Suchergebnisse

This article discusses the supposedly reciprocal identity between modernity and secularisation. But this kind of identity can be asserted only if secularisation is interpreted as the origin of modernity and if the contents of modernity are seen as nothing other than an immanent transla­tion of premodern, theological contents. This double identity misrepresents both secularity and modernity. The article suggests a definition of secularisation, which pays particular attention to the formal aspects, as the essential difference between modernity and secularisation are not so much the contents themselves but the form of their unification, the horizon which gives sense to the contents and underlines the new role of the political sphere for modernity, as it becomes the form of cultural unification. The paper also analyses modernity in its self-interpretation as an age thar breaks the continuity of tradition. The connection between modernity and secularisation is close but not causal. ; Straipsnyje analizuojama numanoma abipusė modernybės ir sekuliarizacijos tapatybė. Tačiau ši tapatybė gali būti teigiama tik tuo atveju, jei sekuliarizacija traktuojama kaip modernybės priežastis ir jei modernybės turiniai matomi vien kaip imanentiškas teologinių turinių vertimas į sekuliarią formą. Ši dviguba tapatybė klaidingai reprezentuoja ir sekuliarizaciją, ir modernybę. Straipsnyje siūloma sekuliarizacijos definicija, skirianti ypatingą dėmesį formaliems aspektams ir išryškinanti naują politikos vaidmenį modernybėje, traktuojant ją kaip jungiantį kultūrinį horizontą. Taip pat straipsnyje analizuojama modernybė kaip savo pačios interpretacija ir kaip pertrūkio laikotarpis. Teigiama, kad ryšys tarp sekuliarizacijos ir modernybės yra glaudus, bet ne priežastinis.