Suchergebnisse

Straipsnyje, remiantis gausiais šaltiniais, pagrindinis dėmesys skiriamas Mykolo Sleževičiaus politinei veiklai Pirmojo pasaulinio karo metais. Dėl neaiškių priežasčių istoriografijoje šio laikotarpio M. Sleževičiaus politinė veikla nebuvo tiriama. Tuo metu būsimo nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko veikla buvo aktyvi. Jam teko rūpintis nukentėjusių nuo karo lietuvių pabėgėlių šelpimu, išsakyti požiūrį dėl Lietuvos ateities Rusijos lietuvių seime Petrograde, išreikšti poziciją kilus dideliems nesutarimams Lietuvos socialistų liaudininkų partijoje, vadovauti Vyriausiajai lietuvių tarybai Rusijoje, viešai išreikšti ideologines pažiūras ir įžvalgas dėl Lietuvos nepriklausomybės perspektyvų 1918 m. pradžioje. Šiame straipsnyje analizuojama minėta M. Sleževičiaus veikla, o pabaigoje pateikiamos atlikto tyrimo išvados.

Straipsnyje, remiantis gausia šaltinių baze, išskirtinis dėmesys skiriamas savarankiškos Lietuvos komunistų partijos (LKP), kuri 1990 m. pabaigoje pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), dalyvavimui Lietuvoje vykusiuose demokratiniuose rinkimuose 1990 m. į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą (LSSR AT) ir 1992 m. į Lietuvos Respublikos Seimą (LRS). Juose Lietuvos piliečiai balsavo skirtingai: pirmuose rinkimuose triuškinamą pergalę šventė Sąjūdis, o po dvejų metų – LDDP. Aiškinama, dėl kurių priežasčių šiuose rinkimuose skirtingai sekėsi savarankiškai LKP (LDDP) ir jos pagrindiniam konkurentui Sąjūdžiui. Daug dėmesio skiriama savarankiškos LKP ir jos lyderio Algirdo Brazausko požiūriui į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą (iki 1990 m. pradžioje vykusių parlamento rinkimų), partijos pertvarkai rengiantis 1992 m. šalies parlamento rinkimams, plačiau aptariamos LDDP sėkmės minėtuose rinkimuose priežastys. Pabaigoje aptariamos tyrimo metu gautos išvados.

Straipsnyje, parengtame pagal pranešimą, skaitytą Lietuvos Respublikos Seime vykusiame forume-minėjime "Politinės sistemos ir demokratinių vertybių formavimas Lietuvoje (1920–1926 metais)" ir skirtą Prezidento Kazio Griniaus 150-osioms metinėms paminėti, bene pirmą kartą istoriografijoje šis Lietuvos Prezidentas lyginimas kitų nagrinėjamo laikotarpio prezidentų Antano Smetonos ir Aleksandro Stulginskio veiklos kontekste: aptariamos Lietuvos vadovų turėtos galios demokratiniu ir autoritarizmo laikotarpiais, atskleidžiamos šių asmenų išrinkimo į prezidentus aplinkybės ir motyvai, trijų prezidentų tarpusavio santykiai, jų požiūris į valstybės valdymą ir užimtą padėtį dėl kaimyninių valstybių agresijos iš žemėlapio priverstinai išnykus nepriklausomai Lietuvai. Pabaigoje pateikiamos straipsnio išvados.

Proginiame straipsnyje, parengtame pagal pranešimą, skaitytą Lietuvos Steigiamojo Seimo 95-mečiui skirtoje konferencijoje, nagrinėjamas lietuvių tautos požiūris į Seimo instituciją nuo Didžiojo Vilniaus Seimo (1905) iki Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (1990–1992). Analizuojant šį požiūrį XX a. pradžioje, Nepriklausomybės laikotarpiu (1918–1940), okupacijos metais ir tautinio atgimimo laikotarpiu, bandoma paaiškinti, kodėl skirtingais Lietuvos valstybingumo gyvavimo etapais Seimo institucijos vertinimas kito.

Lietuvoje po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo įsigalėjo autoritarinis valdymas, kuris truko beveik keturiolika metų. Šiuo laikotarpiu šalies politiniame gyvenime išskirtinę vietą užėmė Prezidentui Antanui Smetonai pavaldi Lietuvių tautininkų sąjunga. Tuo metu opozicinės partijos, tarp jų ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, išgyveno sudėtingus laikus. Straipsnyje aptariamas valstiečių liaudininkų lyderio Mykolo Sleževičiaus požiūris į Lietuvoje 1926–1940 metais įsigalėjusį autoritarizmą, pristatoma jo padėtis pirmaisiais metais po valstybės perversmo, nagrinėjama, kaip politikas vertino to meto šalies vidaus santvarką.

