Suchergebnisse

The right of the court to mitigate (ease) the situation of the culprit in the course of the administration of justice, which is entrenched in the valid Criminal Code, describes the striving of the legislator to strengthen the humanisation trends in the penal policies in our state. The requirement to seek justice by means of criminal law in every criminal case also means that the principle of justice in criminal cases may be implemented not only by imposing punishment upon the persons who committed criminal acts. The criminal process must contribute, as much as possible and insofar as it is permitted by its specific purpose, to the restoration of legal concord in society; and that is precisely what is determined by the realisation of the principle of justice in the process of criminal cases.

The right of the court to mitigate (ease) the situation of the culprit in the course of the administration of justice, which is entrenched in the valid Criminal Code, describes the striving of the legislator to strengthen the humanisation trends in the penal policies in our state. The requirement to seek justice by means of criminal law in every criminal case also means that the principle of justice in criminal cases may be implemented not only by imposing punishment upon the persons who committed criminal acts. The criminal process must contribute, as much as possible and insofar as it is permitted by its specific purpose, to the restoration of legal concord in society; and that is precisely what is determined by the realisation of the principle of justice in the process of criminal cases.

In societies of high legal culture, criminal law is regarded as a protective and repressive measure of the state, as an imperative of crime and inevitable punishment (as a strict rule). Therefore, the article attempts to show the fact that the entirety of the provisions and norms of criminal law, consolidated in a modern democratic state under the rule of law (or, at least, a state that is attempting to become such a state), allows for the assertion that the purpose of criminal law is coordination or, at least, the balance of the interests of conflicting subjects—the victim and the culprit, the culprit and the state. Thus, by means of criminal law, one can try to attain legal concord in seemingly irreconcilable situations. The reality of such striving is confirmed by court practice and statistics in criminal justice. The article analyses the origin of the reconciliation function, essentially a new aspect of criminal law. A position is formed that the fundamentals of such a function of criminal law are "laid" by the provisions of the Preamble to the Constitution of the Republic of Lithuania that the striving of the Nation is an open, just and harmonious civil society and a state under the rule of law. For the implementation of these provisions, one makes use of the possibilities of penal law-making and respectively corrects the penal policy. Thus, the Constitution and the official constitutional doctrine formulated in the constitutional jurisprudence exerts an ever increasing influence in law-making. The constitutional dimensions have become an integral and inseparable element of penal law. On the other hand, the doctrine and jurisprudence of criminal law also contributes to the disclosure of the content of the principles of criminal law, the entrenchment of the imperatives (requirements) of such principles in criminal law and the practice of its application. This article also describes the influence of the official constitutional doctrine formulated in the constitutional jurisprudence (which discloses the content of the legal principles entrenched in the Constitution) upon penal law-making and the case-law in criminal cases. While disclosing the actual realisation of the constitutional principle of coordination (principle of legal concord) of opposite interests in criminal law, in the practice of its application and in the penal policy in general, one also essentially defines the content of the reconciliation function of criminal law in a modern democratic society. ; Ir aukštos teisinės kultūros visuomenėje neretai baudžiamoji teisė suprantama yra kaip valstybės apsauginė, represinė priemonė, kaip nusikaltimo ir neišvengiamos bausmės (paprastai, griežtos) imperatyvas. Todėl straipsnyje bandoma parodyti, jog šiuolaikinės demokratinės teisinės (arba bent siekiančios tokia būti) valstybės baudžiamojoje teisėje įtvirtinama nuostatų, normų visuma, leidžianti konstatuoti, jog baudžiamosios teisės paskirtis yra ir konfliktuojančių subjektų: kaltininko – nukentėjusiojo, kaltininko – valstybės interesų suderinimas ar bent subalansavimas. Taigi baudžiamąja teise gali būti siekiama teisinės santarvės, atrodo, esant nesutaikomoms situacijoms. Tokio siekio realumą patvirtina ir teismo praktika bei baudžiamosios justicijos statistika. Straipsnyje analizuojama baudžiamosios teisės sutaikomosios funkcijos – iš esmės naujo aspekto baudžiamosios teisės priedermėje – kilmė. Formuojama nuostata, kad pamatai ir tokiai baudžiamosios teisės funkcijai yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulės nuostatos, jog mūsų tautos siekis yra atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė bei teisinė valstybė. Minėtoms nuostatoms įgyvendinti panaudojamos baudžiamosios teisėkūros galimybės, atitinkamai koreguojama baudžiamoji politika. Taigi Konstitucijos ir konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotos oficialios doktrinos tiesioginė įtaka teisėkūrai vis didesnė. Konstitucinės dimensijos tampa sudėtiniu, neatskiriamu baudžiamojo įstatymo elementu. Kita vertus, baudžiamosios teisės doktrina ir jurisprudencija taip pat prisideda, atskleidžiant konstitucinių baudžiamosios teisės principų turinį, įtvirtinant baudžiamojoje teisėje jų imperatyvus (reikalavimus) bei ją taikant praktikoje. Šiame straipsnyje taip pat apibūdinama ir konstitucinėje jurisprudencijoje suformuotos oficialiosios doktrinos, pirmiausia atskleidžiančios Konstitucijoje įtvirtintų teisės principų turinį, įtaka baudžiamajai teisėkūrai bei teismų praktikai baudžiamosiose bylose. Atskleidžiant realų konstitucinio priešingų interesų derinimo (teisinės santarvės) principo reikalavimų įgyvendinimą baudžiamojoje teisėje, jos taikymo praktikoje, apskritai baudžiamojoje politikoje, iš esmės apibūdinamas ir šiuolaikinės demokratinės valstybės baudžiamosios teisės sutaikinamosios funkcijos turinys.