Mokslo raidoje vyksta metodologiniai pokyčiai, kuriuos atitinka tyrimo lygmenys. Kiekvienas tyrimo Iygmuo gali būti apibūdintas pažymint tyrimo objektą ir jo vertinimo kriterijų, o šis genetikoje yra požymis. Genetikos raidoje galima išskirti penkis metodologinius tyrimo lygmenis: organizmas - požymis; ląstelė - požymis; chromosoma - požymis; DNR molekulė - požymis; nukleotidų seka - funkcija. Naujojo tyrimo lygmens metodologiniai bruožai yra genomika (DNR mikrogardelės) ir proteomai. Genomikų esmė yra DNR-DNR arba DNR-mRNR hibridinimas; tūkstančiai molekulių iš paskirų genų arba viso genomo genų gali būti ištirti vienu metu. Proteomų esmė yra baltymų dvikryptė elektroforezė, vienu metu tiriant tūkstančius baltymų ir naudojant labai mažą mišinio kiekį. Darbas atliekamas ir rezultatai įvertinami pasitelkiant robotus ir kompiuterius. DNR mikrogardelės ir proteomai, taip pat duomenų įvertinimas rodo prasidedantį naująjį metodologinj lygmenį: veikiantis genomas - visuminis požymis.
Genetinė informacija yra užkoduota DNR nukleotidų seka. Tačiau reikėtų skirti DNR molekulę ar jos atkarpą, kaip cheminį junginį, ir DNR molekulę, kaip turinčią genetinės informacijos; svarbiausias skirtumas - informacijos raiška. ligoje DNR molekulėje, sudarytoje iš milijonų nukleotidų, kaupiama ląstelės, organizmo, taip pat populiacijos genetinė informacija. Informacinis genamas - tai DNR-RNR molekulė, turinti informacij•os dvigubėjimo pradžiai (plazmidės), dvigubėjimą atliekančiam fermentui bei su dvigubėjimu susijusioms kitoms struktūroms ar baltymams (virusai). Tokie genamai dvigubėja tik ląstelėje. Individo genamas turi informacijos, leidžiančios ląstelei savarankiškai gyventi aplinkoje. Populiacijos genamas - tai visų individų, sudarančių populiaciją, informacija. Vienaląsčių (pvz., gleivūno) gename yra informacij•a, leidžianti susidaryti įvairių savybių ląstelių populiacijai gyvenimo rato metu (ląstelė-kaupimasis-vaisinis kūnas-spora). Daugialąsčių organizmas taip pat yra populiacija ląstelių, turinčių tokį patį genamą, tik dėl skirtingų genų raiškos skiriamojo dalijimosi metu ląstelės tampa skirtingos formos ir paskirties, tačiau jas vienija bendras populiacijos tikslas - išgyventi ir daugintis. Kaupiantis informacijai, informacinis genamas didėja reguliuojamas atrankos ir priimdamas naują individui ir populiacijai reikiamą informaciją.
Kiekvienas biologinis vyksmas susideda iš dviejų dalių: poveikio ir atsako. Atsako santykis su poveikiu gali būti tiesinis ar netiesinis. Tačiau kada poveikis kinta plačiose ribose, atsakas kinta taip pat ir grafiškai atvaizduotas primena kiek palinkusią "S" raidę. Kai poveikis laipsniškai stiprėja, atsakas pradžioje yra gana silpnas. Tik kada poveikis pasiekia tam tikro stiprumo, atsakas tampa tolygus poveikiui. Jei poveikis toliau stiprėja, atsakas tampa vėl netolygus arba visai nekinta. Biologinių vyksmų poveikio – atsako priklausomybė gali būti vertinama dviem lygiais: pirmas – molekulių sąveikų, atomų ir jungčių mainų lygis, antras – ląstelės-individo-organizmo lygis. Pirmojo lygio poveikio-atsako santykis yra ribojamas sąlygų ir reaguojančių medžiagų kiekio; reakcija paklūsta netiesinės-tiesinės-netiesinės priklausomybės dėsniui. Antrojo lygio – ląstelių ir organizmų – visi vyksmai remiasi cheminiu-fizikiniu pagrindu; ląstelės-individo atsakas į poveikį gali būti vertinamas kaip tikimybė, bet populiacijos atsakas artėja prie tiesioginės priklausomybės. Tokia būsena ir sąlygotumų reikšmė aiškinama trimis pavyzdžiais: DNR dvigubėjimu, DNR nurašymu ir baltymų sinteze. Iš sąlygotumų svarbiausia yra genetinė reguliacija. Žmogaus organizme, be kitų, prisideda aukštesnio lygio sąlygotumai: jausmai, valia, sąmonė. Kaip sąlygotumai turėtų būti vertinami tikėjimas, stebuklai, aiškiaregystė ir kiti panašūs reiškiniai. Neigimas nieko neįrodo, ir tai yra silpnoji mokslo pusė.
