Suchergebnisse

The article analyses the regulation for premature termination of the Parliament in Latvia. The introductory part of the article provides a short characteristic of the Constitution of Latvia - the Satversme adopted in 1922, and outlines the basic principles of legal regulation of the Parliament, i.e. the Saeima. Further chapters of the article analyse historic development of the premature termination of the Parliament. On 15 February, 1922, when the Satversme was adopted, only one mechanism for the premature termination of the Parliament was established there: dissolution of the Saeima. However, relatively recently, in 2009, after a prolonged public discussion another mechanism for the premature termination of the activity of the Saeima was established, which was the recall.1 Both models of the termination of the activities of the Parliament are analysed in the article by specifying the principal differences between them. Along with the analysis of the provisions of the Constitution and theory, the practice of dissolution of the Saeima is characterised as well, because in 2011 the Parliament (the Saeima) was dissolved in a constitutional way for the first and so far the only time in the history of Latvia and extraordinary elections were held. ; Latvijos konstitucinėje teisėje per paskutinius 20 metų buvo įtvirtinti įvairūs mechanizmai, išplečiantys tautos kaip suvereno teises dalyvauti priimant nutarimus. Konstitucijoje yra įtvirtinti keli nauji tiesioginės demokratijos atvejai, numatant galimybę tautai pačiai inicijuoti nutarimą dėl parlamento paleidimo, nes iki tol vienintelis būdas anksčiau laiko nutraukti Seimo įgaliojimus buvo valstybės prezidento teisė pasiūlyti tautai balsuoti dėl Seimo įgaliojimų nutraukimo, ir rinkėjai šiame tautos balsavime turėjo spręsti, ar paleisti Seimą. Įgyvendinti šį Seimo atleidimo mechanizmą gali nepavykti, jeigu dauguma rinkėjų neremia Seimo įgaliojimų nutraukimo, ‒ tokiu atveju atleistu bus laikomas pats valstybės prezidentas. Dėl minėtos priežasties ekspertai, t. y. buvę valstybės prezidentai, kelis kartus siūlė Seimui keisti Konstituciją numatant, kad valstybės prezidentui būtų suteikta teisė paleisti parlamentą, nerizikuojant savo pareigomis, panašiai kaip tai yra daugelyje kitų Europos šalių. Tačiau šio pasiūlymo Seimas neakceptavo [.]