Suchergebnisse

The application of the state immunity doctrine with regard to the guarantee of access to court in the case-law of the European Court of Human Rights (hereinafter referred to as the ECHR) has been proved to be a complicated issue. In the ECHR's case-law before the case Cudak v. Lithuania, the application of the state immunity doctrine had been considered as a proportionate restriction of the right of access to court even in cases of the realization of the protection of the jus cogens norm which was very much criticized by the scholars of international law. Thus, the referral of the case Cudak v. Lithuania to the Grand Chamber could or should change the ECHR's case-law in this sphere or at least develop certain criteria which would afford ground for a more effective protection to the right of access to court in cases of the application of the state immunity doctrine despite the fact that this right is not absolute. However, the case Cudak v. Lithuania has not fully satisfied these aims. Contrary, the case Cudak v. Lithuania left much obscurity, giving a strong indication that, what regards the realization of the right of access to court, the state immunity doctrine is more a material than a procedural ban, since the argumentation given by the ECHR in this case does not guarantee practical protection of this right. Moreover, the case Cudak v. Lithuania allows, in a way, to cast doubts on its compliance with the rules of international law as it concerns the retrospective application of the 2004 UN Convention on Jurisdictional Immunities of States and their Property which is not yet in force even today. Therefore, at the end of this article the author presupposes that a better way of ensuring the guarantee of access to court in cases of the application of the state immunity doctrine would be to leave this issue of a clear political shadow to be solved between the two states by means of diplomatic negotiation. ; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) praktika, taikant Valstybės imuniteto doktriną, siekiant garantuoti teisę kreiptis į teismą, yra sudėtinga. Remiantis Teismo praktika iki Cudak v. Lithuania (toliau – Cudak byla) sprendimo buvo laikoma, kad taikyti Valstybės imuniteto doktriną, tai – proporcingai apriboti teisę kreiptis į teismą, netgi siekiant įgyvendinti jus cogens normos apsaugą. Tokia pozicija buvo labai kritikuojama daugelio tarptautinės teisės specialistų. Todėl Cudak bylos perdavimas Didžiajai kolegijai galėjo/turėjo reikšti šios srities Teismo praktikos pasikeitimą arba bent jau išplėtojimą tam tikrų kriterijų, kurie užtikrintų veiksmingesnę teisės kreiptis į teismą apsaugą, taikant Valstybės imuniteto doktriną, nepaisant to, kad ši teisė nėra absoliuti. Tačiau Cudak byla, galima teigti, šių tikslų nebuvo pasiekta. Priešingai, ši byla paliko nemažai neaiškumų, leidžiant labiau suprasti, kad Valstybės imuniteto doktrina įgyvendinant teisę kreiptis į teismą yra daugiau materialinis nei procedūrinis teisės kreiptis į teismą taikymo apribojimas, kadangi pateikta Teismo argumentacija šioje byloje nėra užtikrinama šios teisės apsauga praktikoje. Todėl galima manyti, kad pagal tokią Teismo praktiką tokios teisės nėra nacionalinėje teisėje, o tai reiškia, jog nėra įgyvendinamas vienas iš kriterijų, keliamų civilinio pobūdžio teisės sąvokai, įtvirtintai Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Be to, Cudak sprendimas leidžia iš dalies abejoti jo atitiktimi tarptautinės teisės normoms, kiek tai susiję su 2004 m. JT konvencijos dėl valstybių ir jų turto imuniteto nuo jurisdikcijos taikymu retrospektyviai, atsižvelgiant į tai, kad ši Konvencija dar nėra iki šiol įsigaliojusi. Todėl šio straipsnio pabaigoje autorė daro prielaidą, kad geresnis būdas užtikrinti teisę kreiptis į teismą, kai yra taikoma Valstybės imuniteto doktrina, būtų tuomet, jei šį klausimą, turintį aiškų politinį atspalvį, spręstų dvi Valstybės diplomatinių derybų būdu.

Today the organised crime does not limit within one country's boundaries. Thus, in order to fight it, the use of special investigative methods that would be the most effective, is inevitably used. On one hand, by the use of such special investigative methods it is aimed to protect the rights and fundamental freedoms of persons and secure society. However, on the other hand, the use of such investigative methods may violate the rights of persons with regard to whom such methods are applied. In the context of different international organisations such as the Council of Europe, United Nations, European Union a number of conventions are adopted that allow special investigative methods, including undercover agents, wiretapping, interception of telecommunications and access to computer systems and etc. that would facilitate to gather evidence in such sphere.