Straipsnyje aptariamas genomo veikimas, genomo raiškos keliai, genetinės informacijos pastovumas ir keitimasis. Pasitelkiant žmonių visuomenės sąvokas nagrinėjama genomo politika, jo veiklos pagrindai bei esminis tikslas – strategija ir tai, kaip atskirais atvejais genomas keičia save, keičia taktiką, kad būtų pasiektas pagrindinis strateginis tikslas. Ryškiausiai genomo tiesioginė veikla matoma vienaląsčių (ir paprastųjų daugialąsčių) gyvenime. Genomas būtinas ne tiek regimai ląstelės gyvybinei veiklai (medžiagų apykaitai), kiek dauginimuisi – gyvybės tęstinumui kartose. Genomas - tai gyvybės informacija ir ja tampa tik tada, kai pasireiškia. Informacijos raiška ir yra genomo veiklos taktika. Priklausomai nuo genomo struktūros, sudėtingumo, santykių su aplinka genomo veiklos taktika yra gana įvairi, nes informacijos prasmė nevienoda: yra informacija sąveikai, informacija RNR molekulių sintezei ir informacija baltymams. Sudėtingėjantys santykiai su aplinka vertė aukštesniųjų organizmų genomus darytis lankstesniais, ieškant taupesnio kelio informacijos organizavimui ir raiškai. Raiška genomo veikloje – tai taktika, jos pasirinkimą lemia informacijos pobūdis ir evoliucijos bei atrankos veiksniai.
Genome is the whole genetic information of the cell including nuclear, mitochondrial, plastid and other DNA or RNA elements. However, what is the relation between the human cell genome and the genome of total human organism, human personality? Is the genome absolute constant or does the genome change during life, development and evolution of the organism? What is strategy of the genome, and what are the changes, the tactics of the genome seeking to achieve the strategic aim? Is there any difference between human genome and genome for human? Genome controls directly or indirectly all human functions: body structure, physiology. Human mental and consciousness activity, brain functions obtained by learning mask the dependence of these activities on the genome. Even belief in various forms of transcendental phenomena, reincarnation, astral energy influence, energy materialization and many others completely depends on the believer's genome. Evidence of that is the damage to mental functions in various disorders of genome. The strategy of the genome is multiplication. This is clearly seen when the comparison between the information content (the gene number) and the life cycle of small genomes (plasmids, viruses, single-cellular prokaryotic organisms) is made: large space is occupied by information on replication enzymes and the sequence of replication origin. In higher eukaryotic multicellular organisms the increased complexity of the genome could be expressed as p l u s function information: for metabolism, for relations with environment, for nervous system. The information can be grouped into special large and smaller programs: for growth, for multiplication, for differentiation and for apoptosis. All these functions again are directed at organism multiplication. In higher multicellular organisms the whole organism genome is stored in special cells - garnets. This genome could be called a strategic genome used only for beginning of a new organism. Every cell of organism has the same genome, but active are only particular program genes, specific for the cell destination; this is a tactic genome. The way of genetic information expression is: DNA-RNA-protein. The accuracy of these three-step processes is under the end-product selection control. For better realization of information in some cases the genome changes the usual way of expression, that is, the genome uses some tactical approaches: at the DNA level - restructuring of the genome (ma ting type in yeasts, sex determination in some flies and worms, V(D)J recombination in