Suchergebnisse

Straipsnyje aptariami socialiniai psichologiniai gimstamumo aspektai Lietuvoje. Atliktos apklausos ir tyrimai parodė, kad krašte vyrauja pastovi gimstamumo mažėjimo tendencija. Pagal Sąjunginį 1959 m. gyventojų surašymą vidutinis šeimos dydis Lietuvoje buvo 3,6, pagal 1970 m. surašymą – 3,4, o pagal paskutinį 1979 m. surašymą – jau tik 3,3 žmogaus. Vaikų poreikis, kaip ir bet kuris kitas socialinis poreikis, yra specifinio reprodukcinio elgesio varomoji jėga. Vaikų poreikio mažėjimas glaudžiai susijęs su sutuoktinių nešeiminėmis orientacijomis. Šį ryšį rodo tai, kad faktinio, laukiamo ir pageidaujamo vaikų skaičiaus rodikliai mažesni protinio darbo darbuotojų šeimose. Mažiau vaikų turi, laukia ir pageidauja tos šeimos, kuriose sutuoktinių išsimokslinimas aukštesnis. Gimstamumas Lietvoje įgavo ryškią mažėjimo tendenciją iki lygio, kuris neužtikrina paprastos gyventojų reprodukcijos ateityje. Ši tendencija nėra laikina ir turi visuotinį pobūdį, nes yra visuomenės socialinio-ekonominio vystymosi pasekmė. Dominuoja psichologiniai gimstamumo motyvai, kurie paprastai sąlygoja pirmojo vaiko gimimą, o ekonominių ir socialinių motyvų poveikis gimstamumui mažas.

1971 m. birželio 8 d. Vilniaus universitete Vladas Niunka apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją "Katalikybės socialinės doktrinos evoliucijos kai kurie aspektai". Oficialieji oponentai: filosofijos mokslų daktarai Irmija Zaksas ir Jokūbas Minkevičius. Disertacijoje, remiantis marksistine metodologija, išanalizuoti gausūs oficialieji Katalikų bažnyčios dokumentai, katalikybės veikėjų publikacijos, II Vatikano susirinkimo medžiaga ir parodyta, kaip evoliucionavo katalikybės socialinė doktrina nuo atsiradimo iki II Vatikano susirinkimo.

A variety of forms of social utopia, which is a recurrent conception in the history of social theories, requires a typological characteristics. The author of the present paper attempts to base the typology of social utopia on a number of relevant features, viz.: the setting of an utopian conception in terms of time and place, its ethic and political evaluation, the Weltanschauung propagated by the authors of a utopia and the effects of a social utopia on progressive social development. ; Straipsnyje siekiama apžvelgti pagrindines utopijų rūšis ir pamėginti tipologizuoti socialines utopijas bei aptarti būdingiausius utopijos sampratos aspektus. Šiai sąvokai dažnai suteikiama svajonės, chimeriško kūrinio, kur nesiskaitoma su faktais, nerealaus projekto reikšmė, taip pat socialinės utopijos suvokiamos ir kaip pažiūrų sistemos, pagrįstos esamų socialinių santykių priešpriešinimu kokybiškai kitokiems santykiams, adekvačiau atspindintiems žmonių reikmes. Utopijas galima skirstyti pagal jų santykį su socialinių klasių, grupių bei sluoksnių aspiracijomis (vergvaldžių, valstiečių, buržuazijos, proletariato ir kt. utopijos), pagal pagrindinę jų autorius dominančią problemą (pvz., utopinis socializmas). Dar skiriamos eskapistinės, herojinės, vietos, laiko (retrospektyvinės ir perspektyvinės), metafizinės (racionalistinės), sektos (vienuolyno), politinės utopijos bei antiutopijos. Bendras visų utopistų bruožas – įsitikinimas, kad visuomenei pertvarkyti būtina sukurti ar surasti tokią žmonių grupę, kurios gyvenime dominuoja visai visuomenei būtinas, bet jai dar svetimas, nežinomas idealas.

Darbo poreikio, stimulų ir interesų problema – viena svarbiausių ir aktualiausių teorinių ir praktinių problemų. Straipsnyje siekta atskleisti šių kategorijų ryšį ir santykį, aiškinantis darbo stimulo poreikį, jo atsiradimo ir vystymosi eigą. Autorius pateikia minėtų kategorijų tarpusavio ryšio schemą: darbo poreikis-interesai-stimulai. Socialiniai poreikiai yra svarbiausias ir pradinis žmogaus darbinės veiklos stimulų atsiradimo ir formavimosi šaltinis. Darbo stimulai priklauso nuo gamybinių santykių pobūdžio, nuosavybės formos. Jie turi gamybiniams santykiams ir grįžtamąjį poveikį: gali spartinti (arba sulėtinti) ekonomikos vystymąsi, talkinti gamybinių jėgų vystymuisi. Nagrinėjant dialektinį tarpusavio sąryšį, būtina pabrėžti, kad darbo poreikiai, interesai bei stimulai žmonijos istorijos eigoje keičiasi. Kol nėra patenkinti socialiniai poreikiai, tol jie formuoja tam tikrus darbo interesus ir stimulus, vadinasi, socialinis poreikis nesikeičia, nesikeičia darbo interesai ir stimulai. Patenkinus poreikius, kinta darbo interesai ir paskatos.

