Suchergebnisse

Many countries have consolidated local governments into larger units since the 1970s. This is done in the name of efficiency and economy. Within the context of European integration, the appearance of new self-governing regions as political actors is characterized by both Western and Central and Eastern European countries. Also Lithuania implements the development of territorial governance. However, the European Union does not regulate the constitutional status of regions in its member states, as member states consider the form, role, and powers of their regions to be an integral part of their national sovereignty. The Reference Framework for Regional Democracy of the Council of Europe writes: "Regional authorities are territorial authorities between the central government and local authorities. Where regional authorities exist, the principle of regional self-government shall be recognized in domestic legislation and/or by the constitution, as appropriate." The article examines whether the reform of regions determines the amendments of the constitution? What is the experience of the Central and Eastern European countries consolidating the regional self-government? The states, the constitution guarantee self-government to the lowest territorial administrative units; in order to strengthen the regional self-government must take the constitutional amendments, except those countries (for example Latvia), the constitution of which are res silētur (is on silence). If the state's constitution has no rules of de-concentrated state governing, lawmakers have broad discretion in regulating state management with ordinary level legislation. Lithuanian local government as an independent constitutional institution, shall be organized by a separate law, which systematically and explicitly sets out the purpose and powers of the central state administration bodies (ministries, government agencies and institutions under the Ministry) and the territorial bodies of state administration (territorial units of the central executive authorities). In Lithuania, a two-stage (regional and municipal) local self-government is possible only after changing the constitution, i.e., the constitution strengthening of the territorial administrative units, to which grantees self-government, expressis verbis. Contrary to the ambition of the government to abolish the counties, if no higher administrative units will be established, in which under the Constitution the local governance must be implemented. Otherwise, the constitutional amendment is necessary, abolishing the imperative to organize the governance in the higher administrative units. ; Europos integracijos kontekste, naujų regionų kaip savivaldžių politinių dalyvių pasirodymas būdingas tiek Vakarų, tiek Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Teritorinio valdymo tobulinimą įgyvendina ir Lietuva. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 m. veiklos programoje yra numatyta, kad bus naikinamos apskritys (aukštesnieji administraciniai vienetai – aut. past.), paliekami regionai ir jiems atstovaujančios regionų plėtros tarybos, kurios būtų sudaromos laikantis delegavimo principų iš savivaldybių tarybų narių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją vietos savivalda yra įgyvendinama valstybės teritorijos administraciniame vienete – savivaldybėje, o valdymą aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka organizuoja Vyriausybė. Todėl straipsnyje analizuojama, ar apskričių (regionų) reforma determinuoja konstitucijos pataisų poreikį? Kokia yra Vidurio ir Rytų Europos valstybių patirtis įtvirtinant regioninę savivaldą?

Straipsnyje pateikiamas tipinis e. seniūnijos modelis, leidžiantis detalizuoti seniūnijoms priskirtas funkcijas. Aptariamos vietinės valdžios institucijų – seniūnijų veiklos perkėlimo į elektroninę erdvę ir piliečių galimybės komunikuoti su vietos valdžia elektroninėmis priemonėmis. Nagrinėjamos elekt roninių programinių priemonių naudojimo seniūnijose problemos ir galimybės. Straipsnis parengtas remiantis projekto "Kauno apskritis − eDemokratijos regionas" įgyvendinimo prielaidomis(www.kaunaseregion.lt).System eNeighbourhood ModelAlfredas Otas, Jolanta Stasiukonienė
SummaryThe article describes a standard eNeighbourhood model, which enables to set out the functions delegated to the neighbourhoods. It deals with the possibilities of transferring the activities of the local authorities – neighbourhoods – into electronical space and the use of electronic means in communication between the local authorities and the citizens. Problems and possibilities of using electronic software tools on the neighborhood level are covered. Issues of citizen involvement in the decision making process by using ICT are reviewed. The article is based on the implementation preconditions of the Project Kaunas County as eDemocracy Region (www.kaunaseregion.lt)

