Suchergebnisse

Šiame tęstinio leidinioBibliotheca Lituanašeštame tomepublikuojami moksliniai straipsniai, parengti Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto 2018 m. kovo 22d. surengtoje mokslinėje konferencijoje "Genealogija ir lokalinė istorija: šaltiniai, tyrinėjimai, sklaida"skaitytų pranešimų pagrindu. Konferencijoje buvo perskaityta 16 pranešimų, veikė keturios sekcijos: "Bendrieji lokalinės istorijos ir genealogijos klausimai" (pirmininkavo Rima Maselytė ir dr. Arvydas Pacevičius); "Genealogijos tyrimų atodangos" (dr. Agnė Railaitė-Bardė); "Giminių ir asmenų genealoginės rekonstrukcijos" (dr. Vykintas Vaitkevičius), "Panevėžio krašto, Aukštaitijos ir Lietuvos egodokumentika ir biografistika" (dr. Inga Liepaitė). Rengiant konferenciją buvo kviesta pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį dar kartą padiskutuoti apie lietuvių tautos ir visuomenės genealoginį tapatumą, lokalinę ir valstybinę savimonę, jos formavimosi prielaidas ir tęstinumą. Atsiliepiant į raginimą, renginyje buvo aptarta ne tik tradicinė kraštotyros veikla, jos tikslų ir metodų kaita XXI amžiuje, bet ir genealogijos ir lokalinės istorijos vaidmuo tinklaveikos visuomenėje, bendruomenių į(si)traukimas, pristatyti aktualūs projektai, tyrimų rezultatai ir šaltiniai, diskutuota apie jų prieigą, skaitmeninimą, sklaidą. Rinkiniui pateikti ir redakcinės kolegijos atrinkti, recenzuoti straipsniai plėtojamos tematikos požiūriu suskirstyti į kelias grupes. Pirmojoje "Lokalinė istorija ir (auto)biografinių tyrimų perspektyva" nagrinėjami bendrieji lietuvių tautinės ir genealoginės tapatybės, statistikos ir šaltiniotyros, biografistikos ir autobiografinės raštijos funkcionavimo lokalinės istorijos tyrimų kontekste klausimai. Eduardas Budrys straipsnyje "Kas yra lietuvis? Vladislavo Mickevičiaus tėvynės paieškos" aptaria Adomo Mickevičiaus sūnaus, leidėjo ir biografo V. Mickevičiaus pažiūrų evoliuciją ir tautinio tapatumo kaitą. Daroma išvada, kad V. Mickevičius buvo idealistas, pasiaukojęs tėvo idėjai dėl net "už sveikatą brangesnės Lietuvos". Vytenio Bagdono darbe nagrinėjami Panevėžio krašto bažnyčiose išlikę genealoginės informacijos ištekliai – krikštų, santuokų, mirčių, gyventojų surašymų knygos, pristatomos dažniausiai pasikartojančios pavardės ir jų kilmės versijos skirtingose Panevėžio krašto teritorijose genetinės genealogijos tyrimų kontekste, nurodoma, kad valstiečių genealoginiai medžiai siekia XVIII a. vidurį, o bajorų – nuo XVII a. ir anksčiau. Mindaugas Balkus, jau skelbęs savo tyrimų rezultatus tradicinės Panevėžio konferencijos darbų rinkinyje3, straipsnyje "1920–1940 m. Kauno miesto gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis"nagrinėja 1920–1940 m. Kauno mieste išduotose vidaus pasų kortelėse pateiktus gyventojų sociodemografinius duomenis (tautybė, konfesija, gimimo vieta, darbinė veikla). Nustatyta, kad 1920–1940 m.Kaune vidaus pasus gavo 89 620 asmenų, iš jų 58,76 % buvo lietuviai, 30,27 % žydai, 3,16 % lenkai, 3,12 % vokiečiai, 2,74% rusai, 0,33 % gudai, iš jų 59,13%buvo katalikai,28,9 % – judėjai, 5,44 % – evangelikai liuteronai ir evangelikai reformatai, 3,14 % – stačiatikiai, 0,96 % – sentikiai.Angelė Mikelinskaitė, nuolatinė Panevėžio forumo dalyvė ir publikacijų rengėja4, darbe "Juozo Miltinio autobiografijos: tekstai ir kontekstai", nagrinėja ir lygina tris išlikusius režisieriaus Juozo Miltinio (1907–1994) autobiografinius tekstus. Sugretinusi biografinių faktų pateikimo karo ir sovietmečio laikotarpiu strategijas, autorė daro išvadą, kad šie tekstai atskleidžia asmenybės santykį su epocha, bet juose stokojama atviros ir gilesnės