Suchergebnisse

Straipsnyje aptariama Amerikos lietuvių sociologo Vytauto Kavolio postmodernizmo koncepcija. Jame gilinamasi į šios koncepcijos teorines ištakas, prielaidas ir vietą platesniuose debatuose dėl postmodernizmo. Atsižvelgiant į tai, kad postmodernizmo koncepciją lietuvių išeivių sociologas formuluoja savo modernizacijos teorijos kontekste, pirmosios ištakų ieškoma svarstant klausimą apie antrosios kilmę. Teigiama, jog modernizacijos teoriją, o kartu ir postmodernizmo koncepciją, mokslininkas plėtoja kritiškai reaguodamas į amerikiečių sociologo Alexo Inkeleso modernizacijos teoriją. Svarstant apie Kavolio vietą XX a. antrojoje pusėje Vakarų moksle vykusių diskusijų kontekste, įrodinėjama, kad originaliausias mokslininko indėlis – ciklinė postmodernizmo samprata. Straipsnyje taip pat aptariami Kavolio pateikti postmodernizmo vietos modernizacijos procese apibrėžimai.

This paper overviews the articles, published in this issue of Filosofija. Sociologija. The articles are arranged in three topics – social and political philosophy, philosophical anthropology and epistemology. In developing these topics the authors get in touch with each other. They are worried about the present condition of society and its future, troubles of human existence and prospects of human knowledge.

This paper overviews the articles, published in this issue of Filosofija. Sociologija. The articles are arranged in three topics – social and political philosophy, philosophical anthropology and epistemology. In developing these topics the authors get in touch with each other. They are worried about the present condition of society and its future, troubles of human existence and prospects of human knowledge.

This paper overviews the articles, published in this issue of Filosofija. Sociologija. The articles are arranged in three topics – social and political philosophy, philosophical anthropology and epistemology. In developing these topics the authors get in touch with each other. They are worried about the present condition of society and its future, troubles of human existence and prospects of human knowledge.

Straipsnio tikslas – nustatyti lietuvių išeivijos atstovo Vytauto Kavolio vietą feministinio mąstymo kontekste. Siekiant šio tikslo, V. Kavolio pažiūros moteriškumo ir vyriškumo prigimčių klausimu lyginamos su liberaliajam feminizmui būdingomis nuostatomis. Teigiama, kad lietuvių išeivių mokslininko santykis su liberaliuoju feminizmu yra dvejopas. Viena vertus, jis pritaria minėto feminizmo sparno atstovių tvirtinimui, kad iš prigimties vyrai ir moterys psichologiniu aspektu nesiskiria. Antra vertus, nuo liberaliojo feminizmo V. Kavolis nutolsta įrodinėdamas, kad nors, objektyviai žiūrint, prigimtinių psichologinių skirtumų tarp moterų ir vyrų nėra, dėl socialinių sumetimų reikia tarti, kad jie egzistuoja. Straipsnyje taip pat atkreipiamas dėmesys į kavoliškosios moterų ir vyrų įvaizdžių kritikos ypatybes.

The article deals with the Lithuanian-American political scholar Vytautas Kavolis's approach to the metaphysical foundations of liberalism. It is argued that the scholar's position in regard to this question has changed as time passed. Until the 1970s, Kavolis defended the position that pure (philosophical) liberalism does not presuppose any a priori metaphysics. It doesn't dictate to its partisans in a normative way what they have to think about God, to accept His existence or not, or how they ought to treat reality as a whole. According to Kavolis, pure liberalism is neutral with regard to God and reality as a whole. It is an empty form in the metaphysical sense. The right to fill up an empty form with a metaphysical content is delegated to an individual in pure liberalism. From the 1970s, Kavolis took a much more moderate position regarding the metaphysical foundations of liberalism. In his view, pure liberalism is founded on some metaphysical presuppositions – namely, the metaphysical conception of order. Inquiring Kavolis' approach to the meta­physical foundations of liberalism, wide attention is paid to its context of origin as well.

