Suchergebnisse

Emphasizing the significant socio-demographic changes of the last decades (family transformation and ageing of modern societies), the capability of family to perform some of its essential functions (i.e., care for the elderly) and to maintain solidarity between generations is being questionned both in academic and social policy discourse. Statistical and socio-demographic research data show that the processes related with deinstitutionalisation of a family and a rapid increase in the number of elderly people are observed in Lithuania as well. This indicates a relevance of the questions raised by Western sociologists regarding the fragmentation of social and personal ties and modification of relationships between generations (both "within" and "outside" a family) to the national context. The article explores the peculiarities of intergenerational communication in Lithuanian families, aiming to reveal the frequency of contact between parents and children, patterns of their interaction and emotional closeness—the dimensions that are crusial to an understanding of the intergenerational solidarity, exchange and support in a family. Analysis is based on the data of questionnaire survey of the Lithuanian population representing four age cohorts (persons born in 1950-1955, 1960-1965, 1970-1975 and 1980-1985, N=2000), carried out in 2011-2012. The methodology of conducted quantitative research is discussed in the first chapter; the second chapter presents analysis of empirical data. Conducted research provides evidence of maintenance of regular communication between respondents and their children/parents living apart, and reveals a more active women's role in interaction. Personal relationships are viewed commonly through emotional prism and are given, in overall, high evalution, thus indicating the strong bonds between generations in Lithuanian families. ; Atkreipiant dėmesį į reikšmingus socialinius-demografinius pastarųjų dešimtmečių pokyčius (šeimos transformaciją ir modernių visuomenių senėjimą), akademiniame ir socialinės politikos diskurse vis dažniau keliomos abejonės dėl šeimos galimybių atlikti kai kurias jos esmines funkcijas (senyvo amžiaus asmenų globą ir priežiūrą) bei išlaikyti solidarumą tarp kartų. Straipsnyje nagrinėjami bendravimo tarp kartų ypatumai Lietuvos šeimose, siekiant atskleisti kontaktų tarp tėvų ir vaikų ypatumus (jų dažnį, bendravimo būdus) bei emocinius ryšius, t. y. tuos tarpusavio sąveikos aspektus, kurie leidžia įvertinti kai kurias svarbias tarpgeneracinio solidarumo dimensijas bei paramos teikimą šeimoje. Tyrimo objektas: 1950–1985 m. gimimo kartoms atstovaujantys gyventojai. Analizė grindžiama anketinės apklausos, atliktos 2011–2012 m., duomenimis. Jos metu buvo apklausta 2000 respondentų, atitinkamai po 500 keturiose amžiaus kohortose (1950–1955, 1960–1965, 1970–1975 ir 1980–1985 m. gimimo), kurie buvo atrinkti, remiantis kvotine atranka pagal amžių, lytį ir gyvenamąją vietovę. Tyrimo dizainas ir instrumentas (klausimynas) parengti bendradarbiaujat su užsienio (Šveicarijos ir Portugalijos) sociologais, apklausos anketą sudarė penki klausimų blokai, apimantys daugiau nei 100 klausimų. Apklausos būdas – struktūruoti interviu respondentų namuose. Atlikto kiekybinio tyrimo metodologija pateikta pirmajame straipsnio skyriuje, antrajame aptariami duomenys, atskleidžiantys įvairius skirtingų kartų šeimos narių tarpusavio bendravimo aspektus. Tyrimo rezultatų analizė rodo, kad absoliuti dauguma (per 90 proc.) respondentų nuolat bendrauja su atskirai gyvenančiais savo vaikais ir tėvais, išlaikydami glaudžius asmeninius ryšius. Lyginant bendravimo su vaikais ir tėvais modelius, galima pastebėti kai kuriuos skirtumus (tėvai dažniau aplankomi jų namuose, bendraujant su vaikais aktyviau naudojamos šiuolaikinės informacinės technologijos). Aptariant subjektyvų santykių su savo vaikais ir tėvais vertinimą, dažniausiai pateikiamos nuorodos į tradicines asmeninių ryšių išraiškos formas (pvz., gimtadienio sveikinimus) bei pritariama tvirtinimams, jog šie ryšiai teikia teigiamas emocijas. Ryšiai su vaikais yra vertinami kiek aukščiau, kas gali atspindėti ne tik tarpusavio santykių būklę, bet ir tam tikrus socialiai determinuotus tėvų lūkesčius vaikų atžvilgiu. Tyrimas atskleidė aktyvesnį moterų vaidmenį skirtingų kartų šeimos narių interakcijos procese ir parodė, kad su savo tėvais glaudžiau tarpusavyje bendrauja tos pačios lyties asmenys (dukros-motinos ir sūnūs-tėvai).

Knygos recenzija
Irena Juozeliūnienė, Laura Kanapienienė2012 m.
Šeimos žemėlapio metodas
Mokomoji knyga socialinių mokslų studentams
Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 112 p.