The aims of this article are to describe the fundamental connection between State government, counties and municipalities and to expose peculiarities of interaction of State government subjects and Local Self-government institutions. The survey method is grounded on the systemic research and analysis of the Lithuanian legal acts: Law on the Local Self-government, Law on the Governing of the County and Law on the Regional Development. The main conclusions of the article are following: a) the objects, functions and responsibility of Regional institutions and Counties are separated by legal acts, but in fact Regional institutions and Counties are indivisible unit; b) in reality municipalities become subordinate to the State government and restraint from Self-government institutions appreciable by limited liberty of decision making and finance resources, and intensive state inspection of procedures; c) there is not fully realized principle of decentralization. In the future State government system and Local Self-government reforms could take the way of self-governmental regions making and the power, functions and decision making competence of municipalities could be extended. ; Straipsnyje nagrinėjami centrinių valstybės valdymo subjektų ir savivaldybių sąveikos ypatumai, regioninės valstybės politikos ir vietos savivaldos santykis, apskričių sąsajos su savivaldybėmis bei vietos gyventojais. Išanalizavus Lietuvos Respublikos vietos savivaldos, Regioninės plėtros ir Apskrities valdymo įstatymus, teigiama, jog santykiai tarp valstybės valdymo subjektų ir savivaldybių yra grįsti įvairialype ir detalia kontrole, varžančia savivaldos plėtojimą; regionai ir apskritys institucijų požiūriu egzistuoja kaip nedalomas vienetas, todėl tarp valstybės valdymo ir savivaldos sistemų egzistuoja Konstitucijoje nenumatyti pavaldumo ryšiai; pažeidžiamas subsidiarumo principas: Apskrities valdymo įstatymas nustato konkrečius santykius su pavieniais gyventojais ne jų pačių, bet valstybės iniciatyva. Straipsnyje pateiktas teorinis sisteminis valstybės valdymo modelis. Jame patobulinti valstybės institucijų bei savivaldybių ryšiai, supaprastinti gyventojų bei valdžios institucijų santykiai.

The Polish education law indicates foremostly local government entities (communes, counties, self-governing provinces) as subjects entitled to found and run schools and public institutions. The Statute of 7 September 1991 on Education System (further referred to as SES) enumerates tasks of local administration in education. Moreover, it constitutes a basis for the division of educational tasks between local government units on particular levels. The objective of the article is to demonstrate legal solutions and the role of selfgovernment administration in performing educational tasks which manifest in managing and founding schools and education institutions. Also important general issues concerning the essence, sources and methods of public task performance by administering entities are the subject of analysis. ; Vietos savivaldos subjektai priklauso tai subjektų grupei, kuri vykdo bei įgyvendina daug viešųjų uždavinių (funkcijų), įskaitant ir švietimo uždavinius. Kaip numatyta privalomuose teisės aktuose, vietos valdžios subjektai pirmiausia privalo leisti veikti viešosioms mokykloms. Lenkijos švietimo sistemos statutas (Švietimo įstatymas), priimtas 1991 m. rugsėjo 7 d., įpareigoja, kad švietimo funkcijos būtų padalytos tarp įvairių lygių vietos savivaldos institucijų. Straipsnio tikslas yra parodyti, kaip pasiremdamos teisiniais administraciniais sprendimais vietos savivaldos institucijos vykdo ir organizuoja švietimo funkcijas bei steigia švietimo įstaigas.

The article analyses influence of constitutional regulation on development of local governance in the Republic of Lithuania and show the setting of the prerogative limits of legislators in the areas of administrative partition of state territory and organization of local governance. According to analysis of the provisions of the Constitution of the Republic of Lithuania and resolutions of the Constitutional Court, the wide prerogatives of legislators to specify and elaborate the main principles of organization of local governance that are established in the Constitution and to regulate other issues related to development of this governance by law are shown. The article shows that provisions of the Constitution of the Republic of Lithuania do not make any difficulties in implementation of changes in the area of organization of local governance. ; Straipsnyje analizuojama konstitucinio reguliavimo įtaka vietos valdymo raidai Lietuvos Respublikos aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose, nustatomos įstatymų leidėjo prerogatyvų ribos valstybės teritorijos administracinio suskirstymo ir vietos valdymo organizavimo srityse. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio teismo nutarimų turinio analize, pateiktos įstatymų leidėjo plačios prerogatyvos įstatymais konkretizuoti ir detalizuoti Konstitucijoje įtvirtintus pagrindinius vietos valdymo organizavimo principus, reguliuoti kitus su šio valdymo raida susijusius klausimus, pagrindžiama, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos neapsunkina pokyčių įgyvendinimo vietos valdymo organizavimo srityje.