The article deals with the Lithuanian-American political scholar Vytautas Kavolis's approach to the metaphysical foundations of liberalism. It is argued that the scholar's position in regard to this question has changed as time passed. Until the 1970s, Kavolis defended the position that pure (philosophical) liberalism does not presuppose anya priorimetaphysics. It doesn't dictate to its partisans in a normative way what they have to think about God, to accept His existence or not, or how they ought to treat reality as a whole. According to Kavolis, pure liberalism is neutral with regard to God and reality as a whole. It is an empty form in the metaphysical sense. The right to fill up an empty form with a metaphysical content is delegated to an individual in pure liberalism. From the 1970s, Kavolis took a much more moderate position regarding the metaphysical foundations of liberalism. In his view, pure liberalism is founded on some metaphysical presuppositions – namely, the metaphysical conception of order. Inquiring Kavolis' approach to the meta­physical foundations of liberalism, wide attention is paid to its context of origin as well. ; Straipsnyje nagrinėjamas Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio požiūris į liberalizmo ir metafizikos, suprantamos kaip būties teorija, santykį. Įrodinėjama, kad bėgant laikui V. Kavolio požiūris šiuo klausimu keitėsi. Iki XX a. aštuntojo dešimtmečio lietuvių išeivių mąstytojas gina poziciją, kad grynasis liberalizmas nesuponuoja jokios išankstinės ir visiems jo sekėjams privalomos metafizikos. Jis nenurodo, nei ką galvoti apie Dievą (pripažinti jo egzistavimą ar ne), nei kaip traktuoti tikrovę kaip visumą. Dievo ir tikrovės kaip visumos atžvilgiu grynasis liberalizmas yra neutralus. Metafizine prasme jis yra "tuščia forma". Kokio metafizinio turinio pripildyti "formą", grynajame liberalizme teisė spręsti paliekama konkretiems individams. Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio V. Kavolio pozicija liberalizmo ir metafizikos santykių atžvilgiu sušvelnėja. Jis pripažįsta, kad vis dėlto ir grynasis liberalizmas remiasi tam tikromis metafizinėmis prielaidomis– būtent metafizine tvarkos samprata. Daug dėmesio straipsnyje taip pat skiriama pirminiam V.Kavolio požiūrio į liberalizmo ir metafizikos santykį susiformavimo kontekstui– pokario išeivijoje 1947–1957 m. vykusiam vadinamajam ginčui dėl liberalizmo.

This article deals with the Lithuanian-American political thinker's Vytautas Kavolis' approach to the interpretation of emotions in liberalism. It is stated in his texts that pure liberalism depreciates the meaning of emotions in human life. This depreciation is explained by the rationalistic nature of pure liberalism. Preferring reason, it dismisses emotions as an irrelevant factor in human motivation. The historical liberal tradition of the recognition of the important role of emotions in human life is attributed to influence of Romanticism, in which emotions take a central position. According to Kavolis, pure liberalism – today, as in the past – could only overcome its one-sidedness with the help of a Romantic worldview. It is argued that the thinker's understanding of the role of emotions in human life has its roots in his scientific activities – studies of Freudianism and Neo-Freudianism. It is stated that on the basis of the psychoanalytic idea of unconsciousness, Kavolis contends that pure liberalism fails in dissociating itself from emotions. They still lay in its subconscious level. Pure liberalism unintentionally expresses personality in revolt against any authority. This article explains how Kavolis' approach to the relationship of liberalism and emotions influences his whole political theory and scientific enterprise.