1974 m. rugpjūčio 19-24 dienomis Toronto universitete įvyko VIII Pasaulinis sociologų kongresas, kurį organizavo Tarptautinė sociologų asociacija (ISA). Kongrese dalyvavo apie 2500 mokslininkų iš beveik 60 šalių. Jo bendroji tema – "Mokslas ir revoliucija šiuolaikinėse visuomenėse". Plenariniuose posėdžiuose svarstytos keturios temos: socialiniai mokslo bei technikos revoliucijos aspektai, gyventojų pakitimai ir socialinis vystymasis, sociologų vaidmuo kintančiame pasaulyje ir lygybė kaip sociologijos objektas. Kongrese daug dėmesio buvo skiriama pačiai sociologijai kaip mokslui – jos istorijai, teorijai ir metodui, technikai, funkcijoms ir statusui.

1970 m. sausio mėnesį Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko universitete įvyko visasąjunginė V. Lenino 100-osioms metinėms skirta konferencija, nagrinėjusi socialines industrinio darbo problemas. Buvo perskaityta daugiau kaip šimtas pranešimų, nagrinėtos metodologinės valdymo problemos ir vadovaujančiojo darbo socialiniai aspektai, socialinės darbo mokslinio organizavimo problemos, pramonės įmonių kolektyvų socialinio vystymosi planavimas, kadrų judėjimo pramonėje socialinės problemos. Konferencijos dalyviai aptarė socialinio planavimo metodikos klausimus, pagrindinius socialinio plano elementus, jo rodiklių sistemą, diskutavo apie sunkumus, su kuriais įmonėse susiduria socialinis planavimas. Buvo parengtos rekomendacijos planavimą vykdančioms organizacijoms.

Straipsnyje nagrinėjama sociologinė šeimos samprata. Aptariami šeimos santykių aspektai, didžiausią dėmesį skiriant klausimams apie šeimos gyvenimo ryšį su visuomenine gamyba bei visuomenės gyvenimo atgaminimu ir apie šeimą apibūdinančių santykių komplekso dialektinę analizę. Skiriami socialiniai-biologiniai šeimos santykiai, namų ūkio ir vartojimo, teisiniai, doroviniai, estetiniai, psichologiniai santykiai šeimoje. Pagrindinėmis šeimos funkcijomis laikomos žmonių giminės atgaminimo, namų ūkio bei vartojimo ir kultūrinė-auklėjamoji. Straipsnyje pateikiamas dabartinės tarybinės šeimos apibrėžimas: šeima – tai mažas socialinis bendrą biudžetą turintis visuomenės narvelis, socialistinės buities organizavimo ir socializavimo forma, pagrįsta laisva ir lygiateisiška sutuoktinių sąjunga bei giminystės ryšiais, t. y. santykiais tarp žmonos ir vyro, vaikų ir tėvų, brolių ir seserų ir panašiai.

Straipsnyje nagrinėjamas žmonių bendravimo procesas ir jame kylančios problemos. Teigiama, kad nekomunikabilumas yra ne bendravimo negalimumas apskritai, bet nesugebėjimas perduoti arba priimti tam tikrą informaciją. Nekomunikabilumą nulemia labai įvairūs socialiniai, psichologiniai, pažintiniai komunikatorių prieštaravimai. Jei informacijos perdavėjas yra vienoje situacijoje, kultūriniame kontekste, o jos priėmėjas – kitoje, nesusikalbėjimas tampa neišvengiamas. Bendravimą gali sukliudyti ir siuntėjo nusiteikimo neatitinkantis interpretatoriaus nusistatymas. Kiekvienas komunikacinis aktas turi ir nekomunikabilumo momentą – kiekvienas susikalbėjimas yra nepilnas, dalinis, netikslus. Daroma išvada, kad kuo bendravimas paviršutiniškesnis, tuo jis gali būti masiškesnis; specializacijos procese, bendravimui gilėjant, komunikatorių ratas siaurėja. Pabrėžiama, kad šie momentai yra svarbūs nagrinėjant šiuolaikinės visuomenės individo nekomunikabilumą.

