Search results

Publikuojamas žymaus vokiečių filosofo N. Hartmanno (1882–1950) sesers Fridos Hartmann laiškas jo bičiuliui Vosyliui Sezemanui (1884–1963). Dar nuo gimnazijos laikų jie palaikė draugiškus santykius, gyveno vienas kito namuose, kvietėsi vienas kitą į konferencijas, recenzavo vienas kito veikalus. Kai V. Sezemanas po šešerių nelaisvės metų paleistas iš sovietinio lagerio grįžo namo, parašė laišką N. Hartmannui, tačiau jo jau nebuvo gyvo. Todėl jo sesuo šiame laiške aprašė paskutines savo brolio gyvenimo dienas. Spausdinamo laiško originalas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rannkraščių skyriuje (R. 193).

Pristatomas N. Hartmanno tekstas "Žmogaus padėtis pasaulyje". Jo tikslas – iš besiplėtojančios tuo metu Vokietijoje antropologijos pozicijų naujai, moderniai apžvelgti žmogaus, kaip istorijos ir kultūros subjekto, problemą. Filosofas ją siejo su istorija, pažinimo raida, mąstymu, logika, psichologija, etika, estetika ir kitais mokslais apie žmogų. N. Hartmannas savo daugiasluoksnės pasaulio sandaros teorijoje bando aiškinti žmogaus kultūrinę, istorinę veiklą, jo globalią patirtį, t.y. pateikti gilesnį, išsamesnį ir šiuolaikiškesnį žmogaus paveikslą.

Straipsnis skirtas žymaus vokiečių mąstytojo, kritinės ontologijos (neorealizmo) kūrėjo N. Hartmanno gyvenimo ir kūrybos svarbiausiems bruožams pristatyti. Aptariami jo ir Lietuvos filosofo V. Sezemano ryšiai. N. Hartmanno ontologija remiasi keturių pasaulio sluoksnių sąrangos samprata: pasaulis yra neorganinis, organinis, psichinis ir dvasinis. Ontologija yra objektyvių tikrovės procesų, dėsnių, reiškinių sąveika. Kiekvienas būties sluoksnis turi savo kategorijas, principus, dėsnius. Aukštesnieji sluoksniai visada remiasi žemesniaisiais, nes jie atsiranda pastarųjų pagrindu. Kritinė ontologija grindžiama stipresniųjų kategorijų dėsniu: jis ir aukštesniųjų kategorijų laisvė sudaro kategorinę priklausomybę, apimančią visų sluoksnių struktūrą nuo viršaus iki apačios. Logiškumas siejamas su apibrėžtumu. N. Hartmannas skyrė realią ir idealią būtį: realiai būčiai būdingas individualumas ir laikas, ideali būtis yra belaikė, amžina, visuotinė, universali. Sąmonė yra neerdvinė sritis, atribota nuo reiškinių, daiktų vaizdai sąmonėje gali sutapti arba nesutapti su daiktais.

Straipsnis skirtas N. Hartmanno (1882–1950) ir V. Sezemano (1884–1963) draugystei ir bendradarbiavimui nušviesti. Teigiama, kad šie filosofai susipažino lankydami mokyklą Peterburge. N. Hartmannas po 1905 m. persikėlė į Vokietiją, o V. Sezemanas liko Rusijoje. 1922 m. jis persikėlė į Lietuvą ir žymiai paveikė jos filosofijos raidą. Aptariamas šių filosofų pradinis bendradarbiavimo etapas, abipusis vienas kito veikalų recenzavimas ar nuomonė apie juos. Remiamasi N. Hartmanno ir V. Sezemano susirašinėjimu. Aptariami santykiai tarp N. Hartmanno ir jo Marburgo laikų draugo H. Heimshoetho (1886–1975). Parodomos N. Hartmanno ir V. Sezemano kūrybos ištakos ir pirmieji žingsniai, atskleidžiama to laikotarpio filosofinė panorama, madingų filosofijos mokyklų (neokantizmo, fenomenologijos, gyvenimo filosofijos ir kt.) gyvavimas. Teigiama, kad N. Hartmanno ir V. Sezemano filosofinis kūrybinis kelias yra panašus: abu jie – pusiau fenomenologai, kuriantys kritinį realizmą, naująją ontologiją, susijusią su mokslų pasiekimais bei klasikine filosofine tradicija.