This article deals with the question of what place do metaphors hold in Vytautas Kavolis's sociology. By following Lithuanian researcher Algimantas Valantiejus, who first inquired into the question, it is asked whether Kavolis's sociology is poetical entirely, or do the poetical means of expression play a limited role in it. It is argued that the last case is involved. Poetical images do not overly control the sociologist's expression of thoughts and his construction and use of means of cognition in any of his field of research. It is stated that the only way to overcome the non-poetical features of Kavolis's language and to declare his sociology poetical in nature is to presuppose that all scientific concepts are but developed metaphors and that they never lose relationships with their metaphoric origins. An acceptance of such a presupposition opens the possibility to look for poetical images behind any abstract concepts. It is stated that Valantiejus uses this possibility in poetizing the overall sociology of Kavolis. According to him, all non-poetic features of its language, as well as poetic ones, have their origins in the metaphor of painting. It is argued that Valantiejus's choice of the fundamental metaphor of Kavolis's sociology hasshortcomings. The image of painting cannot explain the whole scope of Kavolis's sociological research and the variety of its theoretical presuppositions adequately. It is stated that these shortcomings can beeasily eliminated by expanding Valantiejus's conception of painting and by including three additional poetical images into the list of the fundamental metaphors of Kavolis's sociology – mechanism, drama and organism.

This article deals with the Lithuanian-American political thinker's Vytautas Kavolis' approach to the interpretation of emotions in liberalism. It is stated in his texts that pure liberalism depreciates the meaning of emotions in human life. This depreciation is explained by the rationalistic nature of pure liberalism. Preferring reason, it dismisses emotions as an irrelevant factor in human motivation. The historical liberal tradition of the recognition of the important role of emotions in human life is attributed to influence of Romanticism, in which emotions take a central position. According to Kavolis, pure liberalism – today, as in the past – could only overcome its one-sidedness with the help of a Romantic worldview. It is argued that the thinker's understanding of the role of emotions in human life has its roots in his scientific activities – studies of Freudianism and Neo-Freudianism. It is stated that on the basis of the psychoanalytic idea of unconsciousness, Kavolis contends that pure liberalism fails in dissociating itself from emotions. They still lay in its subconscious level. Pure liberalism unintentionally expresses personality in revolt against any authority. This article explains how Kavolis' approach to the relationship of liberalism and emotions influences his whole political theory and scientific enterprise. ; Straipsnyje nagrinėjamas Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo vei­kėjo Vytauto Kavolio požiūris į liberalizmo ir emocijų santykį. Teigiama, kad, Kavolio įsitikinimu, grynajame liberalizme emocijų reikšmė žmogaus gyvenime yra ignoruojama. Šis emocijų nuvertinimas aiškinamas raciona­listine grynojo liberalizmo prigimtimi. Teikiant pirmenybę protui, emocijos jame atmetamos kaip nereikšmingos. Šį ribotumą, pasak Kavolio, grynasis liberalizmas gali įveikti tik pasitelkęs romantinę pasaulėžiūrą, kurioje emoci­joms tenka išskirtinė vieta. Būtent romantizmo įtaka mąstytojas aiškina ir per visą liberalizmo istoriją nusidriekusią tradiciją pripažinti emocijų vaidmenį žmogaus gyvenime. Įrodinėjama, kad emocijų reikšmės supratimas Kavo­liui kyla ne iš pažinties su pamatiniais romantizmo tekstais, bet ateina iš jo mokslinių tyrimų konteksto – gilinantis į froidizmo ir neofroidizmo atstovų darbus. Teigiama, kad tuose darbuose eksploatuojama pasąmonės idėja suda­ro Kavoliui sąlygas tvirtinti, kad vis dėlto grynajam liberalizmui nepavyksta visiškai atsiriboti nuo emocijų. Jos esą išlieka ne sąmoningame, bet pasąmo­niniame jo lygmenyje. Esą grynasis liberalizmas įkūnijąs prieš autoritetus maištaujančios asmenybės tipą. Straipsnyje taip pat analizuojama, kaip savo bendrąjį požiūrį į liberalizmo ir emocijų santykį Kavolis konkretina kurda­mas savąją liberalios pasaulėžiūros versiją – integralųjį liberalizmą – ir gi­lindamasis į jo emocines ištakas.

