Suchergebnisse

Zsfassung in engl. Sprache

[tekstas lietuvių kalba]

Straipsnyje aptariamas intersubjektyvumo klausimas vėlyvosios I. Kanto praktinės filosofijos, suprantamos kaip pareigų teorija, kontekste. Atskleidžiama kantiškojo moralės, teisės ir politikos subjekto specifika, ribojanti kalbėjimo apie "kitą" kryptis bei brėžianti laukus, kur "kito" skirtingumas yra netoleruotinas.

The paper reflects on the question of the status of intersubjectivity in the context of Kantian distinction between duty and pathology. Duty is shown to be the basis for the construction of moral and legal normativity and decisive for the description of an acting subject. The specificity of Kant's moral, legal and political subject is discussed, and the consequences for an intersubjective relation and the community are drawn. The Kantian subject is found to be incorporated into the legal community, not as a constructing element of it. The paper raises a question of the normativity of legal and moral behaviour and asks whether it is possible to deal with the otherness of "the other" not as a mere pathology that has to be eliminated but also as a constructive element of the state. The question is raised: Does in every case intersubjectivity, as rooted in the otherness, have to be excluded from the sphere of ethics and law, as based on the rational normativity? ; Straipsnyje aptariamas intersubjektyvumo klausimas vėlyvosios I. Kanto praktinės filosofijos, suprantamos kaip pareigų teorija, kontekste. Atskleidžiama kantiškojo moralės, teisės ir politikos subjekto specifika, ribojanti kalbėjimo apie "kitą" kryptis bei brėžianti laukus, kur "kito" skirtingumas yra netoleruotinas.

Straipsnyje analizuojama dieviškojo teisingumo samprata I. Kanto filosofijoje (veikale "Religija vien tik proto ribose"). Skiriamas absoliutaus dieviškojo teisingumo ir žmogiškojo teisingumo pasaulis. Kalbėdamas apie dieviškojo teisingumo apraiškas, kurias galima rasti žmoguje, I. Kantas kaip aiškiausią jo požymį nurodo kentėjimą, kuris yra žmogiško malonumo išgyvenimo priešybė ir dažniausiai suprantamas kaip bausmė. Dieviškąjį teisingumą I. Kantas supranta kaip baudžiamąjį. Jis aptinkamas žmogaus moralinės istorijos vyksme. Iš žmogaus istoriškumo perspektyvos dieviškasis teisingumas pasirodo kaip universalus žmogaus veiksmus vertinantis matas, kaip žmogiškąjį tobulėjimą moralumo link kreipiantis matas. Tik Dievo malone žmogus gali būti išteisintas prieš dieviškąjį teisingumą. Vienintelė išteisinimo sąlyga yra moralės nuostatos įgijimas, širdies nuostatos pasikeitimas. Pasaulis, įsigalėjus aukščiausiajam teisingumui, nesikeičia, pakinta tik nuostata kentėjimo atžvilgiu – jis nebetraktuojamas kaip bausmė. Pats išteisinimo faktas yra paslaptis žmogui, kaip ir jo išraiška – žmogaus moralumas, kyląs iš malonės. Keliamas klausimas, ar gali būti išteisintas politinis darinys.

The paper is an inquiry into the concept of retributive justice in Kant's "Religion within the Bounds of Reason Alone" (1795). Kant proposes an explanation of theological terms (God, grace, punishment, and discharge) in the common field of moral and politic realms. We find two kinds of justice as well as of worlds contrasted in Kant's philosophy: world of the absolute justice of God, and world of human justice. The strongest, rule-based justice is to be exercised in the world of human beings. This kind of justice must be based on the principles of speculative rationality alone. The justice of God is based on two principles: that of prudence and of grace. The possibility of grace that surpasses the speculative ability of human being is a secret or mystery to him. Grace refers to and forms an inner moral historicity of human being. The source of historicity is change of human natural state of guilt and punishment into the state of joyful inner moral development. Only grace makes it possible for human being to change his moral inclinations from vicious to virtuous. Kant considers pain caused by vicious inclinations as a sign of God's retributive justice. The paper raises questions about the possibility of discharge. Hypothesis is held that discharge takes place in time. It shows itself as the inner moral development of the human being and the state. The controversial notions of apologists and critics of Kant's philosophy are presented. ; Straipsnyje analizuojama dieviškojo teisingumo samprata I. Kanto filosofijoje (veikale "Religija vien tik proto ribose"). Skiriamas absoliutaus dieviškojo teisingumo ir žmogiškojo teisingumo pasaulis. Kalbėdamas apie dieviškojo teisingumo apraiškas, kurias galima rasti žmoguje, I. Kantas kaip aiškiausią jo požymį nurodo kentėjimą, kuris yra žmogiško malonumo išgyvenimo priešybė ir dažniausiai suprantamas kaip bausmė. Dieviškąjį teisingumą I. Kantas supranta kaip baudžiamąjį. Jis aptinkamas žmogaus moralinės istorijos vyksme. Iš žmogaus istoriškumo perspektyvos dieviškasis teisingumas pasirodo kaip universalus žmogaus veiksmus vertinantis matas, kaip žmogiškąjį tobulėjimą moralumo link kreipiantis matas. Tik Dievo malone žmogus gali būti išteisintas prieš dieviškąjį teisingumą. Vienintelė išteisinimo sąlyga yra moralės nuostatos įgijimas, širdies nuostatos pasikeitimas. Pasaulis, įsigalėjus aukščiausiajam teisingumui, nesikeičia, pakinta tik nuostata kentėjimo atžvilgiu – jis nebetraktuojamas kaip bausmė. Pats išteisinimo faktas yra paslaptis žmogui, kaip ir jo išraiška – žmogaus moralumas, kyląs iš malonės. Keliamas klausimas, ar gali būti išteisintas politinis darinys.

