure. In their opinion, the reason for the absence of the united law-making strategy in law enforcement is that different branches oflaw in Russia arc contending for the regulation of the executive documents. The attitude to the law enforcement as a part of the civil (arbitration) proceedings is described too. The idea that the legal relations of enforcement are attributed to the category of administrative legal relations has been brought out into the open recently. The seconders of administrative conception enforcement suggest developing law-making in accordance with technical rules of administrative law-making. The modern prospects of development in law-making of law enforcement should be based on the proportion of enforcement to the civil proceedings as a proportion originated from outcomes and reasons, but not as the one originated from the part and the whole. The authors draw a conclusion that the independence and particularity of law enforcement are indicated by its regulation: firstly, it is not the consequence of the obligatory civil or administrative proceedings, secondly, the common ground of its origin can be the documents received in the non-procedural way. On the analogy of standard structure, law enforcement can be considered as a particular sanction tell' the other branches of law - civil and administrative one. If the legal rule of the civil proceedings is intended to establish the enforcement order of substantial rule, the procedural rules of enforcement distinguish between the procedural and substantial sanctions. Such an interpretation of law enforcement should be the pivot on which the first code of enforcement of Russia revolves. According to the authors, codification is the most promising and expedient way to develop the branch of law enforcement and the legislation of code enforcement will increase the efficiency of enforcement institutes. ; Straipsnyje kalbama apie Rusijos vykdymo kodekso projektą, jo kritiką, raidos perspektyvas. Aprašomos Rusijos teisės mokslo vykdymo teisės teorijos, pateikiama ir kritikuojama nuomonė, kad vykdymo teisė yra tik civilinio proceso institutas ir neturėtų būti išskiriama kaip savarankiška teisės šaka. Autoriai, paneigdami nuomonę, kad Aukščiausiasis Teismas teismų praktika gali suformuoti vykdymo procesą ir užpildyti jo spragas, įrodinėja teisinio pagrindo būtinumą ir kaip geriausią priemonę siūlo teisės aktų sisteminimą - kodifikavimą. Pasak autorių, vykdymo efektyvumą didinti galima tik kuriant bendrą vykdymo teisės sistemą atskira teisės šaka, o ne paliekant vykdymo teisės normas išsibarsčiusias įvairiose teisės šakose. Straipsnyje kritikuojamos nuomonės, siūlančios griežtinti atsakomybę už sprendimų nevykdymą, nes kyla prieštaravimų su skolininko asmens neliečiamumo principu vykdymo procese, taip pat pažeidžiamos vykdymo santykio šalių minimalios teisinės apsaugos garantijos. Straipsnyje nurodoma, kad 1997 metų teisės aktuose, reglamentuojančiuose antstolių veiklą, teismo antstolių savarankiškumas buvo teigiamas dalykas. Dabartiniai teisėkūros bandymai reglamentuoti santykius vykdymo procese susiduria su šiais prieštaravimais: teismo sprendimų vykdymas negali būti laikomas teisingumo vykdymu, kita vertus, negali būti nuo jos atskirtas, nes yra jos tęsinys. Autoriai pabrėžia bendros teisėkūros nebuvimo priežastis. Jų nuomone, bendros teisėkūros strategijos vykdymo teisėje nebuvimą nulėmė tai, kad vykdomieji dokumentai yra objektas, dėl kurio reguliavimo kovoja skirtingos Rusijos teisės šakos. Giliausiai įsišaknijęs požiūris, kad vykdymo teisė yra civilinio (arba arbitražinio) proceso dalis. Pastaruoju metu keliama idėja, kad vykdymo teisiniai santykiai priskiriami prie administracinių teisinių santykių kategorijos. Administracinės vykdymo koncepcijos šalininkai siūlo vykdymo teisės teisėkūrą plėtoti pagal administracinės teisėkūros technikos taisykles. Šiuolaikinės vykdymo teisės teisėkūros raidos perspektyvos turėtų remtis tokiu vykdymo ir civilinio proceso santykiu, kaip atsirandantis pasekmių ir priežasčių, o ne kaip dalies ir visumos santykis. Autoriai daro išvadą, kad vykdymo teisės šakos savaran kiškumą ir specifiką pažymi jos reguliavimo dalykas: pirma, jis nėra privalomas civilinio arba administracinio proceso padarinys, antra, jo atsiradimo pagrindas gali būti dokumentai gauti neprocesiniu būdu. Vedant analogiją su normos struktūra, vykdymą teisės sistemoje galima sąlyginai laikyti savotiška sankcija kitoms šakos - civiliniam arba administraciniam ciklui. Civilinio proceso teisės norma skirta nustatyti materialinės normos taikymo tvarką, tai vykdymo proceso normos skiria ir procesinio, ir materialinio pobūdžio sankcijas. Būtent toks vykdymo teisės esmės supratimas turi tapti pirmojo Rusijos vykdymo kodekso ašimi. Autorių nuomone, kodifikavimas yra perspektyviausias ir tikslingiausias kelias plėtoti vykdymo teisės šaką, o Vykdymo kodekso išleidimas padidins vykdymo institutų efektyvumą.

