Suchergebnisse

Zsfassung in engl. Sprache

Straipsnyje aptariami ir įvertinami Antano Maceinos (1908–1987) ir Juozo Girniaus (1915–1994) veikalai, skirti lietuvių tautos kultūrinio ir politinio išliekamumo klausimams sovietų okupacijos ir tautinės emigracijos sąlygomis. Parodoma, jog šiame darbe cituojami minėtų lietuvių filosofų darbai tebėra vieni reikšmingiausių ir teoriškai brandžiausių veikalų, parašytų ne tik emigracijoje, bet ir per visą Lietuvos filosofijos istoriją. Tai reiškia, kad jie neprarado savo konceptualiojo – teorinio ir praktinio – aktualumo ir mūsų laikais, nes Lietuvos istorija, kaip žinoma, turi didesnių abejonių nekeliančių cikliškumo bruožų – ir tai nėra būdinga vien XX amžiui. Agresyvėjanti dabartinės Rusijos politika – jos strategija ir taktika Baltijos valstybių atžvilgiu rodo, jog minėtuosius pokario laikų lietuvių filosofų, gyvenusių ir dirbusių emigracijos sąlygomis, teorinius veikalus dar pernelyg anksti priskirti tik istorinei lietuvių tautos kovų už savąjį valstybingumą ir laisvę praeičiai. Tai reiškia, tad jie tebeturi ir didesnių abejonių nekeliančio amžinojo šiuolaikiškumo žymę. Pagrindiniai žodžiai: tauta, tautinė ištikimybė, kultūra, moralinė atsakomybė.Nation and National Loyalty in the Works of A. Maceina and J. GirniusJonas Balčius Summary The article focuses on discussing and evaluating works by Antanas Maceina (1908–1987) and Juozas Girnius (1915–1994) dwelling on questions of the cultural and political survival of the Lithuanian nation under harsh conditions of Soviet occupation and NATIONAL emigration. It is demonstrated that works by the Lithuanian philosophers cited here remain among the most significant and theoretically mature contributions not only in the context of emigration, but also in terms of the whole history of Lithuanian philosophy. These works have not lost their conceptual relevance (both in theory and practice) in the modern times as well, because Lithuanian history may be more or less reasonably characterized by certain cyclical traces, and this assertion holds true not only for the 20th century. The increasingly aggressive policy of modern Russia (ruled by the Putin regime), particularly its strategy and tactics in dealing with the Baltic states, clearly indicate it being far too early to attribute these theoretical works by the above mentioned postwar Lithuanian philosophers living and working in the exile to the historical past of the Lithuanian people's struggle for its national independence and freedom only. On the contrary, this indicates them being undoubtedly marked with the imprint of eternal modernity. Keywords: nation, national loyalty, culture, resistance, moral responsibility.>

Straipsnyje aptariami ir įvertinami Antano Maceinos (1908–1987) ir Juozo Girniaus (1915–1994) veikalai, skirti lietuvių tautos kultūrinio ir politinio išliekamumo klausimams sovietų okupacijos ir tautinės emigracijos sąlygomis. Parodoma, jog šiame darbe cituojami minėtų lietuvių filosofų darbai tebėra vieni reikšmingiausių ir teoriškai brandžiausių veikalų, parašytų ne tik emigracijoje, bet ir per visą Lietuvos filosofijos istoriją. Tai reiškia, kad jie neprarado savo konceptualiojo – teorinio ir praktinio – aktualumo ir mūsų laikais, nes Lietuvos istorija, kaip žinoma, turi didesnių abejonių nekeliančių cikliškumo bruožų – ir tai nėra būdinga vien XX amžiui. Agresyvėjanti dabartinės Rusijos politika – jos strategija ir taktika Baltijos valstybių atžvilgiu rodo, jog minėtuosius pokario laikų lietuvių filosofų, gyvenusių ir dirbusių emigracijos sąlygomis, teorinius veikalus dar pernelyg anksti priskirti tik istorinei lietuvių tautos kovų už savąjį valstybingumą ir laisvę praeičiai. Tai reiškia, tad jie tebeturi ir didesnių abejonių nekeliančio amžinojo šiuolaikiškumo žymę. Pagrindiniai žodžiai: tauta, tautinė ištikimybė, kultūra, moralinė atsakomybė.Nation and National Loyalty in the Works of A. Maceina and J. GirniusJonas Balčius