Trafficking in human beings is not a new social phenomenon, as its history reaches even ancient times. Lately though, because of the rise in migration (caused by economic crisis around the world), its magnitude has increased significantly in Lithuania and other European Union (EU) Member States. In order to tackle this issue, counter-trafficking policies are implemented in these countries, covering both legislation and practical activities related with provision of social assistance to victims as well as other policy measures. This article investigates one of the most urgent issues in this area, namely, the victims' of human trafficking (re-)integration into the labour market as a necessary prerequisite for their integration into society. The research is based on the analysis of the situation in three EU Member States—Austria, Finland and Lithuania, focusing on the role of NGOs and their activities in provision of social assistance for the victims of trafficking. The personal experience and views of experts in the field of counter-trafficking are discussed, providing the main findings of conducted research—which are semi-structured interviews with the representatives of these organizations. ; Kaip liudija tyrimų duomenys, didėja prekybos žmonėmis mastai Europoje ir kituose pasaulio regionuose. Daugeliui valstybių, tarp jų ir Lietuvai, tai tampa viena iš aktualiausių socialinių problemų. Siekiant kovoti su šiuo reiškiniu, Europos Sąjungos (ES) valstybės narės, tarp jų ir Lietuva, įgyvendina priemones, apimančias ir teisinės bazės tobulinimą, ir įvairių sričių praktinę veiklą (tiriamasis darbas, prevencija, pagalba aukoms ir t. t.). Vienas svarbiausių šios veiklos tikslų yra skatinti prekybos žmonėmis aukų (re-)integraciją į darbo rinką kaip pagrindinę jų visaverčio dalyvavimo visuomenės gyvenime prielaidą. Straipsnyje, remiantis atlikto kokybinio tyrimo – pusiau struktūruotų interviu su ekspertais, dirbančiais pagalbos prekybos žmonėmis aukoms institucijose – rezultatais, yra aptariama, kaip šie klausimai yra sprendžiami trijose ES valstybėse narėse – Austrijoje, Lietuvoje ir Suomijoje. Tyrimu buvo siekiama atskleisti, su kokiomis problemomis susiduria prekybos žmonėmis aukos (re-)integracijos į darbo rinką procese ir koks yra nevyriausybinių organizacijų vaidmuo, sprendžiant šias problemas.

European Union is facing the process of demographic aging - the continuing growth in the number of the older generations (those over 65 years) will change radically the age structure of the European Union. According to the recent Eurostat population projections, the proportion of the youngest (0-14) will decrease from 16,4 percent in 2004 to 13,4 percent in 2050, respectively the percentage of working age population (15-64) will change from 67,1 to 56,7 percent and the share of the oldest (65 and over) will increase from 16,5 to 29,9 percent. The accelerating aging of the Europe population has had a tremendous and ambiguous impact on policy making and poses challenges to the economic system (labour force, consumption, investments and savings), education (development of adult education system), social care (new forms and strategies, development of long-term care) and health care systems. Collaboration at the EU level on demographic aging issues has developed in the beginning of the 1990s - the policy measures targeted to overcome (or to slow/minimize) the negative consequences of this process were integrated to the key economic, employment and social (population and health policy) areas. These means are based on active aging approach and aim to raise the average quality of lives of the elderly and to increase their participation in employment and other spheres of social life. Within the overall framework of the EU approach to aging common challenges for the health policy have been identified - to achieve access to high quality health care and long term care for all while ensuring the financial sustainability of systems. ; Straipsnyje, remiantis Europos Bendrijos komisijos pastarųjų metų dokumentais, nagrinėjama, kaip viešojoje politikoje atsižvelgiama į demografinius pokyčius ir spartų gyventojų senėjimą. Aptariama dabartinė Europos šalių gyventojų demografinio senėjimo padėtis ir jos ateities perspektyvos, pristatomos oficialiosios konceptualios nuostatos dėl gyventojų demografinio senėjimo, išsamiai atskleidžiama įvairių ES institucijų formuojama politika, integruojanti gyventojų demografinio senėjimo problemas į sveikatos ir kitas socialinės politikos sritis.