Straipsnyje gilinamasi į filosofinius Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio liberalizmo teorijos pagrindus. Jame sie­kiama atskleisti koherencijos problemą, su kuria lietuvių išeivių mąstytojas susiduria plėtodamas savąją liberalizmo versiją, ir būdą, kuriuo tą proble­mą stengiasi įveikti. Koherencijos problema kyla dėl to, kad Kavolis siekia sukurti integralųjį liberalizmą, kuris apimtų ne tik liberalizmo, bet ir kitų modernių pasaulėžiūrų, pirmiausia konservatizmo, principus. Kadangi savo pamatinėmis orientacijomis liberalizmas ir konservatizmas yra vienas kito priešingybė, kyla klausimas, kaip galima juos suderinti ir sukurti integralų­jį liberalizmą kaip nuoseklią mąstymo ir veiklos sistemą. Įrodinėjama, kad galimybės suderinti liberalizmo ir konservatizmo sąlygas Kavolis ieško filo­sofinės antropologijos srityje. Mąstytojas žmogaus sampratą grindžia prie­laida, kad pamatinę žmogiškosios egzistencijos struktūrą sudaro aš kaip šis, konkretus, nepakartojamas, savarankiškas bei laisvas individas ir pasaulis, kurio centre – tautinė bendruomenė ir jos kultūrinė tradicija. Santykis tarp aš ir pasaulio apibrėžiamas dvejopai. Viena vertus, nei aš, nei pasaulis yra neredukuojami vienas į kitą. Jie yra savarankiški egzistencijos elementai. Antra vertus, aš ir pasaulis yra tarpusavyje susiję. Jie vienas kitą įgalina: bendruomenė ir jos kultūrinė tradicija suteikia aš turinį, kurio jis pats nepa­ jėgus susikurti, – prasmes, – o aš užtikrina bendruomenės ir jos kultūrinės tradicijos gyvavimą. Iš kavoliškosios žmogaus sampratos kyla atitinkama egzistencinė liberalizmo, konservatizmo ir integralaus liberalizmo ontologi­ja. Egzistencinį liberalizmo pagrindą sudaro aš, konservatizmo – pasaulis, o integralusis liberalizmas remiasi ne viena kuria pamatinės žmogiškosios egzistencijos struktūros dalimi, bet visa ja. Pamatiniu egzistencijos lygmeniu jokio liberalizmo ir konservatizmo konflikto nėra. Liberalizmo ir konserva­tizmo dermę, o kartu ir integraliojo liberalizmo, kaip nuoseklios mąstymo ir veiklos sistemos, galimybę užtikrina tai, kad jų reprezentuojami egzisten­cijos elementai yra ne tik atskiri, bet ir tarpusavyje susiję. Liberalizmo ir konservatizmo konfliktas kyla tada, kai jie suabsoliutinami ir juos siekiama paversti visa apimančiomis pasaulėžiūromis.

Straipsnyje aptariamas Amerikos lietuvių sociologo Vytauto Kavolio požiūris į jo plačiai tai­kytos ir propaguotos tekstų analizės pobūdį. Įrodinėjama, kad plačiai priimta subjektyvistinė Kavolio tyrimų interpretacija neatitinka paties mokslininko pozicijos. Visai kitokias – objektyvistines – Kavolio nuostatas pirmiausia liudija jo plėtojama teksto ir prasmės ontologija. Pastarojoje tekstas ir jo branduolį sudarančios prasmės laikomos savaimine, nuo interpretatorių nepriklausoma tikrove. Taip pat straips­nyje teigiama, kad objektyvistinei Kavolio pozicijai tekstų analizės srityje neprieštarauja nei, kaip būtų galima manyti, mokslininko metodologinis pliuralizmas, nei pritarimas idėjai apie vertybinį tyrimo pro­blemų pasirinkimo sąlygotumą. Aptariamas ir Kavolio santykis su hermeneutiniu metodu. Tvirtinama, jog analizuodamas tekstus sociologas nesinaudoja šiuo populiariu metodu. Vietoj jo jis renkasi kitus: froidistinį, egzistencialistinį, struktūralistinį, poststruktūralistinį ir struktūrinį-funkcinį aiškinimo būdą.