Wastewater from infected leprosy patients is expected to contain considerably higher concentrations of pathogens than standard domestic wastewater and, therefore, is more infectious. Isolation of lepers' is thought to prevent the spread of a wide range of infectious diseases that could potentially be contacted through direct or indirect exposure from an infected person's wastewater in the surrounding environment. However, inappropriate management of wastewater and sewage from these camps has led to contamination of the surrounding environment, typical in Nigeria. This study aims to recommend safe, efficient and sustainable management of wastewater and sewage in a lepers' colony in Ogbomosho, south west Nigeria. The case study is privately owned, with three camps and a leprosarium. Information and data (primary and secondary) were collected from medical personnel (doctors, matrons and nurses), management staff and lepers in each camp, through handdelivered and orally explained questionnaires and physical observations. Wastewater samples could not be collected for analysis because there were no septic tanks or drainage for sewage and wastewater disposal. Two of the camps have no sanitary disposal system, with the remaining camp occupying one pit latrine, which is inadequate in prevention of environmental pollution. The leprosarium itself uses the pit latrine as an improvised bathroom and for defecation. Therefore, a further aim of this work is to provide a sewage treatment facility to cope with the problem of unsanitary disposal of excreta. The majority of wastewater is generated from bathing, personal washing, ward clean-ups, patients' services and general house-keeping activities. The approximate quantity of water being used per head per day was found to be 64-79 litres, resulting in 60 litres of wastewater that was discharged without treatment. To ameliorate environmental risks that leper colonies are responsible for, the pour-flush toilet was recommended based on its suitability for the physical condition of lepers, its ease of operation, maintenance and sustainability, minimum water usage for flushing and low construction costs. However, this must be fed into a well designed and sited septic tank and soak-away pit to receive foul sewage and sullage, respectively. Ideally, construction of a proper in-built bathroom is recommended for both the leprosarium and camps. Santrauka Manoma, kad raupsais užsikrėtusių pacientų naudoto vandens nuotekose gali būti padidėjusi patogeninių organizmų koncentracija, palyginti su nuotekomis iš gyvenamųjų namų. Manyta, kad raupsuotųjų izoliavimas sulaikys šios infekcinės ligos plitimą didesniu mastu, nes mažiau infekuotųjų nuotekų pateks į aplinką. Vis dėlto netinkamas nuotekų tvarkymas Nigerijoje lėmė stovyklas supančios aplinkos užteršimą. Darbo tikslas–pateikti rekomendacijų, kaip saugiau, efektyviau ir tvariau sutvarkyti nuotekų valymo sistemą Ogbomosho kolonijoje pietvakarių Nigerijoje. Teikiant rekomendacijas remtasi trijų privačioje teritorijoje esančių stovyklų ir leprozoriumo pavyzdžiu. Kiekvienoje stovykloje informacija ir duomenys (pirminiai ir antriniai) buvo surinkti iš medicinos sektoriaus personalo (gydytojų, seselių), administracijos ir raupsais užsikrėtusių žmonių užpildytų anketų ar apklausus žodžiu bei apžiūrėjus fiziškai. Nuotekų mėginiai negalėjo būti paimti, nes nebuvo surinkimo tankų ar nuotekų kanalizacijos sistemos. Dvi stovyklos neturi sanitarinės šalinimo sistemos, trečioji stovykla turi vieną iškastą duobę. Tai visiškai neatitinka