Suchergebnisse

The 2004 enlargement negotiations smoothly tackled the European Common Fisheries Policy. The reason is mainly to be found in the geographical transformation of ocean governance. The provisions regulating 'who should fish what and where', underwent a substantial change by means of temporal derogations. On the one hand the equal access principle eroded, as fishing in waters within 12 miles off the baselines - where most commercial fish stock are situated - became reserved towards the nationals of the coastal State. On the other hand the competence to adopt conservation measures has followed this geographical appropriation of fishing grounds, as the exclusive Community competence in this field is pushed out beyond the coastal waters. A return to the original provisions seems Utopian, as evidenced again by the outcome of the 2004 enlargement negotiations. This paper analyses the process which led towards the re-nationalisation of EU maritime waters. ; Europos Sąjungos plėtros etapas 2004 m. prasidėjo po ilgų ir sudėtingų derybų tarp ES ir valstybių kandidačių įvairiose politikos srityse. Sis procesas turėjo įtakos ir ES bendrajai žuvininkystės politikai, nes po kiekvieno plėtros proceso ES didėja Bendrijos laivynas ir plečiasi Bendrijos vandenys. Nuo pat pradžios žvejyba valdoma pagal bendrąją žuvininkystės politiką, reikėjo nuolat prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Ambicinga buvo ir 2002 m. reforma. Po penktojo ES plėtros etapo vėl keitėsi žuvininkystės reguliavimo politika, iš principo buvo pakeistas "kas ir kur turi teisę žvejoti" reguliavimo metodas ir atsisakyta vienodo priėjimo prie vandenų principo, nes Europos Bendrija perleido savo išimtinę kompetenciją nustatyti ir reguliuoti Bendrijos pakrančių vandenis pakrančių valstybėms narėms, todėl Europos Sąjungos valstybės narės atgavo savo pajūrio vandenis. Šiame straipsnyje išsamiai analizuojamas geografinis ES vandenų reguliavimas iki šių dienų. Pirmiausia pateikiamas istorinis, socialinis ir ekonominis šio reiškinio kontekstas. Detaliai apibrėžiamos geografinės ES bendrosios žuvininkystės politikos ribos. Trečiojoje straipsnio dalyje nagrinėjami du esminiai klausimai - valstybių narių kompetencija savarankiškai nustatyti vandenų reguliavimo priemones ir teisė drausti priėjimą prie nacionalinių vandenų valstybėms narėms, neturinčioms priėjimo prie Bendrijos vandenų. Ketvirtojoje straipsnio dalyje nuosek¬liai analizuojamas atgalinės Bendrijos vandenų nacionalizacijos procesas nagrinėjant Pirmąjį rėminį reglamentą, pirmąjį Bendrijų plėtros etapą, 1983 m. ir 2002 m. reformas bei paskutinio ES plėtros proceso rezultatus. Straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados. Čia pabrėžiama, jog ES bendrosios žuvininkystės politikos pokyčiai, palankūs pakrančių valstybėms narėms, yra laikini ir po 2012 m. gruodžio 31 d. turės būti keičiami.

The article assesses Fisheries Partnerships Agreements (FPAs) in light of the requirements of the European Union (EU) Strategy for Sustainable Development (SDS) by measuring the extent to which current FPAs meet the commitments made as part of the SDS. The author examines both international and European legal frameworks to show that sufficient legal building blocks are provided for the development of an external common fisheries policy which meets the needs of sustainable development. The article notes that there are still a number of areas where improvements can be made to these agreements, however. These include proper stock assessments, a better, more realistic definition of effort limitation and compliance with environmental policy through the exploitation of surplus stocks. K. Cargill