1998 m. balandžio 16 d. Lietuvos filosofijos ir sociologijos institute Dalius Jonkus apgynė filosofijos daktaro disertaciją "Būties problema Martyno Smigleckio logikoje". Mokslinis darbo vadovas – prof. habil. dr. R. Plečkaitis, oficialieji oponentai – prof. J. Krikštopaitis ir dr. G. Mažeikis. Disertacijoje analizuojama M. Smigleckio metafizinės problematikos ištakos, metafizikos objektas ir būties skirstymas, esmės ir egzistavimo santykio problema, būties rūšys F. Suarezo filosofijoje. Atskleidžiami M. Smigleckio logikos ontologiniai pagrindai, teigiama, kad jo būties koncepcijai būdingas ontologinis ir epistemologinis singuliarizmas: esmė tiesiogiai siejama su atskirybe, kuri pažįstama pirmiausiai.

Straipsnyje nagrinėjamos dorybės ir laimės sąvokos I. Kanto etikoje. Aiškinami šios etikos teorijos pagrindiniai principai, etikos ir moralės sampratos ir jų vieta I. Kanto filosofijoje. Teigiama, kad filosofas ieškojo grynos, vien protu pagrįstos ir jos dėsnių kylančios etinės taisyklės, taip pat gryno laimės, dorybės, moralės apibrėžimo. Žmogaus elgesio ribos yra jo racionalumas ir empiriškumas. Tik aukščiausiojo asmeninio sąmoningumo dėka žmogus, savo veikloje tobulindamas dorybę, t. y. sąmoningai paklusdamas visuotiniam ir absoliučiam dėsniui, gali būti ir laimingas. I. Kanto etinė teorija siekia parodyti, kaip galima gryna elgesio taisyklė, kas garantuoja asmenybės autonomiją. Ši viską jungianti grandis yra proto sprendimas ar suvokimas, kuris yra subjektyvus, nes jis nusprendžia dėl visuotinai galiojančio praktinio proto dėsnio, ir kartu yra laisvas, nes nėra būtinai duotas. Šio sprendimo ar įsisąmoninimo dėka nustatomas būtinas ryšys tarp dorovės dėsnio ir valios, dorybės ir laimės.

Straipsnyje nagrinėjama I. Kanto teisingumo samprata, traktuojama kaip teisę ir moralę siejanti sąvoka. Apžvelgiami įvairūs filosofiniai ir kasdieniai teisingumo sąvokos apibrėžimai. Teigiama, kad I. Kanto teisingumas negali būti suprastas kaip kategorinio imperatyvo sinonimas: tai yra viena kitą paaiškinančios sąvokos. Teisingumas yra pilietinės visuomenės pagrindas ir reiškimosi būdas. Išskiriamos dvi jo apibrėžtys: absoliučią vertę turintis teisingumas, garbingumas sudarant sutartis ir jų laikantis; bausmės ir atpildo teisingumas, kuris paskelbiamas viešajame teisme ir prasižengusiam yra išorinė prievarta. Teisingumas kuria kultūrinę terpę, kuri yra labiausiai tinkama moraliai būtybei ugdyti, taip pat griežtai laikantis teisingumo. Teisingumas žmonių santykiuose tiek pat būtinas, kiek ir laisva autonomiška žmogaus valia galutiniam aprioriškai mąstomam tikslui pasiekti. Be teisingumu kuriamos pilietinės būklės paklusimas moraliniam imperatyvumui būtų nepatrauklus žmogaus valiai. Kita vertus, laisva valia kuria teisingumu paremtus žmonių santykius, nepaisydama galimų su prigimties ar gamtos trukdymais susijusių nelaimių.

Straipsnyje nagrinėjama fenomenologinės sociologijos atstovo A. Schützo socialinio pasaulio samprata. Teigiama, kad natūralioji nuostata socialinio pasaulio atžvilgiu gali užimti dvi pozicijas: pasyvaus stebėtojo ir dalyvio. Šios pozicijos nesuderinamos bei atmetama galimybė pereiti iš vienos į kitą. A. Schützas atskleidžia naują socialinio pasaulio sampratą, kurioje apjungiamos minėtos nuostatos: socialinis pasaulis nėra nei galutinai užbaigtas ir tik stebimas darinys, nei nereflektuotų veiksmų erdvė. Socialinis pasaulis yra veikiančiųjų jame individų ir ryšių tarp jų visuma. Socialinis pasaulis yra besitęsiantis kūrimo procesas, aktyviai jame veikiančių stebėtojų sąveikos rezultatas. Poveikio, veikimo išgyvenimas (o ne veikimas kaip savitikslis, t. y. nustelbiantis, užgožiantis, užvaldantis) yra sociumo pamatas. Sąveikos ryšys yra pasitikėjimo dalykas. Valdžios santykiai suprantami kaip sąveikos stoka, o abipusio poveikio ryšys – kaip išplėtota, kuriamoji sąveika.