Suchergebnisse

Versta iš: George Berkeley. De Motu. In: The Works of George Berkeley, vol. 1 of 4.The Project Gutenberg, ebook [39746]. May 20, 2012, p. 623–637[žiūrėta 2015 m. sausio 10 d.]. http://www.gutenberg.org/files/39746/39746-pdf.pdf?session_id=4bc9cfa72ed4454c0940975edf5503b59871e996Iš lotynų kalbos vertė Živilė PabijutaitėVertimo mokslinis redaktorius Mindaugas Strockis

Bertrando Russello "On Denoting" vertimas į lietuvių kalbą. Vertė Jonas Dagys.

Publikuojamas L. Karsavino lageryje rašytas rankraštis, kuriame nagrinėjami žmogaus subjektyviosios būties, mąstymo ir pažinimo, būties sąrangos, tobulos ir netobulos būties ir kiti klausimai. Aptariama Nikolajaus Kuziečio metafizika, ypač aukščiausias būties sluoksnis – priešybių sutapimo būtis. Tobulybė apibrėžiama kaip visa to, kas yra, buvo, bus ar gali būti, pilnatis. Tai visa ko vienybė, kuri aprėpia ir suturi visą būtį. Tobulybė juda, nes judėjimas yra būtis, be jo negali būti gyvenimo. Nagrinėjamas laiko ontologinis statusas: kadangi judančioji tobulybė yra laikinis (arba steigiąs laikiškumą) vyksmas, kur momentai vienas po kito atsiranda ir išnyksta, tai ramioji tobulybė turi būti visalaikinė. Šis visalaikiškumas atsispindi ir mūsų netobuloje būtyje. Keliamas klausimas, ar tobulybė savyje apima tobulėjančią būtį. Teigiama, kad tobuloji būtis turi savyje tobulėjantį netobulumą: tobulėdama, pilnatimi tapdama, Dievo iš nieko kuriamoji būtis tuo pat metu vienijasi su Dievu ir dievėja, virsta Dievu vietoj Jo, mirštančio dėl jos. Žmogus Kristuje susitinka su kuriančiuoju netobulą būtį kaip tobulėjimo priemonę ir ima dalyvauti Dievo kūryboje.

Grynas gyvenimas vien dėl paties gyvenimo yra tikrasis menkystės šaltinis, ir visa yra menka, kas neturi visiškai nieko iš filosofijos ir poezijos pasaulio dvasios. Jos vienos yra pilnatviškos ir gali visus atskirus mokslus bei menus persmelkti ir sujungti į visumą. Tik jose paskiras kūrinys gali apimti pasaulį ir tik apie jas galima teigti, kad visi jų kada nors sukurti kūriniai yra vienos sąrangos dalys. [...]

Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad joks sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleisdamas. Ypač sveikai protaujantys – protingiausieji – skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas. Deja, eruditas nepaaiškino, kaip reikėtų įvardyti tuos, kurie rašo recenzijas, o ypač daugiau kaip pusės tūkstančio puslapių studijų recenzijas. [...]

Straipsnyje autorius teigia, jog per visą filosofijos istoriją atsakyti į svarbius klausimus padėdavo tai, jog patys klausimai būdavo aiškiau ir apibrėžčiau suformuluoti. Diskusija apie pirmykščio žmogaus mąstymos "prelogiškumą" tebėra neapibrėžta, dėl to, kad diskusijoje dalyvaujantys nemėgina griežčiau apibrėžti, ką turi galvoje vartodami terminus "prelogiška", "mąstymas", "vaizdinis mąstymas", "sąvokinis mąstymas" ir t.t. Straipsnyje bandoma apibrėžti minėtus terminus. Teigiama, kad pradiniame kalbos įvaldymo etape verbaliniais simboliais yra koduojamos ikiverbaliniame pažinimo etape generuotos reikšmės ir jų struktūros, kartu socialiai orientuojama individuali savo prigimtimi reikšmių sistema. Kalba čia gali atlikti ikiverbalinio pasaulio vaizdo transformavimo ir visada atlieka tolesnio jų kūrimo funkcijas.

Straipsnio tikslas – patikslinti lingvistinio modeliavimo sąvoką, eksplikuoti jos loginius pagrindus ir išnagrinėti kai kuriuos lingvistinės realybės klausimus. Kritikuojama teorijos, kaip konceptualinės sakinių klasės, samprata: teorija turi būti interpretuojama turinio srityje; ši interpretacija, jei kiekviena jos formulė teisinga, vadinama teorijos modeliu. Ontologinis modelis yra pats tiriamasis objektas – natūralioji kalba. Modelio terminas lingvistikoje vartojamas dviem reikšmėmis – kaip teorija ir kaip schema. Lingvistinio modeliavimo sąvoka reiškia eksplicitinę teorijos formuluotę ir pasekminę šios teorijos realizaciją abstrakčiu, arba ontologiniu modeliu. Tais atvejais, kai teorija neformuluojama eksplicitiškai arba panaudojama nesąmoningai, visi schematiniai dariniai yra paprastas empiriškai stebimų kalbos savybių aprašymas ir negali būti priskiriami modeliavimui. Straipsnio pabaigoje pateikiami transformacinių (generatyvinių) taisyklių du tipai. Generatyvinės taisyklės, nieko nesakydamos apie konkretų realizacijos būdą, yra objektyvaus kalbos tyrimo, jos sintaksės ir semantikos instrumentas.

