Suchergebnisse

As the prophet of the Gentiles, Job states, the life of Man upon earth is a warfare. During the fifteenth and early sixteenth centuries war against the Tatars and later the Turks and increasingly the Muscovites impinged considerably on the Catholic and Orthodox populations of the Grand Duchy of Lithuania. War and its consequences made their mark on devotions (to St George, St Casimir, the Ten Thousand Military Martyrs) and church and chantry building; pilgrimage contributions were sidelined for rebuilding churches as well as castles destroyed by the Tatars. The spoils of war were displayed publicly in Vilnius (Wilno) cathedral and thanksgiving for victory and intercession for the fallen took physical form in the building of churches by both Catholic and Orthodox leaders. Personal and patriotic memory of the dead was visualised publicly in religious buildings. Growing traditions of organising public processions around the city of Vilnius placed the Kletsk (Klecko) memorial church of St George clearly on the annual calendar. In the documentary record war was both a literary topos and a harsh everyday reality. Jak głosi prorok Hiob: "Bojowanie jest żywot człowieczy na ziemi". W XV i XVI w. walki z Tatarami, a później Turkami i coraz częściej Moskwą znacznie utrudniały życie katolickich i prawosławnych społeczności Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wojna i jej skutki wywierały wpływ na kult świętych (Jerzego, Kazimierza, Dziesięciu Tysięcy Rycerzy Męczenników) i budownictwo kościelne; datki pielgrzymie były przeznaczane na odbudowę zarówno kościołów, jak i zamków zniszczonych przez Tatarów. Łupy wojenne wystawiane były na widok publiczny w katedrze wileńskiej, a dziękczynienie za zwycięstwa i modły za poległych wyrażały się w fundowaniu kościołów przez przywódców tak katolickich, jak i prawosławnych. Osobiste i patriotyczne formy upamiętnienia zmarłych znajdowały materialny wyraz w obrębie budowli kościelnych. Umacniająca się tradycja organizowania procesji wokół miasta Wilna i uroczystości w kościele św. Jerzego (pomniku zwycięstwa bitwy pod Kleckiem) zajęły stałe miejsce w roku liturgicznym. W źródłach wojna ukazuje się nam jako literacki topos, a także jako codzienny znój. Karas ir dievobaimingumo išraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vėlyvesniais viduramžiaisSantraukaXV–XVI a. sandūroje padaugėjus totorių, turkų bei maskolių užpuolimų prieš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritoriją, pastarosios katalikų ir stačiatikių bendruomenės susidūrė tiesiogiai su karo smurtu. Karas turėjo nemažų pasekmių ir tuomet jau gyvybingam vietiniam religiniam gyvenimui. Padidėjo pagarba karingiems šventiesiems Jurgui, Kazimierui, šventiesiems 10 000 karių-kankinių; vyko bažnyčių bei altorių steigimas; maldininkų aukos Bažnyčiai perleidžiamos totorių išniokotų šventyklų ir pilių remontui. Vilniaus katedroje viešai kabo užkariautų priešų vėliavos, o padėkos Dievui už pergalę, maldos už žuvusiųjų išganymą akivaizdžiai įsikūnijo bažnyčių, vienuolijų, cerkvių statybose. Vilniaus mieste įsitvirtinus tradicijai vesti viešas procesijas tarp dvasinių įstaigų; Klecko mūšio paminklas, šv. Jurgio bažnyčia įsišaknijo miestiečių istorinėje atmintyje.

As the prophet of the Gentiles, Job states, the life of Man upon earth is a warfare. During the fifteenth and early sixteenth centuries war against the Tatars and later the Turks and increasingly the Muscovites impinged considerably on the Catholic and Orthodox populations of the Grand Duchy of Lithuania. War and its consequences made their mark on devotions (to St George, St Casimir, the Ten Thousand Military Martyrs) and church and chantry building; pilgrimage contributions were sidelined for rebuilding churches as well as castles destroyed by the Tatars. The spoils of war were displayed publicly in Vilnius (Wilno) cathedral and thanksgiving for victory and intercession for the fallen took physical form in the building of churches by both Catholic and Orthodox leaders. Personal and patriotic memory of the dead was visualised publicly in religious buildings. Growing traditions of organising public processions around the city of Vilnius placed the Kletsk (Klecko) memorial church of St George clearly on the annual calendar. In the documentary record war was both a literary topos and a harsh everyday reality. Jak głosi prorok Hiob: "Bojowanie jest żywot człowieczy na ziemi". W XV i XVI w. walki z Tatarami, a później Turkami i coraz częściej Moskwą znacznie utrudniały życie katolickich i prawosławnych społeczności Wielkiego Księstwa Litewskiego. Wojna i jej skutki wywierały wpływ na kult świętych (Jerzego, Kazimierza, Dziesięciu Tysięcy Rycerzy Męczenników) i budownictwo kościelne; datki pielgrzymie były przeznaczane na odbudowę zarówno kościołów, jak i zamków zniszczonych przez Tatarów. Łupy wojenne wystawiane były na widok publiczny w katedrze wileńskiej, a dziękczynienie za zwycięstwa i modły za poległych wyrażały się w fundowaniu kościołów przez przywódców tak katolickich, jak i prawosławnych. Osobiste i patriotyczne formy upamiętnienia zmarłych znajdowały materialny wyraz w obrębie budowli kościelnych. Umacniająca się tradycja organizowania procesji wokół miasta Wilna i uroczystości w kościele św. Jerzego (pomniku zwycięstwa bitwy pod Kleckiem) zajęły stałe miejsce w roku liturgicznym. W źródłach wojna ukazuje się nam jako literacki topos, a także jako codzienny znój. Karas ir dievobaimingumo išraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vėlyvesniais viduramžiaisSantraukaXV–XVI a. sandūroje padaugėjus totorių, turkų bei maskolių užpuolimų prieš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės teritoriją, pastarosios katalikų ir stačiatikių bendruomenės susidūrė tiesiogiai su karo smurtu. Karas turėjo nemažų pasekmių ir tuomet jau gyvybingam vietiniam religiniam gyvenimui. Padidėjo pagarba karingiems šventiesiems Jurgui, Kazimierui, šventiesiems 10 000 karių-kankinių; vyko bažnyčių bei altorių steigimas; maldininkų aukos Bažnyčiai perleidžiamos totorių išniokotų šventyklų ir pilių remontui. Vilniaus katedroje viešai kabo užkariautų priešų vėliavos, o padėkos Dievui už pergalę, maldos už žuvusiųjų išganymą akivaizdžiai įsikūnijo bažnyčių, vienuolijų, cerkvių statybose. Vilniaus mieste įsitvirtinus tradicijai vesti viešas procesijas tarp dvasinių įstaigų; Klecko mūšio paminklas, šv. Jurgio bažnyčia įsišaknijo miestiečių istorinėje atmintyje.