Suchergebnisse

Article deals with the problem of social and historic being as the mainstream of the national rebirth. The strife for a real-being was the utter problem for the Lithuania national revival in XIX c. The activities of book-carriers has been the most acceptable form of the liberation movement. The symbolic fig ure of book-carrier is underlined in this survey as the central historical subject not only for 19 c. The vitality of the symbol is obvious for the all modern life. It links the 20th c. of Lithuania with the history of the country and its mentality at the end of 20 c.

Straipsnyje analizuojamos XIX a. dviejų žymiausių istorikų – Leopoldo von Rankės (1795–1886) ir Johanno Gustavo Droyseno (1808–1884) teorinės metodologinės koncepcijos. L. Rankė teigė, kad pretenduojantis į objektyvumą istorijos mokslas privalo visiškai atsisakyti spekuliacijų, kurios neišvengiamai nustelbia praeities fakto savaimingumą. Istoriją sudaro tik faktai, kuriuos reikia pažinti, perprasti ir deramai aprašyti, t. y. atskleisti, kaip tatai buvo iš tikrųjų. Straipsnio autorius teigia, kad šis principas tėra formali, o ne turininga tyrimo priemonė. J. G. Droysenas oponavo L. Rankei teigdamas, kad praeitis turi būti padaryta priklausoma nuo dabarties, t. y. suaktualinta. Istorinio metodo esmė grindžiama to, kas tiriama, supratimu: jis ne aiškina, t. y. operuoja išvadomis, o supranta. Istorinis tyrimas yra dvasinis bendravimas su istoriją kūrusių žmonių sielomis, istorijos objektas yra tų sielų išraiška, įdaiktintas subjektyvumas. Daroma išvada, kad L. Rankės subjektyvumas (nors ir netematizuotas) slėpė savyje platesnio mąstymo galimybes, kurias išskleisdamas J. G. Droysenas pasiekė originalių rezultatų.

The comparative analysis of the two theoretical stands is made in the article. It is revealed that the "non-party" objectivity of L. Ranke rests upon the forms of common sense and only by artificial means is promoted to the rank of abstract scientific character. Such a scientific character is exemplified in L. Ranke's historical works, where world history is presented in its political reality. In the opposition to his precursor, J. G. Droysen bases his stand upon Descartes' reflexion "cogito, ergo sum". However, in the pure historical reconstruction the latter has no universal application and is confined to the psychological reception of the information from the past. As the result of the comparative analysis done, the logic of the scientific progress in the science of history is revealed. ; Straipsnyje analizuojamos XIX a. dviejų žymiausių istorikų – Leopoldo von Rankės (1795–1886) ir Johanno Gustavo Droyseno (1808–1884) teorinės metodologinės koncepcijos. L. Rankė teigė, kad pretenduojantis į objektyvumą istorijos mokslas privalo visiškai atsisakyti spekuliacijų, kurios neišvengiamai nustelbia praeities fakto savaimingumą. Istoriją sudaro tik faktai, kuriuos reikia pažinti, perprasti ir deramai aprašyti, t. y. atskleisti, kaip tatai buvo iš tikrųjų. Straipsnio autorius teigia, kad šis principas tėra formali, o ne turininga tyrimo priemonė. J. G. Droysenas oponavo L. Rankei teigdamas, kad praeitis turi būti padaryta priklausoma nuo dabarties, t. y. suaktualinta. Istorinio metodo esmė grindžiama to, kas tiriama, supratimu: jis ne aiškina, t. y. operuoja išvadomis, o supranta. Istorinis tyrimas yra dvasinis bendravimas su istoriją kūrusių žmonių sielomis, istorijos objektas yra tų sielų išraiška, įdaiktintas subjektyvumas. Daroma išvada, kad L. Rankės subjektyvumas (nors ir netematizuotas) slėpė savyje platesnio mąstymo galimybes, kurias išskleisdamas J. G. Droysenas pasiekė originalių rezultatų.

Straipsnyje analizuojama subjekto, pažinimo, istorijos sampratos W. Dilthey'aus filosofijoje. Teigiama, kad svarbiausias šios filosofijos naujumas, palyginti su naujųjų amžių racionalizmu, yra tai, kad W. Dilthey'us eliminavo subjekto-objekto santykį. Remiantis šia nuostata šio filosofo psichologiniuose ir hermeneutiniuose tyrinėjimuose sąmonę ir istoriją (kultūrą) galima traktuoti kaip individualios egzistencijos erdvę. Vienintelė filosofavimo tema yra sąmonės (sielos) turinio – vidinio patyrimo – analizė. Subjektyvi realybė išgyvenama kaip visuma, kaip vyksmas ir kartu kaip konkretus turinys, išreiškiantis konkrečius išgyvenimus, konkrečią dvasinę situaciją. Aptariamas W. Dilthey'aus hermeneutikos metodas. Pateikiama hermeneutinio rato struktūra, kurią sudaro trys esminiai momentai: išgyvenimas, išraiška ir supratimas (įsijautimas). Teigiama, kad istorijoje subjektas gyvena, o ne tyrinėja ją kaip autonomišką objektą. Istorijos egzistavimas suponuoja savižiną kaip subjektyvaus spontaniškumo formą. Individuali siela sąmoningai ir kartu spontaniškai įsiterpia į objektyvuotos dvasios pasaulį.

Straipsnio tikslas yra panagrinėti J. S. Millo (pozityvistinė filosofija) bei W. Dilthey'aus (gyvenimo filosofija) humanitarinių mokslų traktuotes ir pabandyti atskleisti dviejų požiūrių į subjekto ir metodo santykį filosofiniame tyrime skirtingumus. Pasak J. S. Millo, humanitarinių mokslų pagrindimo svarbiausia grandis yra psichologija, atrandanti ir formuluojanti abstrakčiausius ir universaliausius dvasios dėsnius. Kitos metodologinės disciplinos yra etologija (kuri nagrinėja dorovines ir fizines individo veiklos aplinkybes), visuomenės ir istorijos mokslai. W. Dilthey'ui sielos struktūra reiškiasi kaip išgyvenimo ir supratimo ryšys: tik patirdamas savo vidujybės autonomiją, individas tampa organišku išorinių kontekstų elementu, ima juos suprasti. Humanitarinių mokslų uždavinys yra aprašyti išgyvenimo ir supratimo dialektiką, konkrečių epochų dvasią, pasaulėžiūrų tipus. Teigiama, kad kultūros ir istorijos tyrinėtojas turi pasinerti į gyvenimo srautą, aprašyti jį iš vidaus.

1984 m. balandžio 25 dieną Vilniuje įvyko mokslinė konferencija "Žmogaus problema filosofijos istorijoje (Vakarų–Rytų sandūra)". Konferencijos rengėjų tikslas – remiantis pačia bendriausia Vakarų ir Rytų kultūrų skirtingumo samprata ir nekeliant periodizacijos kriterijų klausimo, apžvelgti metodologinę reikšmę turinčias problemas, patyrinėti skirtingų filosofinių kultūrų invariantus. Veikė trys sekcijos: "Europocentrizmas ir jo kritika", "Vakarų ir Rytų dialogo problema", "Rytų kultūra ir filosofija".