Suchergebnisse

Contemporary Georgian Literature offers interesting interpretations of the terms "Caucasus" and "Caucasian," but the discussion about this problem was started much earlier, in the beginning of 19th century, when the livening up of the ethnical concepts of "Caucasus" and "Caucasian" was witnessed in Georgian literature and public thinking. The historical shift of Georgia into the new epoch of colonialism, which can alternatively be called "The Epoch of Russian Colonialism", caused the accentuation of the above mentioned concepts. Russia used the privilege of the orthodox country, confronted Georgians with non- Christian people of the Caucasus and deprived them from their political independence. The reaction of Georgians towards Russian colonialism was characterized by double standards, which were clearly reflected in Georgian literature of the period of Romanticism, first of all, in relation to the interpretation of the concepts "Caucasus" and "Caucasian." The genuine goal of the colonial policy and their social strategies were pointed out clearly in the 1850–60s. The Georgians' response to colonialism was modified and the previous ambivalent status was replaced by the radical confrontation: the main goal became the idea of the peaceful Caucasus on the condition of protection of national identities. The problem became rather different and more complicated in 20th century Georgian literature, when the relation towards the ethnical problem was newly established within the frame of Soviet ideology and offered the different, non-ethnical interpretation of the terms "Caucasus" and "Caucasian": the national boarders were ignored and integrated within the model of Homo Sovieticus. Later, when the Soviet regime was destroyed, the terms "the Caucasus" and "Caucasian" caused the establishment of a new type of discourse, which determined the new interpretational standard of Georgian literature of the end of 20th century and the beginning of 21st century. ; Nūdienos Gruzijos literatūroje aptinkame įdomius sąvokų "Kaukazas" ir "kaukazietis" aiškinimus, bet diskusija dėl šių sąvokų prasidėjo daug anksčiau, XIX a. pradžioje, kai sąvokų "Kaukazas" ir "kaukazietis" vartosena labai padažnėjo Gruzijos literatūroje ir visuomenės gyvenime. Prasidėjęs naujas istorinis Gruzijos gyvavimo laikotarpis – vadinamoji "rusiškojo kolonializmo epocha", užaštrino minėtų sąvokų reikšmę. Rusija pasinaudojo ortodoksinės šalies padėtimi ir supriešino gruzinus su nekrikščioniškomis Kaukazo tautomis bei atėmė iš jų politinę nepriklausomybę. Gruzinų atsakas į rusiškąjį kolonializmą buvo dvigubi standartai, kas aiškiai atsispindėjo romantizmo laikotarpio Gruzijos literatūroje, ir visų pirma tai rodė sąvokų "Kaukazas" ir "kaukazietis" interpretavimas. Tikrasis kolonijinės politikos ir jos socialinių strategijų tikslas išryškėjo 1850–1860-aisiais. Gruzinų reakcija į kolonializmą pasikeitė ir ankstesnį ambivalentiškumą išstūmė radikalus konfrontavimas: pagrindiniu tikslu tapo taikaus Kaukazo išsaugojimas paliekant nacionalines tapatybes. Problema labai pakito ir dar labiau susikomplikavo XX a. Gruzijos literatūroje, kai į etinius aspektus imta žiūrėti per naujai įsigalėjusią sovietinę ideologiją ir radosi naujas neetinis sąvokų "Kaukazas" ir "kaukazietis" interpretavimas: tautų ribas imta ignoruoti ir visus imta integruoti į homo sovieticus modelį. Vėliau, sugriovus sovietinį režimą, sąvokos "Kaukazas" ir "kaukazietis" suponavo naują diskursą, kuris iškėlė naują XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Gruzijos literatūros interpretavimo standartą.

In 1929, just eight years after the establishment of the Soviet regime in Georgia, a writer and a playwright Polikarpe Kakabadze publishes his famous play Qvarqvare Tutaberi, thus throwing into disarray the leaders of the fledgling Soviet government. The play narrates the "revolutionary" adventure story of Qvarqvare Tutaberi, an idle, cowardly, uneducated and cunning man, over a short period, in the early months of the establishment of the Soviet regime. Occasionally Qvarqvare is a supporter of the Russian Emperor, occasionally a representative of the so-called "interim government", occasionally – a supporter of the Bolsheviks. His position is always determined by one main principle: Who is in power? If the Emperor holds power, Qvarqvare is his supporter, if the "interim government" rules, Qvarqvare are the commander of its army, and if the Bolsheviks win, Qvarqvare is their "comrade". A young Soviet censorship was very confused by the humorous character of the play: the scenes are full of comic situations, and dialogues, with absurd, unbelievable "logic", the characters are caricatured and often exaggerated. On the one hand, the play mocked a foolish and flattering person (and people like him), politically immature and mentally unprepared for the "new times", which was quite acceptable for Soviet criticism; on the other hand, the satirical-grotesque mocking of the existing environment was not picked up on, by Soviet censorship due to the humoristic attitude of the text. Thus, humor, for the first time performed the artistic function of a mechanism protecting from ideology. ; 1929 m., praėjus aštuoneriems metams po sovietinio režimo įsigalėjimo Gruzijoje, rašytojas ir dramaturgas Polikarpe Kakabadze išleido savo garsiąją pjesę "Qvarqvare Tutaberi" ir taip sugniuždė ką tik atsiradusius ir dar neįsitvirtinusius tarybinės valdžios lyderius. Pjesėje pasakojama apie "revoliucinius" tingaus, bailaus, neišsilavinusio ir klastingo jaunuolio, Qvarqvare Tutaberi, nuotykius. Qvarqvare pasitaikius progai remia Rusijos imperatorių, kartais prisideda prie vadinamosios "laikinosios vyriausybės", kartais tampa bolševikų rėmėju. Jo poziciją visada lemia vienas pagrindinis principas: kas yra valdžioje? Jei valdo imperatorius, Qvarqvare palaiko jį; jei "laikinoji vyriausybė" Qvarqvare tampa jos vedamos kariuomenės vadas, o jei laimi bolševikai, Qvarqvare – jų "draugas". Jaunoji sovietų cenzūra buvo labai sumišusi dėl pajuokiančio žaidiminio pjesės pobūdžio: scenos pilnos komiškų situacijų ir dialogų, absurdo, neįtikėtinos "logikos", simboliai karikatūriški ir dažnai perdėti. Viena vertus, spektaklis išjuokė kvailą ir įsiteikiantį asmenį, politiškai nesubrendusį ir protiškai nepasiruošusį "naujiems laikams", kas buvo gana priimtina sovietinei kritikai; kita vertus, sovietinės cenzūra neįveikė teksto satyros ir grotesko. Taigi, humoras pirmą kartą atliko apsaugančią meną nuo ideologijos funkciją.