Straipsnis skirtas lietuvių filosofės Kristinos Rickevičiūtės (1922–1984) pedagoginei ir kūrybinei veiklai aptarti. Teigiama, kad dėstytojo veiklą K. Rickevičiūtė suprato kaip ypatingą švietimo bei mokymo misiją, kuri tiesiogiai formuoja jaunų žmonių intelektą, o per pastarąjį – ir dvasią. Ji daugiausia dėstė logiką ir filosofijos istoriją. Logikos mokslo statusą (kaip ir V. Sezemanas, N. Hartmannas) siejo su apibrėžtumo kategorija. Disertacijoje gvildeno sąvokų susidarymo loginę problemą. Sąvokos atsiradimą K. Rickevičiūtė siejo su tam tikru požymių, savybių, bruožų įžvelgimu tikrovės objektuose. Sąvokos, kaip prasminio vieneto, atsiradimas ir funkcionavimas siejamas su kalbos raida, jos dėsningumais, istorija. Filosofijos istorijoje K. Rickevičiūtę pirmiausia domino senovės graikų, taip pat klasikinė vokiečių filosofija. Ji išleido mokymo priemonę "Antikinės filosofijos bruožai", su kitais parengė ir išleido paskaitų kursą "Iš filosofijos istorijos", išvertė I. Kanto, J. G. Fichtės veikalų. Filosofiją glaudžiai siejo su dvasinės kultūros raida, pažinimo pažanga. Filosofijos istoriją laikė minčių raida, intelekto bandymais atskleisti būties struktūrą, jos prasmę, dėsningumus.

Straipsnyje analizuojami neokantizmo (ypač P. Natorpo) ir N. Hartmanno pažinimo teorijų skirtumai. Neokantininkai, kaip ir I. Kantas, manė, kad filosofijos uždavinys – teikti visų pripažintus mokslinius sprendimus, atskleidžiančius jų galimybių sąlygas, taip parodant gamtos mokslų metodologijos svarbumą. Neokantininkai mažiau dėmesio skyrė mąstymo ir tikrovės, subjekto ir objekto santykio pažinime problemoms, jie net subjekto pojūčių nelaikė savarankiškais pažinimo faktoriais, teigdami, kad pojūčiai tik dėl pažinimo įgyja tam tikrą prasmę. Šias problemas dalinai koregavo N. Hartmannas savo ontologijoje, gnoseologijoje, formaliojoje logikoje. Jo filosofijoje sprendimai apie pasaulį labiau priklausomi nuo objektų turinio negu nuo sąmonės formų, o subjektas atspindi reiškinių vienybę. Sąmonė – tai sritis, kurioje ir dėl kurios yra kuriamas ir suprantamas kultūros turinys. Subjektas dėl savo subjektyvumo, apibrėžtumo vardan, kuria ir suvokia kultūros vertybes. Neokantizmas savaip sąlygojo kritinės ontologijos atsiradimą, ruošė dirvą naujoms mokslo teorijoms, kurių tikslas – gnoseologijos (bei ontologijos) atsisakymas.

Lietuvos skaitytojai supažindinami su mokslinės stažuotės Vakarų Vokietijoje metu įgytomis žiniomis apie šios šalies filosofijos padėtį, mokslinių tyrimų, aukštojo mokslo, studijų, studentų gyvenimo ypatybes. Teigiama, kad VFR dabartinė filosofija nėra vienalytė, ją užgožia paplitęs scientizmas. Kritikuojamas neopozityvizmas, pragmatizmas, empirizmas, jiems priešpriešinamos racionalios fundamentaliosios ontologijos sistemos. K. Jasperso ir M. Heideggerio filosofijos nėra labai populiarios, bandoma grįžti prie I. Kanto ir klasikinės vokiečių filosofijos, didelis dėmesys skiriamas neokantizmui ir N. Hartmanno filosofijai.

Straipsnyje nagrinėjama etinių vertybių problema N. Hartmanno filosofijoje, analizuojama jų santykiai su kitomis vertybėmis, dorovinio poelgio struktūra. Pastaroji yra trejopa: žmogus suvokia būsimo poelgio tikslą; palaipsniui mažėja priemonės iškeltam tikslui siekti; iškelto tikslo siekiama nuolat mažėjant nuotoliui tarp priežasties ir dorovinio veiksmo. Aptariant dorovinius pasirinkimus ir poelgius, didžiausias dėmesys skiriamas gyvenimo situacijai, kurioje nuolat veikia subjektas. Gyvenimo situacijos terminas pabrėžia kitų žmonių grupių interesus, į kuriuos žmogus yra priverstas atsižvelgti. Pagrindinis subjekto uždavinys yra būsimos situacijos numatymas ir teisingas elgesys. Straipsnio autorius siekia parodyti etinių vertinimų specifiką, jų priklausomybę nuo gyvenimo situacijos. N. Hartmannas palaikė M. Schelerio mintį, kad vertybinis jausmas neturi griežto ryšio su vertinamuoju objektu, tačiau to jausmo turinys yra objektyvaus pobūdžio.