savirefleksijos, tekstai paženklinti sąmoningu moraliniu dviprasmiškumu. Giedrės Miknienės straipsnyje "Jono Basanavičiaus personalinė bibliografija – biografistikos tyrimų šaltinis" pristatoma Lietuvos mokslų akadamijos Vrublevskių bibliotekos rengiama Jono Basanavičiaus bibliografija, aptariami bibliografijos rengimo principai, medžiagos atrankos kriterijai, struktūra, tematika, keliamas klausimas apie bibliografinės informacijos ir biografistinių tyrimų sąsajas. Antrojoje darbų grupėje "Genealoginių tyrimų metodologija ir atodangos" publikuojamuose straipsniuose gilinamasi į genealoginių tyrimų teo­rinius ir metodinius klausimus, pristatomos prozopografijos, heraldikos, šaltiniotyros studijų prieigos galimybės, aptariami atskirų giminių genealogijos tyrimų atvejai. Rugilė Pangonytė straipsnyje "Prozopografijos galimybės Karpių giminės genealoginiuose tyrimuose"nagrinėja Karpių giminės atstovų asmenybes, aplinką, socialinį statusą, karjerą, galios kaupimą, politinę įtaką ir kitus veiksnius, leidžiančius modeliuoti kolektyvinę biografiją, pristato genealoginio medžio tyrimų problematiką. Nustatyta, kadKarpių giminėje išskirtinos Bžozovo, Rėkyvos ir Kuršo linijos, kurių atstovai palaikė ryšius, bet aktyviausi buvo Rėkyvos linijos reprezentantai. Jolantos Klietkutės darbe "Bajorų Mongirdų genealogija" siekiama atgaivinti bajorų Mongirdų giminės genealogiją apžvelgiant jos kilmę bei iškiliausių atstovų biografijas. Autorės sudaryta Mongirdų genealoginė lentelė rodo, kad XVII–XX a. šios giminės atstovai buvo pasklidę po didelę dalį Abiejų Tautų Respublikos bei Rusijos imperijos teritorijos, o jos gretose buvo kunigų, gydytojų, karininkų, menininkų, visuomenės veikėjų. Gabrielė Jasiūnienė straipsnyje "Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antroje pusėje – XVIII a." pristato vieną iš svarbiausių Žemaitijos bajorų kultūros bei tapatybės ženklų – jų heraldiką. Žemaitijos bajorų (Bilevičių, Nagurskių, Gorskių, Chodkevičių, Tiškevičių) heraldikos šaltiniai nagrinėjami kaip bajorų giminystės ir santuokos ryšius reprezentuojantys šaltiniai, apimantys ne tik herbinius antspaudus, bet ir literatūroje, portretuose, architektūroje vaizduotus herbus.Daroma išvada, kad XVIIIa. Žemaitijos bajorų heraldikoje pradeda ryškėti tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką, jungtiniuose herbuose pradėta vaizduoti abiejų sutuoktinių iš jų tėvų (vyriškosios linijos) arba iš tėvų ir motinų paveldėti herbai. Paskutiniame šios grupės straipsnyje "Genealogija XIX amžiuje: prievolė ir priemonėversuspatyrimas ir emocija" Agnė Railaitė-Bardė analizuoja XIXa. bajorijos genealoginius medžius ir schemas, kilmės patvirtinimo dokumentus, taip pat genealoginiu aspektu aptaria Gabrielės Giunterytės-Puzinienės atsiminimus "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose". Daroma išvada, kad didžioji dalis genealoginių šaltinių atsirado kaip prievolė ir priemonė tikrinti kilmingo asmens statusą visuomenėje ir privilegijas. Kita vertus, kai kurie genealoginiai šaltiniai atskleidžia patyrimą ir emociją, individualų santykį su giminės nariais ir šį ryšį grindžiančias kategorijas. Mokslinių straipsnių rinkinys skiriamas mokslininkams tyrėjams, kraštotyrininkams, atminties institucijų darbuotojams, besidomintiems aktualiais (auto)biografiniais ir genealoginiais, taip pat lokalinės istorijos tyrimais ir jų rezultatų sklaida. Sudarytojai tikisi, kadšiameBibliotheca Lituanatome publikuojami darbai, skirti įvairiems lokalinės istorijos ir genealogijos tyrimų aspektams, paskatins gilesnes šeimos, giminės ir lokalinių bendruomenių, biografinių duomenų fono, prozopografijos ir kitas studijas.