Straipsnyje analizuojama mokslinio komunizmo objektas ir dėsniai. Mokslinis komunizmas – tai mokslas apie klasinę proletariato kovą ir socialistinę revoliuciją, apie socializmo ir komunizmo kūrimo socialinius ir politinius dėsningumus, apie pasaulinį revoliucinį procesą kaip visumą. Nagrinėjami mokslinio komunizmo dėsnių klasifikavimo, pagrindinio komunistinės formacijos dėsnio klausimai. Aptariami materialiniai ir ideologiniai santykiai, politinės ekonomijos pažintinis statusas, brandaus socializmo ypatybės. Klasinė proletariato kova yra ne tik socialinis politinis, bet ir sociologinis dėsningumas. Nagrinėjamas socializmo peraugimo į komunizmą procesas: tik socializmui būdingų bruožų išnykimas ir naujų komunistinių bruožų atsiradimas yra specifiniai socializmo peraugimo į komunizmą dėsningumai. Sociologiniai dėsningumai (skirtingai nuo bendrasociologinių) būdingi tik komunistinės visuomenės formacijos atsiradimui, funkcionavimui ir vystymuisi; jie išreiškia esminius ryšius tarp įvairių materialistinių ir ideologinių santykių rūšių (struktūrinių elementų), taip santykius tarp įvairių socialinių bendrijų (socialiniai politiniai dėsningumai).

Straipsnyje analizuojama marksistinė (mokslinė) ideologijos samprata. Socialinę tikrovę iškreipianti ideologinė pažiūra gali būti įveikta tik peržengiant struktūrines klasinės visuomenės ribas. Socialistinių visuomeninių santykių turinys nereikalauja ideologinės transformacijos: socialinei teorijai belieka moksliškai įrodyti objektyvų istorinės socializmo perspektyvos būtinumą. Marksistinė socializmo teorija, tapdama idėjiniu revoliucinio darbininkų judėjimo ginklu, tampa ir socialinių vertinimų pagrindu, atlieka ideologines funkcijas, tačiau nepraranda griežtai mokslinės teorijos pobūdžio. Teigiama, kad mokslinė ideologija savo metodologija ir socialiniu vaidmeniu sudaro naują ideologijos tipą. Jos vertinimai yra tiesiog pagrįsti realiais visuomenės raidos poreikiais, neapeliuojant į abstraktų teisingumą ir nekonstruojant abstrakčių socialinio santykiavimo principų. Ideologiniai visuomeninės veiklos motyvai dėl to praranda išorinio privalėjimo pobūdį. Socialiniai tikslai grindžiami moksline tolesnės visuomenės raidos perspektyvų prognoze, o veiklos programos tampa konkrečiais socialiniais projektais, prieinamais paprastai mokslinei kontrolei.

Straipsnyje nagrinėjamas buržuazinių moralės principų (humanizmo principo), kaip abstrakčių, grynai dorovinių idėjų, formavimasis. Feodalizmo epochoje dėl neišsivysčiusių prekinių santykių ideologinis procesas nebuvo grynai teorinis, laisvas nuo konkretaus socialinio turinio, todėl moralės principai nesudarė atskiros, santykinai savarankiškos ideologijos, o socialiniai vertinimai dar buvo sinkretinio pobūdžio – jie vienu metu išreiškė ekonominį, teisinį, moralinį ir religinį žmogaus poelgių vertinimą. Vystantis kapitalistiniams visuomeniniams santykiams formavosi abstraktaus humanizmo principas, taikomas buržuazijos interesams ginti. Humanizmo idėja nusako specifinį moralinį visuomenės pažangos aspektą – visi žmonės vienodai pripažįstami žmonėmis, pats žmogiškumas laikomas aukščiausia vertybe. Buržuazinės visuomenės moralinių principų konkreti interpretacija ir realizavimas priklauso nuo visuomenės ekonominės pažangos , o moralinės pažangos negali suvesti į moralinių principų tobulinimą, keitimą ir individų auklėjimą, nes ši pažanga yra sudėtinė (antrinė, priklausoma) bendros socialinės pažangos dalis.

Straipsnyje analizuojami religijos koncepcijos antgamtiniai ir socialiniai elementai. Teigiama, kad dieviškoji religijos esmė yra orientuota į tikėjimą antgamtinėmis jėgomis, dievais, o žmogiškoji nukreipta į žmogų ir į socialinį gyvenimą. Religijos apibūdinimas remiantis arba antgamtiškumu, arba socialumu įgyja abstrakčios alternatyvos formą. Religijos apibrėžimas antgamtine tikrove neišeina už religinio patyrimo fenomenologinio aprašymo ribų. Ateistinis antgamtinės realybės neigimas kartu tampa ir religijos neigimu ir taip panaikina pačią apibrėžimo problemą. Ikimarksistinis ateizmas siekia išspręsti neišsprendžiamą problemą – gnoseologiškai paaiškinti klaidingus įsitikinimus. K. Marxas atskleidė klaidingų pažiūrų pagrindą atrasdamas jį materialioje sferoje – susvetimėjusiuose visuomeniniuose santykiuose ir taip atskleisdamas ideologijos (taip pat ir religinių vaizdinių) iliuzinį pobūdį. Marksizmas atmeta bet kokias religijos galimybes skraidyti abstrakcijų ir idėjų pasaulyje, jis atskleidžia religinio susvetimėjimo pagrindus ir iškelia jų pašalinimo uždavinį. Marksistinio ateizmo požiūriu, religinio susvetimėjimo kritika yra ne teorinis, o praktinis uždavinys.