One of the most important changes in the development of population in European Union (EU) is demographic ageing - due to remarkable reductions in fertility levels and increasing life expectancy, the proportion of persons aged 60 and over is increasing very rapidly. The actual size of the elderly population in several EU countries already exceeds the projected estimations for 2010. These demographic challenges confirmed the importance of social affairs for its policy agenda. In combination with technological, structural and political change, Economic and Monetary Union (EMU) and the prospects for further enlargement of the Union to the East, socio-demographic trends had intensified pressures on welfare systems, raising questions about the feasibility and desirability of achieving a common social policy and about the future shape of the "European social model". The emphasis placed on workers' rights in the Community's and Union's treaties and charter signalled that European social policy was only indirectly concerned with categories of the population who did not gain entitlements to social protection as active members of labour force. The Treaty establishing the European Economic Community, later the Single European Act and the Treaty on European Union made no reference to older people. A statement on European policy for this potentially disadvantaged category of former or would be workers was, however, introduced into the Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers and a new article on non-discrimination in the Treaty of Amsterdam identified age among the areas where discrimination was to be eliminated. ; Spartus ES valstybių demografinis senėjimas XX–XXI amžių sandūroje bei šio proceso prognozės kelia didelį susirūpinimą socialinės politikos kūrėjams: kaip užtikrinti lygias galimybes visoms kartoms ir integruoti pagyvenusius žmones į visuomenę. Siekiant spręsti šias problemas, nauji uždaviniai kyla socialinių paslaugų, pensijų, darbo rinkos politikos ir kitoms sritims. Straipsnio tikslas – įvertinti visuomenės demografinio senėjimo padarinius ir aptarti socialinės politikos pagyvenusiems formavimąsi ES valstybėse. Šiuo tikslu aptariami gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai ir demografinio senėjimo veiksniai ES valstybėse, analizuojama socialinės politikos pagyvenusiesiems raida nuo Europos Bendrijos sukūrimo iki paskutiniosios Europos Sąjungos plėtros į Vidurio ir Rytų Europą bei išryškinamas jos vaidmuo integraciniuose procesuose.

The article presents the main methodological issues of the survey1 aimed to analyze the learning peculiarities of adults within the lifelong learning processes in Lithuania. Some theoretical background is revealed in the article and the main definitions as well as research methods and procedures are analyzed. ; Šiame straipsnyje dėmesys daugiau telkiamas į kelias socialinių mokslų tyrimuose išryškėjančias kryptis – a) metodologinio pagrindimo, leidžiančio nuodugniau analizuoti mokymosi visą gyvenimą procesą Lietuvoje ir b) pagrindinių tyrimo procedūrinių aspektų, t. y. metodų, imties (suaugusiųjų besimokančiųjų) sudarymo, definicijų apibrėžimo ir kt. Siekiant gauti išsamią palyginamąją informaciją apie situaciją suaugusiųjų formaliojo švietimo institucijose bei nustatyti pačių besimokančiųjų poreikius, buvo apklausti šių institucijų atstovai ir asmenys, dalyvaujantys suaugusiųjų švietime. Kitaip tariant, šių paslaugų teikėjai bei gavėjai. Vienas iš svarbiausių tyrimo uždavinių buvo įvertinti nevienodų mokymosi visą gyvenimą galimybių priežastis, ypač dėmesį atkreipiant į žemo išsilavinimo ar neturinčius profesinio pasirengimo asmenis. Taigi buvo remiamasi prielaida, kad patys besimokantieji gali geriausiai kritiškai įvertinti tiek savo asmeninę mokymosi patirtį, tiek ir mokymosi visą gyvenimą sąlygas. Konstruojant šio tyrimo metodologinį pagrindą, išeities pozicijomis pasirinkta a) asmeninės mokymosi patirties reikšmingumas, didžiausią dėmesį skiriant asmenybės psichologinių bruožų įtakai dalyvavimo mokymosi visą gyvenimą procese; b) sociologinis požiūris į mokymąsi visą gyvenimą, akcentuojant demografinių, technologinių, ekonominių ir kultūrinių veiksnių reikšmę, nes pirmiausia visuomenė, socialinė aplinka daro įtaką individų mokymosi galimybėms (Durkheim, Parsons, Davis ir kt., pagal Haralambos ir Holborn, 2000). Straipsnyje taip pat aprašomas tyrimo instrumentarijus, padėjęs atskleisti suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą sociokultūrinį kontekstualumą Lietuvoje. Šiam tikslui buvo parengtos dvi apklausos anketos: anketa, skirta asmenims, besimokantiems pagal kokią nors formaliojo suaugusiųjų švietimo programą, ir anketa, skirta suaugusiųjų švietimo institucijoms. Tyrimo instrumentai buvo rengiami bendradarbiaujant visoms projekte dalyvaujančioms nacionalinėms mokslininkų grupėms, siekiant parengtas anketas validuoti, buvo atliktas pilotinis tyrimas. Buvo siekiama apklausti 1 000 besimokančiųjų suaugusiųjų, turinčių dvejų metų ar ilgesnės trukmės dalyvavimo švietimo sistemoje pertrauką, tarp jų atrenkant po vienodą skaičių (N = 250) asmenų atitinkamai iš visų švietimo pakopų (ISCED 1-2, ISCED 3, ISCED 4 ir ISCED 5-6). Respondentų atrankai pasirinkta daugiapakopės-klasterinės ir netikimybinės stratifikuotos kvotinės atrankos būdų kombinacija. Besimokančiųjų suaugusiųjų atranka buvo vykdoma per formaliojo švietimo įstaigas. Atitinkamai šių įstaigų atstovai taip pat turėjo užpildyti švietimo institucijoms skirtą anketą.

Bd. II: Die Beitrittsstaaten. - 2004. - 310 S. : Tab., Lit.Hinw. - ISBN 3-8100-3568-8