The article aims at providing an analysis of the peculiarities of book publishing in national languages in Western and Soviet Belarus within the context of political events during the period of 1921–1939. Statistical and source analysis methods have been used to analyse linguistic situation in the fields of education (schools) and publishing. Such analysis makes it possible to more comprehensively understand the situation in question, defining the need for books in various ethnic groups and describing the particularities of book publishing policy in Belarus SSR and West Belarus, which was part of the Polish state. According to statistical data, ethnic composition of the population both in Belarus SSR and Western Belarus, with the majority being Belarussians, Poles, Jews and Russians, was similar in 1920–1930. The article seeks to compare the policy of education in ethnic languages; qualitative data of national Belarus, Jewish, Ukrainian, Lithuanian and other ethnic schools in BSSR and Western Belarus as well as the changes in their development. A more comprehensive analysis is provided on the statistical data about Belarus schools and book publishing in Western Belarus. Starting with the 30-ties of the 20th century, the education policy with regard to ethnic groups in BSSR was becoming more restricted; schools gradually shifted to instruction in the Russian language. Russian gained dominance in book publishing as well. The period of 1921–1929 was the most favourable for satisfy­ing the needs of ethnic minorities both in Belarus SSR and Western Belarus. During the above men­tioned period, ethnically engaged literature, including the ethnic literature for schools, belles-letters and informational literature was prevailing in BSSR. Thus, in 1925–1926, publishing of literature in the Belarus language accounted for 68 percent, in Jewish – 15 percent, in Russian – 10 percent, in Polish – 5 percent, in Lithuanian – 2 percent, of all the volumes of publishing, in both parts of Bela­rus, respectively. However, at a later time, publishing in Russian started to grow increasingly. Dur­ing the period of 1932–1939, publishing in the Russian language increased even by 27 times. Such changes were aimed at implementing the policy of sovietisation and denationalization. In Western Belarus, the main channel of spreading the Belarussian word was the periodical press. The development of the Belorussian book both in BSSR and Western Belarus was directly dependent on the political policy. Books in the ethnic languages can be defined as a tool of political propaganda. At the same time, publications in the native ethnic languages helped national minorities maintain their ethnic and cultural identity and resist assimilation attempts. ; Straipsnio tikslas – atsižvelgiant į 1921–1939 metų politinius įvykius išnagri­nėti knygų leidybos nacionalinėmis kalbomis ypatumus Vakarų Baltarusijos ir Baltarusijos TSR (toliau – BTSR) teritorijose. Taikant statistinį ir šaltinių analizės metodus nagrinėjama kalbinė situacija švietimo (mokyklų) ir leidybos srityse. Tai leidžia išsamiau atskleisti, koks buvo knygų įvairioms tautinėms grupėms poreikis ir kokia buvo knygų leidybos politika BTSR ir Vakarų Baltarusijoje, priklausiusioje Lenkijos valstybei. Remiantis statistiniais duomenimis, etninė gyventojų struktūra 1920–1930 metais ir BTSR, ir Vakarų Baltarusijoje, kur daugumą sudarė baltarusiai, lenkai, žydai, rusai, buvo panaši. Straipsnyje lyginama švietimo nacionalinėmis kalbomis politika, nacionalinių bal­tarusių, žydų, ukrainiečių, lietuvių ir kitų mokyklų BTSR ir Vakarų Baltarusijoje kiekybiniai duome­nys ir jų kismas. Išsamiau nagrinėjami statistiniai duomenys apie baltarusiškas mokyklas ir knygų leidybą Vakarų Baltarusijoje. Nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio BTSR švietimo politika tautinių grupių atžvilgiu buvo itin griežtinama, mokyklose pereita prie mokymo rusų kalba, ši kalba įsivyravo ir knygų leidyboje. 1921–1929 metai buvo palankiausi tautinių mažumų poreikiams ir BTSR, ir Vakarų Baltarusijoje. Tuo metu BTSR knygų leidybos repertuare vyravo tautiškai angažuota literatūra: mokyklinė, grožinė, informacinė. 1925–1926 metais literatūros leidyba baltarusių kalba sudarė 68 proc., žydų – 15 proc., rusų – 10 proc., lenkų – 5 proc., latvių ir lietuvių kalbomis – po 2 proc. Vėliau sparčiai ėmė augti leidy­ba rusų kalba. 1937 metais leidyba lenkų kalba visai nutrūko. 1932–1939 metais leidyba rusų kalba padidėjo net 27 kartus. Taip buvo įgyvendinamas sovietizacijos ir denacionalizacijos kursas. Vakarų Baltarusijoje pagrindinis baltarusiško žodžio sklaidos kanalas buvo periodinė spauda. Knygos vaidmuo čia buvo gerokai mažesnis: iš viso išleista 524 pavadinimų knygos baltarusių kalba. Tai buvo 20 kartų mažiau, nei išleista knygų baltarusių kalba BTSR. Pagrindiniu leidybos centru buvo tapęs Vilnius ir Vilniaus apskritis, priklausę Lenkijai. 1929 metais Vakarų Baltarusijos rytinių apskričių knygų leidyba tesudarė 9 proc. visų Lenkijoje išleidžiamų leidinių (lenkų, jidiš, ivrito, bal­tarusių, rusų kalbomis) ir, lyginant su kitomis jos apskritimis, užėmė paskutinę vietą. Leidyba lenkų kalba sudarė 80 proc. visų leidinių, o baltarusių kalba – tik 0,5 proc. Baltarusiškos knygos raida tiesiogiai priklausė nuo politinių nuostatų tautos ir kalbos atžvilgiu tiek BTSR, tiek Vakarų Baltarusijoje. Knyga nacionalinėmis kalbomis buvo tapusi politiniu propagan­dos įrankiu, bet kartu ji padėjo neasimiliuotis tautoms, išlaikyti savo etninę ir kultūrinę tapatybę.

Lebensqualität in 75 europäischen Städten.