Suchergebnisse

Straipsnyje apžvelgiamos politinės aplinkybės, kuriomis vyko Steigiamojo Seimo sukakčių minėjimai po 1926 m. valstybės perversmo. Analizuojamos priemonės, politinio režimo taikytos "tautos šventės" sąsajoms su parlamentarizmo tradicijos pradžia valstybėje menkinti. Apie Gegužės 15-osios minėjimus rašoma kaip apie politinio proceso išraišką – politinio pliuralizmo ir vienpartinio režimo šalininkų idėjinę kovą. Tiriama, kokių sunkumų kildavo mėginant organizuoti šventinius renginius ir kaip laikui bėgant šią datą interpretavo kairiosios partijos, krikščionys demokratai, tautininkai, nepolitinės organizacijos. Atkreipiamas dėmesys į tautininkų propaguotos 1926 m. valstybės perversmo – Gruodžio 17-osios kasmetinius minėjimus, kuriais norėta visuomenei įtvirtinti nuostatą, kad ši data simbolinė "antrojo lietuvių tautos atgimimo" pradžia. Aprašomi paskutiniai nepriklausomoje Lietuvoje valstybės švenčių minėjimai 1940 m. ir jų simbolinė prasmė.

Straipsnyje rašoma, kas ir kodėl kritikavo parlamentinę 1920–1926 metų demokratiją Lietuvoje ir kaip buvo ketinama tobulinti Antano Smetonos autoritarinio valdymo sistemą. Analizuojama lietuvių politinio elito, visuomenės veikėjų ir inteligentijos pažiūrų dėl valstybės santvarkos evoliucija 4-ajame dešimtmetyje. Pateikiami intelektualų, kultūros veikėjų – Mykolo Römerio, Stasio Šalkauskio, Levo Karsavino, Jono Šliūpo ir kitų – svarstymai dėl valstybės santvarkos tobulinimo. Aptariama korporacinės valstybės modelio samprata, pristatoma 1936 m. žurnale "Naujoji Romuva" paskelbta ir plačias diskusijas išprovokavusi "organiškos valstybės" programa.

Remiantis archyviniais šaltiniais ir gausia XX a. ketvirtojo dešimtmečio periodika, publikacijoje aptariamos tarpukario Lietuvos dešiniųjų partijų ir srovių radikalėjimo priežastys, raiškos formos parlamentinio ir ypač – autoritarinio valdymo periodais. Šioje, įžanginėje, dalyje nustatomi kriterijai, kuriais remiantis apibrėžiama ir skirstoma parlamentinio laikotarpio politinė dešinė į konservatyviąją, nuosaikiąją ir radikaliąją. Apibendrintai aptariamos kiekvienos iš jų programos, jų pokyčiai, kuriems įtakos turėjo europinės tendencijos ir vidaus politikos realijos. Apibūdinama dešiniųjų partijų ir srovių padėtis trečiajame dešimtmetyje. Priežastys, ketvirtajame dešimtmetyje lėmusios sustiprėjusias antipatijas parlamentinei demokratijai ir didėjantį prielankumą radikalizmui.

The military coup of 1926 December and the authoritarian governing of Antanas Smetona weakened and almost diminished the political activities of certain Lithuanian political parties such as Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP), Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU) and Lithuanian Social Democratic Party (LSDP). This situation was aggravated by inner disagreements, i.e. the generation conflict, within the above mentioned parties in the fourth decade. In addition, these generation disagreements became more conspicuous within the ruling (after the military coup) Lithuanian Nationalist Union (LNU), as two decades of independence in Lithuania raised and matured a new generation of Lithuania's intelligentsia who received education in Lithuania's and foreign higher schools. [.]

The military coup of 1926 December and the authoritarian governing of Antanas Smetona weakened and almost diminished the political activities of certain Lithuanian political parties such as Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP), Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU) and Lithuanian Social Democratic Party (LSDP). This situation was aggravated by inner disagreements, i.e. the generation conflict, within the above mentioned parties in the fourth decade. In addition, these generation disagreements became more conspicuous within the ruling (after the military coup) Lithuanian Nationalist Union (LNU), as two decades of independence in Lithuania raised and matured a new generation of Lithuania's intelligentsia who received education in Lithuania's and foreign higher schools. [.]