Summary The article focuses on discussing and evaluating works by Antanas Maceina (1908–1987) and Juozas Girnius (1915–1994) dwelling on questions of the cultural and political survival of the Lithuanian nation under harsh conditions of Soviet occupation and NATIONAL emigration. It is demonstrated that works by the Lithuanian philosophers cited here remain among the most significant and theoretically mature contributions not only in the context of emigration, but also in terms of the whole history of Lithuanian philosophy. These works have not lost their conceptual relevance (both in theory and practice) in the modern times as well, because Lithuanian history may be more or less reasonably characterized by certain cyclical traces, and this assertion holds true not only for the 20th century. The increasingly aggressive policy of modern Russia (ruled by the Putin regime), particularly its strategy and tactics in dealing with the Baltic states, clearly indicate it being far too early to attribute these theoretical works by the above mentioned postwar Lithuanian philosophers living and working in the exile to the historical past of the Lithuanian people's struggle for its national independence and freedom only. On the contrary, this indicates them being undoubtedly marked with the imprint of eternal modernity. Keywords: nation, national loyalty, culture, resistance, moral responsibility.>

Straipsnyje nagrinėjamos Platono etinės idėjos. Teigiama, kad gėrį Platonas suskirstė į keturias sąvokas-dorybes: teisingumą, vyriškumą (narsumą), protingumą ir išmintingumą. Pagrindinė iš jų yra teisingumas, kuriuo grindžiamas visas Platono idealios visuomenės ir valstybės supratimas. Valstybė traktuojama kaip kolektyvinis individas. Platono edukacionistinė dorovinė nuostata grindžiama įsitikinimu, jog visus ir viską galima išauklėti, apšviesti ir taip padaryti išmintingus ir dorus. Blogis atsiranda iš materijos, kaip grynosios nebūties, santykio su grynąja būtimi, arba forma, idėja, o socialinėje srityje – iš žmonių neprotingumo ir nedorumo. Teigiama, jog Platonas yra pirmasis filosofas, pateikęs išbaigtą ontoetinę tikrovės koncepciją Vakarų filosofijoje. Jo etika yra įgavusi aiškų, konkretų, religiniam pasaulėvaizdžiui būdingą retribucionistinį turinį, t. y. glaudžiai susijusi su pomirtinio atpildo už blogus darbus žemėje idėja. Šia prasme Platoną galima laikyti religinės etikos pagrindėju.

1987 m. kovo 31 d. LTSR MA Filosofijos, sociologijos ir teisės institute šio instituto Etikos skyriaus mokslinis bendradarbis Vaclovas Bagdonavičius apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją "Vydūno humanizmo filosofinė koncepcija". Mokslinio darbo vadovas – filos. dr. doc. B. Kuzmickas, oficialieji oponentai: prof. filos. dr. B. Genzelis ir prof. filos. dr. A. Griška. Kolektyvinis recenzentas – Vilniaus valstybinio dailės instituto Marksizmo-leninizmo katedra.

Straipsnyje nagrinėjami lietuvių neotomistinės filosofijos atstovo P. Dovydaičio gnoseologinės koncepcijos filosofiniai pagrindai. Jis griežtai pasisakė prieš bet kokias materialistines ir ateistines aspiracijas gamtos moksluose bei pasaulėžiūroje. Gnoseologijos pagrindą sudaro pažiūra, kad žmogui iš principo esąs įmanomas tik toks tikrovės pažinimas, kurį galima apibrėžti kaip reliatyvų, arba tikėtiną. Žmogus yra ne tik biologinė, bet ir metafizinė būtybė, mąstanti apie savo ir visos žmonijos egzistavimo galutinius tikslus. Mokslinių ieškojimų procesas nuosekliai turi pasibaigti perėjimu prie idealizmo moksle ir filosofijoje bei tikėjimo tiesų išpažinimo religijoje. Ribotai pažįstantis žmogus, kuriuo grindžiama P. Dovydaičio gnoseologija, jam yra ir mokslo ribotumo įrodymas. Remdamasis šiuo metodologiniu principu jis reliatyvistiškai ima vertinti bet kurias mokslines koncepcijas. Vienas pagrindinių jų teisingumo kriterijų yra jų suderinamumas su religijos dogmomis bei neotomistinės filosofijos ir krikščioniškosios pasaulėžiūros reikalavimais (vadinamasis ideologinio imperatyvizmo principas). P. Dovydaičio gnoseologinė koncepcija leidžia gretinti mokslinį ir religinį tikrovės pažinimą.

