Suchergebnisse

The object of the article is the duality of the cultural‐historical memory of the Grand Duchy of Lithuania between the worlds of the Latin West and the Byzantine Slavic East, strongly affected the historical memory and mentality of the Lithuanian nation and shaped many of the forms of cultural and national self‐identification, forms which are historically changing and characteristic for a border culture. After concisely discussing various aspects of the cultural history of the GDL, that have strongly affected Lithuanian historical memory, it is possible to state that homogeneity was alien for Lithuanian culture, which had insinuated itself between the Latin West and the Byzantine East and which, from the first century of the appearance of the state, was distinguished by a heterogeneous cultural orientation with diverse directions.

The object of the article is the duality of the cultural‐historical memory of the Grand Duchy of Lithuania between the worlds of the Latin West and the Byzantine Slavic East, strongly affected the historical memory and mentality of the Lithuanian nation and shaped many of the forms of cultural and national self‐identification, forms which are historically changing and characteristic for a border culture. After concisely discussing various aspects of the cultural history of the GDL, that have strongly affected Lithuanian historical memory, it is possible to state that homogeneity was alien for Lithuanian culture, which had insinuated itself between the Latin West and the Byzantine East and which, from the first century of the appearance of the state, was distinguished by a heterogeneous cultural orientation with diverse directions. LDK kultūrinė istorinė atmintis kaip tautinio tapatumo išraiška ir kultūrinis kapitalas, integruojantis į Europos sąjungą Santrauka.Straipsnyje analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinė istorinė atmintis kaip ypač svarbus veiksnys, veikiantis lietuvių mentalitetą ir tautinio tapatumo sampratą, integruojantis į Europos Sąjungą. Straipsnio autorius parodo, kad įvairių geopolitinių galios centrų poveikis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumui paliko pėdsakus lietuvių tautos mentaliteto formavimuisi istorinėje atmintyje. Ne visada aiškiai fiksuojama ankstesnė lotyniškosios Vakarų ir stačiatikiškosios Rusios civilizacijų nesantaikos linija, Lietuvos valdovams priėmus krikščionybę, persikėlė į jos teritoriją, kuri reiškėsi kaip latentine forma gyvuojantis šalies politinį gyvenimą ir gyventojų mentalitetą, jų kultūrines orientacijas destabilizuojantis veiksnys. Šis skilimas per visą LDK gyvavimo laiką taip ir nebuvo įveiktas ir išliko lietuvių mentalitete, veikdamas net dabartines jų kultūrines orientacijas. Reikšminiai žodžiai: kultūrinis kapitalas, kultūrinė istorinė atmintis, europietizacija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, atmintis, tautinis tapatumas. First ...

The object of the article is the duality of the cultural‐historical memory of the Grand Duchy of Lithuania between the worlds of the Latin West and the Byzantine Slavic East, strongly affected the historical memory and mentality of the Lithuanian nation and shaped many of the forms of cultural and national self‐identification, forms which are historically changing and characteristic for a border culture. After concisely discussing various aspects of the cultural history of the GDL, that have strongly affected Lithuanian historical memory, it is possible to state that homogeneity was alien for Lithuanian culture, which had insinuated itself between the Latin West and the Byzantine East and which, from the first century of the appearance of the state, was distinguished by a heterogeneous cultural orientation with diverse directions. LDK kultūrinė istorinė atmintis kaip tautinio tapatumo išraiška ir kultūrinis kapitalas, integruojantis į Europos sąjungą Santrauka Straipsnyje analizuojama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinė istorinė atmintis kaip ypač svarbus veiksnys, veikiantis lietuvių mentalitetą ir tautinio tapatumo sampratą, integruojantis į Europos Sąjungą. Straipsnio autorius parodo, kad įvairių geopolitinių galios centrų poveikis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumui paliko pėdsakus lietuvių tautos mentaliteto formavimuisi istorinėje atmintyje. Ne visada aiškiai fiksuojama ankstesnė lotyniškosios Vakarų ir stačiatikiškosios Rusios civilizacijų nesantaikos linija, Lietuvos valdovams priėmus krikščionybę, persikėlė į jos teritoriją, kuri reiškėsi kaip latentine forma gyvuojantis šalies politinį gyvenimą ir gyventojų mentalitetą, jų kultūrines orientacijas destabilizuojantis veiksnys. Šis skilimas per visą LDK gyvavimo laiką taip ir nebuvo įveiktas ir išliko lietuvių mentalitete, veikdamas net dabartines jų kultūrines orientacijas. Reikšminiai žodžiai: kultūrinis kapitalas, kultūrinė istorinė atmintis, europietizacija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, atmintis, tautinis tapatumas First Published Online: 14 Oct 2010