Autorius kritiškai nagrinėja dorovės ir grožio sampratą bei etinių ir estetinių vertybių santykį kritinės ontologijos atstovo N. Hartmanno filosofijoje. Analizuojama šios filosofijos bendroji metodologinė koncepcija, pabrėžiamas jos nenuoseklumas sprendžiant pagrindinius žmogaus dvasinio gyvenimo klausimus, taip pat nurodomos jos stipriosios pusės. Straipsnyje teigiama, kad dorovinės vertybės realizuojasi žmonių įsitikinimuose, elgesyje, moraliniuose veiksmuose. Etinės vertybės nėra nei reliatyvios, nei santykinės, jos yra objektyvios ir visuotinės. Etinėms vertybėms būdinga tai, kad jų realizavimas nepriklauso nei nuo jų pagrindą sudarančių gėrio vertybių, nei nuo dalykinių santykių realizavimo. Gėrio ir dalykinių santykių vertybių grupės dalyvauja etiniame vertinime, bet etinė vertybė jų atžvilgiu yra laikoma autonomiška. Grožis, kaip specifiškai estetinis reiškinys, turi daugiasluoksnę struktūrą. Grožio savitumą sudaro visų jo sluoksnių ryšys arba jų reiškimosi santykis. Estetinė vertybė yra konkretaus objekto, etinė – vertinamojo akto vertybė. Estetinių vertybių suvokimas daug priklauso nuo kitų neestetinių vertybių supratimo bei apskritai vertybinio žmogaus jausmo.

Straipsnyje palyginamos N. Hartmanno ir V. Sezemano filosofinės koncepcijos. Estetinius reiškinius N. Hartmannas aiškina remdamasis kritinės ontologijos metodu ir sieja juos su būties sluoksniais. V. Sezemano estetinė pozicija yra paremta estetikos mokslo istorija. Kalbėdami apie atskirų vertybių tarpusavio ryšius, filosofai grindžia juos pozityvia, istoriškai patikrinta medžiaga. Grožio ir dorovės, estetinių ir etinių vertybių ryšio problemą N. Hartmannas ir V. Sezemanas sprendė savarankiškai ir originaliai. V. Sezemanas apsiriboja tik estetinių reiškinių analize, o N. Hartmannas stengiasi sukurti savitą kritinę-ontologinę estetinių vertybių teoriją. Abu mano, jog etinės vertybės gali įeiti į estetinių vertybių sudėtį kaip estetiniai elementai. Meno kūrinyje neestetinis vertinimas nėra savarankiškas, nes priešingu atveju jis neįeitų į meninio suvokimo struktūrą. Etinis vertinimas irgi gali būti taikomas meniniam kūriniui, bet toks vertinimas nėra savarankiškas. Nagrinėdamas estetinių ir etinių vertybių santykį N. Hartmannas pažymi, kad etinės vertybės sąlygoja estetines, o dorovinė vertybė gali remtis jos pagrinde esančia gėrio vertybe. Dvasinių vertybių požiūriu N. Hartmanno nuomonė artima M. Scheleriui.

Straipsnyje nagrinėjama intuicijos sąvoka, jos vaidmuo moksle ir kūrybiniame procese. Aptariamos šios sąvokos skirtingos reikšmės filosofijos istorijoje. Skiriama jutiminė ir intelektualinė intuicija. Jutiminė intuicija yra glaudžiai susijusi su pirmąja signaline sistema, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka jutiminiam daikto ar proceso vaizdui. Intelektualinės intuicijos svarbiausias bruožas – staigus reiškinio visumos suvokimas be detalios jo analizės. Ji yra mokėjimas greitai ir betarpiškai aptikti tiesą; sugebėjimas surasti bendrą sprendimą, rezultatą, užčiuopti visumą, remiantis pavieniais duomenimis, faktais; mokėjimas surasti konkrečios problemos sprendimą, remiantis bendrais teiginiais. Intuicijos aktai iš esmės remiasi psichofiziologiniais procesais, vykstančiais galvos smegenų žievėje. Kūrybos procese logika ir intuicija papildo viena kitą.