Straipsnyje aptariamos P. Dovydaičio gamtamokslinės pažiūros. Analizuojami jo samprotavimai apie konceptualinę darvinizmo ir vitalizmo struktūrą. P. Dovydaitis tikėjosi, kad biologijos (embriologijos, genetikos) atradimai padės įrodyti teleologišką gyvybės prigimtį; norėdamas tai kuo greičiau pasiekti, jis aktyviai dalyvavo ideologinėje kovoje, propaguodamas vitalistines koncepcijas, laikydamas jas naujausiais modernaus biologijos mokslo laimėjimais. Jis nepripažino neapibrėžtumo principo materialistine prasme: iš negyvo negali atsirasti gyva, iš netikslingo – tikslinga ir pan. Suprasdamas genus kaip nematerialaus, teleologinio prado organizmuose skleidėjus, P. Dovydaitis populiarino mendelizmą kaip moderniausią biologijos mokslą, kurio teiginiais remiantis esą galima įrodyti gyvybės teleologinės sampratos moksliškumą ir eksperimentinį pagrįstumą. Svarbiausias yra P. Dovydaičio pabrėžiamas aiškinimas, kad darvinizmui svetima teleologiška, arba nediskretiška, evoliucijos proceso samprata, o vitalizmas yra grindžiamas priešinga logika. Pagal jį, descendencijos proceso tikslas – realizuoti tai, kas iš anksto antgamtinių galių nulemta ir kaip pradžia, ir kaip pabaiga.

Straipsnis skirtas aptarti lietuvių neotomisto P. Dovydaičio pažiūroms į mokslinį pažinimą. Jo gnoseologinės koncepcijos pagrindą sudaro neotomizmo dogma, skelbianti žinojimo ir tikėjimo principinį suderinamumą. Tikrą žinojimą P. Dovydaitis supranta kaip pažinimą, kuriam pasiekti jau nebepakanka asmeninių patyrimo galių, t. y. stebėjimo, apmąstymų, tam reikia pasitelkti svetimą nuomonę, autoritetus. Šie elementai suponuoja tikėjimo momentą pažinime. Tarp mokslinio ir religinio pažinimo nėra didelio skirtumo, tik pirmajame tikėjimui neteikiama tiek daug reikšmės kaip religiniame. P. Dovydaitis siekė sutapatinti tikėjimo elementą moksliniame pažinime su religiniam tikėjimui būdinga fideistine orientacija. Remdamasis teze, kad žinojimo tikslas yra žinoti, kad mes turime tikėti, neotomistas siekė tendencingai, voliuntaristiškai įvertinti daugelį jį dominusių gamtos ir visuomenės mokslų, kultūros, ideologijos, etikos problemų. Tikėjimas laikomas ne jausmo, bet proto aktu. Aptariami religijos, mokslo ir kultūros santykių klausimai P. Dovydaičio veikaluose.

Autorius straipsnyje aptaria tarpukario Lietuvos neotomistinės filosofijos atstovo P. Dovydaičio darbą "Guyau moralės kritika", kuriame jis, kritkuodamas prancūzų pozityvistą M. Guyau, pirmą kartą bandė pagrįsti savo pažiūras moralės kilmės ir raidos klausimais. P. Dovydaičio įsitikinimu, buržuazinių visuomenių amoralumas kyla iš netikėjimo, nuolat vis labiau pakertančio teistinę moralės prigimties sampratą. Žmogaus prigimties ir moralės kanonų sekuliarizacijos procesas neišvengiamai devalvuojąs žmogų ir jo moralę. M. Guyau teigė, kad būtent krikščionybės dogmomis pagrįsta moralė esanti amorali, krikščionybė iškreipianti moralės pagrindus, kadangi ši grindžiama Dievo baimės idėja. Religinių prietarų išnykimas, technikos, kultūros, civilizacijos pažanga padės sukurti naują moralę, pagrįstą protu, broliška meile. P. Dovydaitis siekė kritiškai įvertinti M. Guyau skelbiamos moralės teorijos metodologinį pagrindą. Jis neigiamai vertino teiginį, jog visa gamta yra altruistiška ir plėtojasi link dorovės. To neįrodęs, M. Guyau neįrodo ir būsimosios žmonių moralės pagrindo, todėl jo protu paremtos moralės koncepcija yra negalima.

1973 m. vasario 6 d. Vilniaus universitete įvyko Respublikinė mokslinė konferencija, skirta krikščionybės Lietuvoje problemoms aptarti. Jos metu perskaityta 19 pranešimų, didesnioji jų dalis buvo skirta krikščionybės praeičiai Lietuvoje nušviesti. Pranešimus skaitė J. Minkevičius, J. Trinkūnas, R. Plečkaitis, A. Varanavičius, A. Griška, A. Vaišvila, A. Šliogeris, I. Zaksas, A. Darginavičienė ir kiti. Kompleksinė problemos analizė leido giliau ir visapusiškiau atskleisti krikščionybės ypatybes Lietuvoje, jos ideologinius tikslus bei veiklos būdus, pateikti jų marksistinę kritiką.