The article is intended to display genesis and uniqueness of the philosophical tradition of Confucianism. Unlike the intellectual tradition of Taoism, which experienced a religious influence, that of Confucian tradition (Mengzi, Xunzi, Zhu Xi, Zhou Dunyi and others) almost always preserved its autonomy in regard to religion. Distinctive features of Confucian philosophical tradition, that are immediately noticeable in comparison to other intellectual traditions, are the prominence of social, political, and ethical problems, emphatic naturalism. The exceptional attention is given to the relationship between man and the natural world around him. Various maitres of Confucian philosophy regard the world of nature as a seamless, harmonious system that functions according to its own Taoist laws, which have been formed through the ages. Thinkers of Confucian intellectual tradition perceive the phenomena of the world in their totality, in a stream of the five primordial elements and of the metamorphoses of other phenomena of being, in the coherence of their component parts. Everything in the world is interconnected and is in a process of constant change. These different ways of understanding reality are reflected in the fundamental philosophical categories that give meaning to the processes of the world. ; Straipsnis skirtas konfucianizmo filosofijos vaidmens kinų mąstymo tradicijoje tyrinėjimui. Jame glaustai aptariamas konfucianizmo filosofijos tapsmas, jos vaidmuo šalies intelektualiniame gyvenime, įtakingiausių šios krypties mąstytojų koncepcijos. Remiantis autentiškų tekstų analize atskleidiamas Mengzi žmogiškumo ir moralės filosofijos savitumas, išsamiai analizuojama Xunzi socialinė ir kultūros filosofija. Toliau pereinama prie Zhu Xi ir Sung epochos neokonfucianizmo apibūdinimo, esminių jo skirtumų nuo ankstyvojo konfucianizmo idėjų išryškinimo. Straipsnio pabaigoje aptariamas neokonfucianizmo ideologijos suartėjimas su budizmo filosofija ir čan idealų įtakos stiprėjimas Wangyanmingo koncepcijoje. Tekstą vainikuoja glaustos išvados.

Straipsnyje apžvelgiamos vokiečių neklasikinės filosofijos atstovo A. Schopenhauerio meno filosofijos reikšmingiausios idėjos. Savo filosofijos originalumą A. Schopenhaueris įžvelgia tame, jog ji artimesnė menui, o ne mokslui. Mene filosofas mato aukščiausią žmogaus būties įsikūnijimą, galingą jėgą, išaukštinančią visa, kas žmogiška. A. Schopenhaueris žodžiui "noumenas" suteikia aukščiausios realybės (aklos ir iracionalios valios) prasmę. Svarbiausiu meno tikslu mąstytojas laiko grožio idėjos įprasminimą, t. y. lieka ištikimas humanistinei klasikinės meno filosofijos tradicijai, nes iracionalios valios pasaulyje įteisina grožio egzistavimą. Menas tampa adekvačiu grožio idėjų esmės pažinimo instrumentu, kuris išlaisvindamas žmogų iš kasdienių rūpesčių, suteikia galimybę pažinti tikrąją, metafizinę, pasaulio reiškinių ir žmogaus dvasios esmę. Aptariama meno rūšių sistema: žemiausia iš menų yra architektūra, aukščiausia – muzika. Visa žmonijos kultūra yra dvasios genijaus veiklos rezultatas. Nagrinėjamos meninės kūrybos proceso problemos, A. Schopenhauerio intuicijos, meno kūrinio samprata, šio filosofo meno filosofija palyginama su Rytų mąstymo kategorijomis.

Straipsnyje siekiama atskleisti ekspresionizmo meninės praktikos ryšius su iracionalistine ir formalistine meno filosofija. Didžiausias dėmesys skiriamas formalistiniam ekspresionizmo sparnui, kuriame ryškus estetizmas, nihilizmas ir polinkis į formą. Ekspresionistai, kaip ir F. Nietzsche, buvo įsitikinę, kad techninė civilizacija ir masinės kultūros formavimasis grasina menininkui jo dvasios praradimu, individo laisvės apribojimu ir meno nužmoginimu. Į vidinį menininko pasaulį, jo sąmonę ekspresionistai žvelgė kaip į aukščiausią absoliučią realybę, sugebančią per psichologines būsenas išreikšti būties tiesas. Apsiribojusi daugiausia formaliųjų meno kūrinio pusių analize, formalistinė estetika faktiškai eliminavo turinio kategoriją. Pasisakydama už meno atitrūkimą nuo realaus gyvenimo, ji kartu filosofiškai pateisino beprasmį estetizmą ir meno suvedimą į grynai formalias struktūras. Ekspresionistai ignoravo socialiai reikšmingus idealus, suabsoliutino vidinės ekspresijos reikšmę, linko į maksimalų spalvos ir formos autonomiškumą.