Expanding the research about the old Vilnius University Library launched by L. Vladimirovas, this article discusses the fact (which has never been mentioned in historiography), about a gift to the burnt library of Åbo Academy, which then belonged to the Duchy of Finland, Russian Empire. In support action, which was organised by the supreme government of Russian Empire, lots of scientific, educational and cultural institutions took part; one of them was Vilnius University. Successful research of official documents, preserved in Lithuanian State Historical Archive (one of them The books of gifts to Vilnius University, 1820–1832), and the Activity daybook (1823–1832) of Vilnius University Library, as well as lists of donated books, preserved in the Library of Helsinki National University (Catalogus librorum qui bis extant in Bibliotheca Caesareae Universitatis Vilnensis) and in Vernadsky National Library of Ukraine (Katalog ksiąg dubletowych Biblioteki Uniwesyteckiej Wilenskiej oddanych dla zgorzaley Biblioteki Abowskiej i tamże odeslanych roku 1829 dnia 28 lutego), allowed us to specify chronology of this charity act, discover its effectors in Vilnius, and provide qualitative and quantitative parameters of donated books. It was identified, that the shipment of books delivered from Vilnius no earlier than 1829 February 28, consisted of 1481 volumes, mainly doublet books on different topics, which were deposited to the Helsinki University. Alexander Wictor Bohatkiewicz, a librarian and a bibliographer in Vilnius University Library, played a crucial role in the selection of the books. At present, the best part of the donated books is preserved in the National Library of Helsinki University. Completed research makes a premise to a historical digital reconstruction of the donated collection.

Expanding the research about the old Vilnius University Library launched by L. Vladimirovas, this article discusses the fact (which has never been mentioned in historiography), about a gift to the burnt library of Åbo Academy, which then belonged to the Duchy of Finland, Russian Empire. In support action, which was organised by the supreme government of Russian Empire, lots of scientific, educational and cultural institutions took part; one of them was Vilnius University. Successful research of official documents, preserved in Lithuanian State Historical Archive (one of them The books of gifts to Vilnius University, 1820–1832), and the Activity daybook (1823–1832) of Vilnius University Library, as well as lists of donated books, preserved in the Library of Helsinki National University (Catalogus librorum qui bis extant in Bibliotheca Caesareae Universitatis Vilnensis) and in Vernadsky National Library of Ukraine (Katalog ksiąg dubletowych Biblioteki Uniwesyteckiej Wilenskiej oddanych dla zgorzaley Biblioteki Abowskiej i tamże odeslanych roku 1829 dnia 28 lutego), allowed us to specify chronology of this charity act, discover its effectors in Vilnius, and provide qualitative and quantitative parameters of donated books. It was identified, that the shipment of books delivered from Vilnius no earlier than 1829 February 28, consisted of 1481 volumes, mainly doublet books on different topics, which were deposited to the Helsinki University. Alexander Wictor Bohatkiewicz, a librarian and a bibliographer in Vilnius University Library, played a crucial role in the selection of the books. At present, the best part of the donated books is preserved in the National Library of Helsinki University. Completed research makes a premise to a historical digital reconstruction of the donated collection.

Expanding the research about the old Vilnius University Library launched by L. Vladimirovas, this article discusses the fact (which has never been mentioned in historiography), about a gift to the burnt library of Åbo Academy, which then belonged to the Duchy of Finland, Russian Empire. In support action, which was organised by the supreme government of Russian Empire, lots of scientific, educational and cultural institutions took part; one of them was Vilnius University. Successful research of official documents, preserved in Lithuanian State Historical Archive (one of them The books of gifts to Vilnius University, 1820–1832), and the Activity daybook (1823–1832) of Vilnius University Library, as well as lists of donated books, preserved in the Library of Helsinki National University (Catalogus librorum qui bis extant in Bibliotheca Caesareae Universitatis Vilnensis) and in Vernadsky National Library of Ukraine (Katalog ksiąg dubletowych Biblioteki Uniwesyteckiej Wilenskiej oddanych dla zgorzaley Biblioteki Abowskiej i tamże odeslanych roku 1829 dnia 28 lutego), allowed us to specify chronology of this charity act, discover its effectors in Vilnius, and provide qualitative and quantitative parameters of donated books. It was identified, that the shipment of books delivered from Vilnius no earlier than 1829 February 28, consisted of 1481 volumes, mainly doublet books on different topics, which were deposited to the Helsinki University. Alexander Wictor Bohatkiewicz, a librarian and a bibliographer in Vilnius University Library, played a crucial role in the selection of the books. At present, the best part of the donated books is preserved in the National Library of Helsinki University. Completed research makes a premise to a historical digital reconstruction of the donated collection. ; Straipsnyje aptariamas istoriografijoje nutylėtas faktas apie Vilniaus universiteto knygų dovaną 1827 m. sudegusiai Åbo, tuomet priklausiusio Rusijos imperijos sudėtyje buvusiai Suomijos kunigaikštystei, akademijos bibliotekai. 