Straipsnyje nagrinėjama vertybių samprata XX a. pirmosios pusės neotomistinės filosofijos atstovų darbuose Lietuvoje. Neotomistams svarbiausia yra tikėjimas, tik tikėjimo akte žmogus bendrauja su Dievu, kaip su aukščiausia vertybe. Dievo pažinimo priežastis glūdi jame pačiame, o ne moksle. Idealių vertybių savybės – amžinumas, pastovumas, nepriklausomybė nuo kitimo. A. Jakštas-Dambrauskas kritikavo materialistinį materijos aiškinimą ir teigė, kad pasaulis yra apsuptas eterio, kuriame esti įvairios koncentracijos ir rūšių materijos. Vertybinis požiūris neotomistams tampa antiteze moksliniam pažinimui. Aksiologija kartu su metafizika parodo kelią už mokslo ribų bei racionalaus mąstymo. Atsisakydami socialinės analizės, neotomistai, nagrinėdami žmogaus esmę vertybiniu požiūriu, teigia, kad materialinės sąlygos, socialiniai santykiai yra antraeiliai dalykai. Daroma išvada, kad marksistinėje metodologijoje parodoma vertybių teorijos vieta pažinimo struktūroje, nustatoma, kad vertybės priklauso socialinės metodologijos sričiai ir turi būti nagrinėjamos kartu su socialinėmis struktūromis, o ne atitrauktai nuo jų.

Straipsnyje aptariamos gnoseologinės religijos ištakos bei jų aiškinimo variantai. Du populiariausi iš jų susiję su skirtingai įvardijamomis žmogaus sąmonės savybėmis. Gnoseologines religijos šaknis autorė nagrinėja remdamasi V. Lenino raštais. Pateikiamas aiškinimas, kad jos yra specifiniai žmogiškojo pažinimo, kaip visuomeninio istorinio proceso ypatumai, kurie tam tikromis socialinėmis sąlygomis apsprendė religinės pasaulėjautos formavimąsi. Religija yra pirmykštėje visuomenėje susiformavęs reiškinys, todėl jo šaknų imamasi ieškoti pirmykštės epochos pažinimo proceso dėsningumuose. Pirmykščiai žmonės sukūrė antropomorfinį gamtos vaizdą, taip įvairiems gamtos reiškiniams priskirdami galingumo, priešiškumo atributus, sukurdami ritualų sistemą, kad gamtos jėgos būtų nuteiktos palankiai. Iš gamtos jėgų suasmeninimo kilo pirmieji dievai. Straipsnio pabaigoje aiškinama religijos vieta klasinėje visuomenėje. Ji apibūdinama kaip istoriškai sąlygota pažinimo linijos dalis, įtvirtinta viešpataujančių klasių interesų. Religiją palaiko sudėtingi ekonominiai ir socialiniai veiksniai, ji čia pirmiausia traktuojama kaip socialinė hipotezė.

Straipsnyje nagrinėjami socialiniai ir gnoseologiniai religijos aspektai. Religija laikoma objektyviosios realybės (žmogiškosios, socialinės) antriniu produktu. Palankiausia dirva religijai tarpti yra žmogiškosios būties susvetimėjimas, kurio šaknys glūdi socialinėje ekonominėje antagonistinės visuomenės struktūroje. Teigiama, kad gnoseologiniu aspektu religija ir kitos iškreiptos ideologijos formos gali remtis įvairiais mokslinės bei techninės pažangos rezultatais. Šiuolaikiniame mokslinės techninės pažangos etape veikia ne tik visuomenės ateizacijos, bet ir jiems priešingi procesai. Religijos socialinės ir gnoseologinės prigimties modifikacija reiškia ir tam tikrą religinės sąmonės bei teologinių koncepcijų kitimą. Mokslo ir technikos pripildytas pasaulis religiją išstumia į gyvenimo periferiją, žmogaus pasaulis atsiskiria nuo Dievo pasaulio. Buržuazinė religijos filosofija, pripažindama tradicinių religijų nykimą, vis labiau stengiasi atsiriboti nuo mitologinių, iracionalistinių bei antimokslinių religijos elementų ir prielaidų. Daroma išvada, kad toks atsiribojimas nėra nuoseklus, nes neįmanoma išvengti iracionalizmo, neatsiribojant nuo pačios religijos.