Publikuojamas J. H. Abichto pranešimo "Apie patyrimo ribas", skaityto 1805 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus universiteto mokomojo personalo akademiniame posėdyje, vertimas. Jame pabrėžiamas poreikis moksluose ir gyvenime įtvirtinti pastovius principus. Tiesų šaltinis yra tiek žmogaus sielos patirtis, tiek ir patyrimas, tai yra ryšys, santykis, tvarka ir šaltinis žinias kuriančiai jėgai; be jų viskas liktų vietoje ir niekas neatsiskleistų mūsų protui. Patyrimas yra visuma daiktų, kurių poveikį patiriame. Sielos prigimtis yra amžini vidiniai dėsniai. Mūsų prigimtis visuomet vienoda ir amžina, jos paskirtis – valdyti daiktus; pasaulio paskirtis – pačiam savyje būti viskuo visame, kas egzistuoja.

Straipsnyje aptariama graikiškojo filosofavimo genezė, t. y. nagrinėjamos pirmojo filosofijos teiginio susiklostymo prielaidos ir tų prielaidų numanoma teiginio prasmė. Filosofijos istorijoje nusistovėjusios pirmųjų filosofų teiginių interpretacijos kilmė siejama su Aristotelio filosofija. Teigiama, kad Aristotelis graikiškąjį filosofavimą jau visiškai įkurdina rašte. Iš rašto pozicijų Aristotelis žvelgia ir į pirmųjų filosofų ištaras, todėl suvokia jas vien kaip rašto (teorinio mąstymo) elementus. Straipsnyje daroma prielaida, kad filosofavimas prasidėjo ne kaip raštas, o kaip su žmogaus veikla susijęs tradicinis kalbėjimas. Filosofavimo kaip konstruktyvios kalbėjimo atmainos specifiką lėmė antikoje susiklosčiusi refleksijos situacija, kuri siejama su septynių išminčių imperatyvu 'Pažink save!' Parodoma, kad šis imperatyvas steigia skirtį tarp logo ir kosmo, kurią antikos išminčius išgyvena kaip sinkretinio gyvenimo vidujybės netektį. Straipsnio autorius interpretuoja filosofavimą kaip kalbėjimą ir veikimą, kuriais antikos išminčius siekia susigrąžinti ikirefleksinę būseną. Teigiama, kad sinkretinių mąstymo įgūdžių nepraradęs antikos išminčius savąjį filosofavimą linkęs aiškinti kaip pritapimo prie kosmo būdą. Kadangi refleksija įkurdina žmogų teorinio mąstymo erdvėje, tai pritapimo prie kosmo veiksmas tegalimas mąstymo plotmėje, todėl filosofavimą steigianti skirtis tarp logo ir kosmo besiplėtojančiame filosofavime nuaidi skirtimis kosme. Tačiau pirmieji išminčiai dar tikisi pilnatviško pritapimo prie kosmo ir tokio pritapimo regimybę jie dar pelno kosmo kaip grožio išgyvenimu, kurį Platonas ir Aristotelis sieja su nuostaba. Pirmoji kanonizuotoji filosofijos ištara interpretuojama kaip estetinį pritapimą prie kosmo referuojantis poetinis bylojimas.Pagrindiniai žodžiai: raštas, priežastis, refleksija, kosmas, pritapimas, archė, grožis, tiesa, būtis.On the Nature (of Philosophy)Skirmantas Jankauskas

SummaryThe paper deals with the genesis of Greek philosophy. The circumstances of the appearance of the first utterance in Greek philosophy and their impact upon its meaning are revealed. The traditional interpretation of the first utterances in the early Greek philosophy is attributed to Aristotle. The latter is said to have transferred Greek philosophizing totally into writing and subsequently to treat the first utterances as elements of writing. In the article, the suggestion is put forward that philosophizing did not begin as a writing but rather as a talking activity immersed in human activity in general. The specificity of philosophizing as constructive talking is related to the situation of reflection, caused by the imperative of the Seven Sages, namely by the imperative 'Know thyself!". It is shown here that the imperative introduces the difference between logos and cosmos, which is experienced by a Greek Sage as a loss of sincretic life. Philosophizing is then introduced as an activity of talking, provoked by the will to reestablish the original sincretic state. The author argues that because of syncretist skills, this activity is treated by early Greek philosophers as a way of partaking in cosmos. As reflection conveys a philosopher into the realm of theoretical thinking, partaking in cosmos is possible only as a way of thinking. Consequently, the difference between logos and cosmos in philosophizing resolves itself in the differences of cosmos. Nevertheless, the first philosophers still retained some hope for complete partaking in cosmos, and they gained the illusion of such a partaking by aesthetic experience of cosmos, which was attributed by Plato and Aristotle to wondering. Consequently, the first utterance of Greek philosophy is interpreted in this article as a kind of poetic discourse that refers to the activity of aesthetic partaking in cosmos.Keywords: writing, reason, reflection, cosmos, partaking, arche, the beautiful, truth, being.

Pranešimas, skaitytas Imperatoriškojo Vilniaus universiteto mokslinėje sesijoje 1818 m. balandžio 15 d.