1828 metais ji atgimė Helsinkio universiteto sudėtyje. Paramos akcijoje, kurią organizavo aukščiausioji Rusijos imperijos valdžia, dalyvavo daug mokslo, švietimo ir kultūros institucijų, tarp jų ir Vilniaus universitetas. Remiantis ,,Dovanų Vilniaus universitetui knyga, 1820–1832, Vilniaus universiteto bibliotekos ,,Veiklos dienynu" (1823–1832) bei dovanotų knygų sąrašais, saugomais Suomijos universiteto ("Catalogus librorum qui bis extant in Bibliotheca Caesareae Universitatis Vilnensis") ir Ukrainos ("Katałog ksiąg dubletowych oddanych dla zgorzałey Bibljoteki Abowskiej i tamże odesłanych roku 1829 dnia 28 lutego") nacionalinėse bibliotekose, straipsnyje tikslinama šios labdaringos akcijos chronologija, atskleidžiami vykdytojai Vilniuje, dovanotų knygų skaičius ir tematika. Nustatyta, kad knygos iš Vilniaus buvo išsiųstos ne anksčiau kaip 1829 m. vasario 28 d., o siuntoje buvo 1481 tomas daugiausiai dubletinių įvairios tematikos knygų, atiduotų Helsinkio universitetui. Atrinkdamas knygas daugiausia prisidėjo Vilniaus universiteto bibliografas ir bibliotekininkas Aleksandras Viktoras Bohatkevičius, taip pat tuometinis Bibliotekos direktorius Liudvikas Soblevskis. Preliminarus tyrimas parodė, kad Helsinkyje tikrai esama knygų su Vilniaus universiteto bibliotekos proveniencijomis, o atlikus nuodugnesnę šaltinių analizę tvirtai galima teigti, kad didesnė dovanotų knygų dalis tebesaugoma Helsinkio universiteto nacionalinėje bibliotekoje. Atliktas tyrimas sudaro prielaidas dovanoto rinkinio istorinei skaitmeninei rekonstrukcijai.

Expanding the research about the old Vilnius University Library launched by L. Vladimirovas, this article discusses the fact (which has never been mentioned in historiography), about a gift to the burnt library of Åbo Academy, which then belonged to the Duchy of Finland, Russian Empire. In support action, which was organised by the supreme government of Russian Empire, lots of scientific, educational and cultural institutions took part; one of them was Vilnius University. Successful research of official documents, preserved in Lithuanian State Historical Archive (one of them The books of gifts to Vilnius University, 1820–1832), and the Activity daybook (1823–1832) of Vilnius University Library, as well as lists of donated books, preserved in the Library of Helsinki National University (Catalogus librorum qui bis extant in Bibliotheca Caesareae Universitatis Vilnensis) and in Vernadsky National Library of Ukraine (Katalog ksiąg dubletowych Biblioteki Uniwesyteckiej Wilenskiej oddanych dla zgorzaley Biblioteki Abowskiej i tamże odeslanych roku 1829 dnia 28 lutego), allowed us to specify chronology of this charity act, discover its effectors in Vilnius, and provide qualitative and quantitative parameters of donated books. It was identified, that the shipment of books delivered from Vilnius no earlier than 1829 February 28, consisted of 1481 volumes, mainly doublet books on different topics, which were deposited to the Helsinki University. Alexander Wictor Bohatkiewicz, a librarian and a bibliographer in Vilnius University Library, played a crucial role in the selection of the books. At present, the best part of the donated books is preserved in the National Library of Helsinki University. Completed research makes a premise to a historical digital reconstruction of the donated collection.

Expanding the research about the old Vilnius University Library launched by L. Vladimirovas, this article discusses the fact (which has never been mentioned in historiography), about a gift to the burnt library of Åbo Academy, which then belonged to the Duchy of Finland, Russian Empire. In support action, which was organised by the supreme government of Russian Empire, lots of scientific, educational and cultural institutions took part; one of them was Vilnius University. Successful research of official documents, preserved in Lithuanian State Historical Archive (one of them The books of gifts to Vilnius University, 1820–1832), and the Activity daybook (1823–1832) of Vilnius University Library, as well as lists of donated books, preserved in the Library of Helsinki National University (Catalogus librorum qui bis extant in Bibliotheca Caesareae Universitatis Vilnensis) and in Vernadsky National Library of Ukraine (Katalog ksiąg dubletowych Biblioteki Uniwesyteckiej Wilenskiej oddanych dla zgorzaley Biblioteki Abowskiej i tamże odeslanych roku 1829 dnia 28 lutego), allowed us to specify chronology of this charity act, discover its effectors in Vilnius, and provide qualitative and quantitative parameters of donated books. It was identified, that the shipment of books delivered from Vilnius no earlier than 1829 February 28, consisted of 1481 volumes, mainly doublet books on different topics, which were deposited to the Helsinki University. Alexander Wictor Bohatkiewicz, a librarian and a bibliographer in Vilnius University Library, played a crucial role in the selection of the books. At present, the best part of the donated books is preserved in the National Library of Helsinki University. Completed research makes a premise to a historical digital reconstruction of the donated collection.