The article deals with the biography of Vincas Kudirka, one of the leaders of Lithuanian National Revival in XIX century, written by Lithuanian-American scientist Vytautas Kavolis (1930–1996). It is stated that, instead of its overt focus on the person only, the biography, named Žmogaus genezė (The Origin of Man) (1963), actually deals with the whole social group, Lithuanian national movement, and its psychic life. It is argued that scrutinizing life-history of its leader Kavolis aims at disclosing the emotionality shared by the members of the movement. Therefore by its nature the biography is a work of social psychology. Such approach to Žmogaus genezė is based on two arguments. First, in his analysis Kavolis uses the psycho-historical method developed by American psychoanalyst Erik H. Erikson. The main presupposition of this method asserts that intellectual or political leader represents the collective psychic processes taking place in his followers. Second, attention should be paid to the fact that Vincas Kudirka is treated as a figure embodying collective psychic processes by Kavolis in his monographs Sąmoningumo trajektorijos (Trajectories of Consciousness) (1986) and Epochų signatūros (Signatures of Epochs) (1991), summarizing the scientist's explorations in the field of Lithuanian studies. ; Straipsnyje nagrinėjama Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio parašyta vieno iš XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių nacionalinio išsivadavimo lyderių Vinco Kudirkos biografija "Žmogaus genezė". Teigiama, kad ši biografija priklauso socialinės psichologijos sričiai. Įrodinėjama, kad gilindamasis į Vinco Kudirkos gyvenimo istoriją Kavolis siekia atskleisti visam lietuvių nacionaliniam judėjimui būdingą kolektyvinį emocionalumą, kuris yra ne kas kita, kaip jo dalyviams bendros emocinės nuostatos, nukreiptos į jų išorinę aplinką sudarančius objektus. Toks požiūris grindžiamas dviem argumentais. Pirma, nagrinėdamas Kudirkos asmenybės formavimąsi Kavolis taiko amerikiečių psichoanalitiko Eriko H. Eriksono išplėtotą psichoistorinį metodą, kuris paremtas prielaida, jog intelektualinis ar politinis lyderis reprezentuoja savo pasekėjuose vykstančius kolektyvinius psichinius procesus. Antra, atkreipiamas dėmesys, jog Kudirka kaip kolektyvinio emocionalumo įkūnytojas pristatomas Kavolio lituanistinius tyrinėjimus apibendrinančiose monografijose "Sąmoningumo trajektorijos" ir "Epochų signatūros".