aplinkosauginių reikalavimų. Pačiame leprozoriume iškastos duobės naudojamos kaip improvizuoti vonios kambariai ir tualetai. Tolesnis šio darbo tikslas–numatyti valymo įrenginius, kurie padėtų įveikti šias problemas. Didėlė dalis nuotekų susidaro maudymosi, skalbimo, palatų valymo, pacientų aptarnavimo ir buities darbų metu. Apytiksliai venas žmogus per dieną sunaudoja 64–79 litrus vandens, gi nesutvarkytų nuotekų išleidžiama apie 60 litrų per dieną. Dėl raupsais užsikrėtusių žmonių kylančiam pavojui aplinkai sumažinti rekomenduota naudoti vandens nuleidimo sistemą tualetuose. Vandens nuleidimo sistemos įdiegimas yra tvarus sprendimas, nes nėra brangus, o pasiekiama, kad vandens būtų sunaudojama minimaliai. Be to, nutekamasis vanduo turi būti surenkamas tam skirtuose tankuose ir duobėse. Idealiu atveju–ir leprozoriume, ir stovyklose rekomenduotina įrengti tinkamus vonios kambarius. Резюме Считается, что в сточных водах из колоний зараженных проказой людей может быть увеличена концентрация патогенных организмов по сравнению со сточными водами из жилых домов. Ранее предполагалось, что изоляция зараженных проказой людей предотвратит распространение этой инфекционной болезни в большом масштабе благодаря уменьшению возможности попадания в окружающую среду инфицированных сточных вод. Однако изза характерной для Нигерии плохой очистки сточных вод окружающая колонию среда оказалась загрязненной. В работе приводятся рекомендации, как безопаснее и эффективнее оборудовать систему очистки сточных вод в колонии Огбомошо на юго-западе Нигерии. Рекомендации приводятся на примере трех лагерей и лепрозория, находящихся на частной территории. Информация и другие данные (первичные и вторичные) в каждом лагере были получены у медицинского персонала (врачей, старших сестер и др.), администрации и зараженных проказой людей, которые опрашивались устно, осматривались физически или заполняли розданные им анкеты опроса. Образцы сточных вод не забирались, так как не существовало танков для сбора стоков или канализационной системы. В двух лагерях не было санитарной системы для удаления стоков, в третьей была выкопана одна яма, что совершенно не удовлетворяет природоохранных требований. В самом лепрозории выкопанные ямы использовались как импровизированные ванные комнаты и туалеты. Поэтому целью работы было способствовать внедрению очистных сооружений, которые могли бы решить существующую антисанитарную проблему. Большую часть сточных вод составляет вода, загрязненная во время купания, стирки, уборки палат, обслуживания пациентов и бытовых работ. Один человек за день использует приблизительно 64–79 литров воды, в то время как за день спускается около 60 литров неочищенных отходов. Для того, чтобы снизить опасность для окружающей среды от прокаженных людей, было рекомендовано использовать систему спуска воды в туалетах в зависимости от физического состояния зараженных проказой людей, что улучшило бы возможности использования воды и приведения в порядок системы стока. Внедрение системы спуска воды является наиболее приемлемым решением, так как не требует больших материальных затрат и ограничивается минимальным количеством используемой воды. Сточная вода должна собираться в предназначенных для этого танках и ямах. В идеальном случае оборудование соответствующих ванных комнат рекомендовано как для лепрозория, так и для лагерей. Reikšminiai žodžiai:nuotekos,tvarkymas,aplinka,politika,infekcija,sanitarinė įranga,tvarumas Ключевые слова:стоки,приведение в порядок,окружающая среда,политика,инфекция,санитарное оборудование