Straipsnyje nagrinėjamos prancūzų meno sociologijos ištakos, jos raidos bruožai, svarbiausios idėjos ir ryšiai su filosofinėmis-estetinėmis koncepcijomis. Meno sociologija savo idėjiniu turiniu nėra vienalytė, ji Prancūzijoje turi senas tradicijas, ypač estetikos ir meno reikšmę pabrėžė švietėjai. Jų idėjas vaisingai plėtojo XIX a. sociologinė estetika, kurioje išryškėjo skirtingi meno ir visuomenės santykių sprendimo keliai. H. Taine'o koncepcijos esmė – visuomeninės meno prigimties teigimas. Jis pabrėžė analogiją tarp estetikos ir gamtotyros. Ch. Lalo tęsė pozityvistinę sociologinę estetiką, grindė istorinį požiūrį į meną, kaip socialinį reiškinį. P. Francastelis formulavo pagrindinius meno sociologijos uždavinius: aiškinti grupių sociologijos ir civilizacijų tipologiją, sukurti meno kūrinio sociologiją, aiškinti jo struktūrą, atskirų aspektų santykį su aplinkiniu pasauliu, spręsti simbolio ir ženklo problemą. Šiuolaikiniams prancūzų sociologams būdingas siekis pažinti daugialypius meno ir visuomenės ryšius, tyrinėti meną kaip vientisą sistemą sistemoje, veikiamą įvairių socialinių veiksnių, mėginimas konstruoti savotišką idealų meno modelį ir atskleisti jo funkcionavimo visuomenėje mechanizmą.

Straipsnyje nagrinėjamos vokiečių filosofo A. Schopenhauerio filosofijos ištakos, svarbiausi bruožai ir jos įtaka vėlėsnei filosofijos raidai. Teigiama, kad jo filosofija yra dėsningas vokiškojo racionalizmo irimo produktas, jo paneigimas naujomis istorinėmis sąlygomis. A. Schopenhaueris paskelbė aklą ir nesąmoningą valią pagrindiniu savo filosofinės sistemos principu. Jo voliuntaristinis idealizmas tapo viena iš pagrindinių ankstyvojo iracionalizmo formų. Skelbdamas istorijos ir pažangos beprasmiškumą bei alogizmą, jis siekė įtvirtinti iracionalios valios pirmumą istorijoje bei paneigti panlogizmą ir panistorizmą. Daroma išvada, kad A. Schopenhauerio dekadentinis nihilizmas ne tik simbolizuoja renesansinių ir romantinių sintetinių siekių destrukciją, bet kartu netiesiogiai atspindi realią tiesos ir grožio padėtį tuometiniame pasaulyje. A. Schopenhauerio pesimistinė filosofija buvo nukreipta prieš jo pirmtakų suformuotas humanistinių vertybių sistemas bei jų siekius įprasminti vientisos, harmoningos asmenybės idealą. Jo totalinis pesimizmas, biologizmas, voliuntarizmas ir estetizmas padarė didelę įtaką vėlesnėje buržuazinėje filosofijoje ir meninėje sąmonėje.

A. Gaižučio knygos "Menas ir humanizmas: apie meninių vertybių prigimtį" (1979 m.) recenzija. Daugiausia dėmesio knygoje skiriama buržuazinių meninių vertybių koncepcijų kritinei analizei. Autorius nagrinėja aksiologinę buržuazinės estetikos problematiką neatsietai nuo Vakarų kultūros ir meno vystymosi konteksto. Lyginamasis analizės metodas autoriui leido parodyti pagrindinių tendencijų, kurios išryškėja aiškinant meninių vertybių prigimtį, bendrybes ir skirtumus. Nagrinėjamas estetinio santykio ir formos ryšys, estetiškumo ir meninės kūrybos sąveika, meninės kūrybos procesas kaip žmogiškųjų vertybių įkūnijimo (atrankos ir modifikacijos) procesas.

Zsfassungen in engl. Sprache

Engl. Zsfassung