Suchergebnisse

Straipsnyje parodoma, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas, po 1569 m. Liublino unijos su Lenkijos Karalyste buvęs teisiškai nesankcionuota institucija, Abiejų Tautų Respublikos Seimo sudėtyje atgaivino savarankišką veiklą, telkė politinę tautą atstovauti Lietuvos valstybės interesams sudėtinėje Lenkijos ir Lietuvos Respublikoje. Pabrėžiama, kad pirmas tarpuvaldis, prasidėjęs 1572 m. vasarą po paskutinio Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos valdovo Žygimanto Augusto mirties, užklupo Abiejų Tautų Respublikos Seimą nepasirengusį. Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje formavosi įvairios politinių interesų grupės, buvo šaukiami suvažiavimai. Lietuvoje politinių sprendimų teisę ir pareigą prisiėmė politinei tautai gerai pažįstami didikai, formaliai nebeegzistuojančios, bet iš politinio gyvenimo neišnykusios Ponų Tarybos nariai, pradėję savarankišką, su Lenkijos parlamentarais nederintą veiklą. Atlikus šaltinių analizę, pagrindžiama prielaida, kad 1572–1587 m. savarankiškai veikusi parlamentinė institucija Seimas pratęsė XVI a. pirmoje pusėje pradėtą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės modernizacijos procesą, tapo jo politine ir idėjine siela.