The article deals with philosophical foundations of the theory of Liberalism developed by the Lithuanian-American sociologist and one of the leaders of the Lithuanian diaspora in the USA Vytautas Kavolis (1930–1996). It aims to clarify the problem of coherence which Kavolis encounters while developing his political theory and the way of dealing with it by him. The problem is conditioned by the fact that the thinker seeks to develop Integral Liberalism, which would encompass not only Liberalism, but other modern political ideologies as well, especially Conservatism. By taking fundamental differences between Liberalism and Conservatism into account, the question arises about the possibility of their reconciliation and of the establishment of Integral Liberalism as a coherent system of thought and action. It is stated that Kavolis looks for conditions of both possibilities in the area of philosophical anthropology. The thinker's conception of man is grounded on a presupposition that the fundamental structure of human existence consists of the self and the world. The self is this particular, unique, autonomous and free individual. The world is the sum total of relationships. At the center of this totality stands the national community and its cultural tradition. The relationship between the self and the world is defined in two ways. On the one hand, they are not deducible from one another, therefore they are separate elements of human existence. On the other hand, the self and the world are interrelated. They cannot exist without one another. The community and its cultural tradition fill the self with content. They provide the self with meanings, which enable an individual to live meaningfully. It is supposed that the self is incapable to create meanings by itself. In one's turn, the community could not be alive without the self. Kavolis' conception of man presupposes a defined existential ontology of Liberalism, Conservatism and Integral Liberalism. According to it, Liberalism has roots in the self, Conservatism – in the world, and Integral Liberalism is rooted in the whole structure of human existence. There is no conflict between Liberalism and Conservatism on the fundamental level of human existence. They are in accordance because their existential grounds, i.e., the self and the world, are not only separate, but also interrelated entities. Liberalism and Conservatism are involved in conflict when their meaning is overemphasized and efforts are made to establish them as all-embracing ideologies. If there is no real conflict between Liberalism and Conservatism, then Integral Liberalism is possible as a consistent system of thought and action, too. ; Straipsnyje gilinamasi į filosofinius Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio liberalizmo teorijos pagrindus. Jame sie­kiama atskleisti koherencijos problemą, su kuria lietuvių išeivių mąstytojas susiduria plėtodamas savąją liberalizmo versiją, ir būdą, kuriuo tą proble­mą stengiasi įveikti. Koherencijos problema kyla dėl to, kad Kavolis siekia sukurti integralųjį liberalizmą, kuris apimtų ne tik liberalizmo, bet ir kitų modernių pasaulėžiūrų, pirmiausia konservatizmo, principus. Kadangi savo pamatinėmis orientacijomis liberalizmas ir konservatizmas yra vienas kito priešingybė, kyla klausimas, kaip galima juos suderinti ir sukurti integralų­jį liberalizmą kaip nuoseklią mąstymo ir veiklos sistemą. Įrodinėjama, kad galimybės suderinti liberalizmo ir konservatizmo sąlygas Kavolis ieško filo­sofinės antropologijos srityje. Mąstytojas žmogaus sampratą grindžia prie­laida, kad pamatinę žmogiškosios egzistencijos struktūrą sudaro aš kaip šis, konkretus, nepakartojamas, savarankiškas bei laisvas individas ir pasaulis, kurio centre – tautinė bendruomenė ir jos kultūrinė tradicija. Santykis tarp aš ir pasaulio apibrėžiamas dvejopai. Viena vertus, nei aš, nei pasaulis yra neredukuojami vienas į kitą. Jie yra savarankiški egzistencijos elementai. Antra vertus, aš ir pasaulis yra tarpusavyje susiję. Jie vienas kitą įgalina: bendruomenė ir jos kultūrinė tradicija suteikia aš turinį, kurio jis pats nepa­ jėgus susikurti, – prasmes, – o aš užtikrina bendruomenės ir jos kultūrinės tradicijos gyvavimą. Iš kavoliškosios žmogaus sampratos kyla atitinkama egzistencinė liberalizmo, konservatizmo ir integralaus liberalizmo ontologi­ja. Egzistencinį liberalizmo pagrindą sudaro aš, konservatizmo – pasaulis, o integralusis liberalizmas remiasi ne viena kuria pamatinės žmogiškosios egzistencijos struktūros dalimi, bet visa ja. Pamatiniu egzistencijos lygmeniu jokio liberalizmo ir konservatizmo konflikto nėra. Liberalizmo ir konserva­tizmo dermę, o kartu ir integraliojo liberalizmo, kaip nuoseklios mąstymo ir veiklos sistemos, galimybę užtikrina tai, kad jų reprezentuojami egzisten­cijos elementai yra ne tik atskiri, bet ir tarpusavyje susiję. Liberalizmo ir konservatizmo konfliktas kyla tada, kai jie suabsoliutinami ir juos siekiama paversti visa apimančiomis pasaulėžiūromis.