Suchergebnisse

In this paper I seek to raise the question concerning media effects and origins. The medium can be conceived as the message and communicative environment. Furthermore, media are the extensions of man's consciousness and senses. By theses extensions subjectivity seeks for self-preservation, painless contact and socialization. One can understand the nature of connectivity not by exploring the content of a medium but the effects and development of communication. Media develops like a metaphor, that is to say every medium tends to transform into another medium and to translate knowledge from one kind to another. Furthermore, the content of any medium is another medium. The content of the writing is oral speech. The content of latter is nonverbal psychic processes with their basic drives such as libido, death drive and narcissism. These drives generate ambiguity in media development and effects. Santrauka Šiame straipsnyje keliamas techninio medialumo ištakų ir poveikio žmogui bei kultūrai klausimas. Pradedama nuo Marshallo McLuhano kultūros tyrinėjimų. Jie parodė, kad pačią mediją, o ne jos turinį galima suvokti kaip pranešimą, tai yra kaip komunikacinę aplinką, per kurią ir kurioje lavinama žmogaus sąmonė ir juslės. Lavinimas visada veikia ne tik kaip kontakto sąlyga, bet ir kaip narcisistinis atsiribojimas. Linijinio rašto ir mechanines technologijas keičiant koncentriškai veikiančioms elektrinėms medijoms, tapo akivaizdu, kad komunikacijos pobūdį labiau atskleidžia ne turinių analizė, bet poveikio mastas ir medialumo raida. Ji rodo, kad medijos turinys yra kita medija, sudariusi sąlygas tai medijai vystytis. Ypatingą vietą kultūros istorijoje užima kalbos medija, kuri, transformuodamasi į raštą, liko jo turiniu. Kalbos medijos turinys yra sąmonės procesai, kurių ištakose galima aptikti giluminių psichikos paskatų, tokių kaip libido, destruktyvumo ir nejautros siekio, ambivalentiškumą, kuris savo ruožtu lydi visą medijų raidą. Panašus ambivalentiškumas atsiranda dėl medijų poveikio. Reikšminiai žodžiai: Sigmundas Freudas, komunikacija, Marshallas McLuhanas, medija, mirties potraukis.

Nerijus Milerius (sudarytojas), Audronė Žukauskaitė, Jūratė Baranova, Kristupas Sabolius, Lukas Brašiškis. Kinas ir filosofija: Kolektyvinė monografija.Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013. 224 p. ISBN 978-609-459-228-7
Film, Text and PhilosophyNerijus Čepulis

In this paper I focus on the most problematic aspects of Aristotelian notion of happiness and ethics. Aristotelian ethics and the Greek wisdom on the whole strove for being, completeness and totality. Such thinking and its total attempt to achieve being, especialy rational being, that often became ideological violence, nowadays is receiving more and more incredulity and criticism. The schoolman of the 13th century Duns Scotus already stated such notions of happiness and ethics that required otherness with its radical transcendence. Also the phenomenologist of the 20th century Emmanuel Lévinas criticizes the Western view of humanity. The total(itarian) consciousness and any systematization in Lévinas' alternative thinking are ruptured by the ideas of infinity and the other that enable to think otherwise, and outside of being.


Santrauka


Šiame straipsnyje, atsispiriant nuo Aristotelio laimės sąvokos, siekiama kritiškai apmąstyti klasikinę graikiškąją etikos sampratą. Aristotelio etika, o ir graikiškojoje ontologijoje įsišaknijusi (iš)mintis visada siekė apimti, išbaigti ir imanentiškai suvokti būties visumą. Toks vyraujančia tradicija tapęs mąstymas, pagrįstas conatus essendi ir dažnai neišvengiantis tapti ideologine prievarta, šiandien sulaukia vis daugiau nepasitikėjimo ir kritikos. Ir ne tik šiandien. Jau XIII a. scholastas Dunsas Škotas mąstė apie minėtos laimės ir etikos sampratos alternatyvą, kuri reikalauja kitybės idėjos, nurodančios į tai, kas absoliučiai transcenduoja mąstantįjį subjektą. Taip pat ir XX a. fenomenologas Emmanuelis Lévinas savo kritiką nukreipia į vakarietiškąją ontocentrinę pasaulėvoką ir iš jos išplaukiančią žmogiškumo sampratą. Totalią, sisteminančią ir neišvengiamai totalitarinę sąmonę Lévino alternatyviojoje fenomenologijoje "praplėšia" begalybės ir kitybės idėjos, padedančios mąstyti kitaip ir anapus buvimo.