Straipsnyje prisimenamas 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje įvykęs valstybės perversmas, kuomet žlugo demokratinė parlamentinė santvarka ir šalyje pradėjo formuotis antidemokratinis valdymas. Perversmo metu demokratija, tikrąja to žodžio prasme, buvo išduota. Dėl to, kas įvyko, išskirtinė atsakomybė tenka valstiečių liaudininkų vadovybei, kuri, turėdama savo rankose valdžią, lemiamu momentu demokratijos ne tik kad negynė, bet netgi perversmininkams padėjo legalizuoti jų antidemokratinius veiksmus. Toks liaudininkų vadovybės poelgis turėjo skaudžių pasekmių tolimesnei šalies ir partijos raidai. Daroma išvada, kad 1926 m. gruodžio 17 d. liaudininkų vadų veiksmai – pamoka, kaip nereikia elgtis iškilus pavojui demokratinei santvarkai.
Tyrimas parengtas remiantis archyvine medžiaga, to meto periodine spauda, amžininkų atsiminimais, istorikų tyrimais.

Straipsnyje analizuojama žymaus lietuvių rašytojo V. Krėvės-Mickevičiaus, 1940 metais tapusio prosovietinės vyriausybės vadovu, politinė veikla Lietuvių tautininkų sąjungoje. Pirmą kartą istoriografijoje aptariamos V. Krėvės suartėjimo su tautininkais priežastys, nagrinėjama veikla Lietuvių tautininkų sąjungoje – dalyvavimas Seimo rinkimuose, vadovavimas šiai partijai ir "iškritimas" iš jos. Daroma išvada, kad V. Krėvė tuo laikotarpiu, greta Antano Smetonos ir Augustino Voldemaro, buvo vienas iš tautininkų lyderių, turėjo politinių ambicijų, siekė dalyvauti politikoje. Net tris kartus kandidatavo į Seimą, patyręs pirmąją nesėkmę, mėgino supolitinti Lietuvos šaulių sąjungą, kartu su A. Smetona ir A. Voldemaru tarėsi su sovietų diplomatais dėl valstybės perversmo, taip siekdami nuversti demokratiškai išrinktą Lietuvos valdžią.
Straipsnis parengtas remiantis archyvine medžiaga, to meto periodine spauda, amžininkų atsiminimais, istorikų tyrimais.

Straipsnyje pristatomi pagrindiniai kultūrbolševizmo centrai bei legalūs kultūrbolševizmą propaguojantys spaudiniai Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Atskleidžiama jų įtaka įvairiems visuomenės sluoksniams bei pateikiama pastarųjų reakcija į kultūrbolševizmą. Prisimenant teorijas, kad 1926-ųjų perversmas ir III Seimo paleidimas turėjo reikšti pasipriešinimą komunistiniam pavojui ar netgi Sovietų Sąjungos invazijai, dabar patyrinėkime, kokių atvirų galimybių turėjo kultūrbolševizmo skleidėjai autoritarizmo laikotarpiu. Pateikti duomenys rodo, kad vienu iš didžiausių kultūbolševizmo centrų buvo pagrindinės Lietuvos Alma Mater – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, o pagrindiniai kultūrbolševizmo skleidėjai – legalūs periodiniai leidiniai.
Publikacija parengta remiantis gausia to meto periodine spauda, kultūrbolševizmą skleidžiančiais literatūros kūriniais bei archyvine medžiaga, iš kurios išskirtina Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) surinkta informacija.

Remiantis gausiais istorijos šaltiniais nušviečiama kultūrbolševizmo samprata, jo atsiradimo priežastys, centrai ir pagrindiniai skleidėjai Lietuvoje XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Šioje dalyje pateikiama A. Smetonos autoritarinio režimo reakcija ir veiksmai kultūrbolševizmo atžvilgiu. Aprašoma, kaip kultūrbolševizmo reiškinys plito, kaip buvo rengiama dirva sovietizavimui ir palankios nuomonės apie SSRS formavimui autoritarinio (antiparlamentinio) laikotarpio metu.

The military coup of 1926 December and the authoritarian governing of Antanas Smetona weakened and almost diminished the political activities of certain Lithuanian political parties such as Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP), Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU) and Lithuanian Social Democratic Party (LSDP). This situation was aggravated by inner disagreements, i.e. the generation conflict, within the above mentioned parties in the fourth decade. In addition, these generation disagreements became more conspicuous within the ruling (after the military coup) Lithuanian Nationalist Union (LNU), as two decades of independence in Lithuania raised and matured a new generation of Lithuania's intelligentsia who received education in Lithuania's and foreign higher schools. [.]

The military coup of 1926 December and the authoritarian governing of Antanas Smetona weakened and almost diminished the political activities of certain Lithuanian political parties such as Lithuanian Christian Democratic Party (LCDP), Lithuanian Peasant Populist Union (LPPU) and Lithuanian Social Democratic Party (LSDP). This situation was aggravated by inner disagreements, i.e. the generation conflict, within the above mentioned parties in the fourth decade. In addition, these generation disagreements became more conspicuous within the ruling (after the military coup) Lithuanian Nationalist Union (LNU), as two decades of independence in Lithuania raised and matured a new generation of Lithuania's intelligentsia who received education in Lithuania's and foreign higher schools. [.]