immunoglobulin genes in human B lymphocytes); at the RNA level - gene splicing, alternative and self-splicing, RNA editing; at the protein level - protein splicing. Human beings as all living Nature obey the bible trinity law: we are not only parents but also offsprings at the same time, we are joined to each other by the eternal renovation power – the GENOME. ; Straipsnyje aptariamas genomo veikimas, genomo raiškos keliai, genetinės informacijos pastovumas ir keitimasis. Pasitelkiant žmonių visuomenės sąvokas nagrinėjama genomo politika, jo veiklos pagrindai bei esminis tikslas – strategija ir tai, kaip atskirais atvejais genomas keičia save, keičia taktiką, kad būtų pasiektas pagrindinis strateginis tikslas. Ryškiausiai genomo tiesioginė veikla matoma vienaląsčių (ir paprastųjų daugialąsčių) gyvenime. Genomas būtinas ne tiek regimai ląstelės gyvybinei veiklai (medžiagų apykaitai), kiek dauginimuisi – gyvybės tęstinumui kartose. Genomas - tai gyvybės informacija ir ja tampa tik tada, kai pasireiškia. Informacijos raiška ir yra genomo veiklos taktika. Priklausomai nuo genomo struktūros, sudėtingumo, santykių su aplinka genomo veiklos taktika yra gana įvairi, nes informacijos prasmė nevienoda: yra informacija sąveikai, informacija RNR molekulių sintezei ir informacija baltymams. Sudėtingėjantys santykiai su aplinka vertė aukštesniųjų organizmų genomus darytis lankstesniais, ieškant taupesnio kelio informacijos organizavimui ir raiškai. Raiška genomo veikloje – tai taktika, jos pasirinkimą lemia informacijos pobūdis ir evoliucijos bei atrankos veiksniai.
Straipsnyje nagrinėjama pasaulinio mokslo (genetikos) plėtra, tyrimo lygių kaitos dėsningumai, mokslinio darbo vertės, šiuolaikiškumo objektyvus nustatymas, pavienio mokslininko indėlis į pasaulinio mokslo raidą. Tyrimo lygio kaitos pagrindinė priežastis yra naujo metodologinio komplekso sukūrimas, kurį sudaro nauji metodai, naujas tyrimo objektas ir gaunamos naujos žinios (arba galimybė jų gauti). Tyrimo lygiai keičiasi maždaug kas 30 metų. Nauja metodologija nėra savitikslė, ja siekiama gauti daugiau naujų žinių. Aptariami mokslo raidos laikotarpiai tarp tyrimo lygių kaitos. Mokslo darbas vertintinas teigiamai, kai atsakant į iškilusį klausimą tinkamai parenkami tyrimo objektas ir metodų rinkinys; mokslo darbas vertintinas nustačius, ar keliamas klausimas nėra jau išspręstas, ar esamas žinių lygis pateisina tokią problemą. Pasaulinis mokslas pavaizduotas kaip kylanti per tyrimo lygius tiesė. Mokslo raidos tiesė padeda nustatyti objektyvią mokslinio darbo vertę pagal darbo metodologiją.
Straipsnyje analizuojami genetikos mokslo raidoje aptinkami tyrimo lygiai, besiskiriantys metodologiniu požiūriu. Tyrimo lygis – tai metodologinė kategorija, apimanti klausimų grupę, tyrimo metodų arsenalą, būtiną tiems klausimams atsakyti, patogius tyrimo objektus. Tyrimo lygio negalima tapatinti su istoriniu etapu. Kiekvieną tyrimo lygį charakterizuoja tyrimo objektas ir jo vertinimo kriterijus. Genetikoje tyrimo objektas yra genetinis aparatas: plačiąja prasme – organizmas, siaurąja – ląstelė, chromosoma, DBR molekulė. Genetikoje objekto vertinimo kriterijus yra požymis. Pirmajame tyrimo lygyje į organizmą žiūrima kaip į požymių visumą: požymiai nulemia organizmo vietą sistematikos hierarchijoje. Šiame tyrimo lygyje sukurta rūšies sąvoka, tiriamas rūšies pastovumas ir naujų rūšių atsiradimas, požymio-individo-populiacijos santykis. Antrojo tyrimo lygio pagrindas yra tai, kad organizmui pradžią duoda viena ląstelė, trečiojo tyrimo lygio bruožas – požymių paveldėjimo kartose sugretinimas su chromosomų persitvarkymais, ketvirtojo – genetiniai tyrimai atliekami su gryna žinomos cheminės sudėties bei struktūros genetine medžiaga, penktojo lygio – DBR arba RBR nukleotidų seka – funkcija.
