Suchergebnisse

The article examines subjective well-being in EU countries in the context of economic development and social policy. The analysis carried out in the article is based upon the assumption from previous studies that the economic dimension is one of the most important factors influencing subjective well-being. The analysis revealed that subjective well-being in EU countries is more dependent on the level of economic development of the country measured by average income than on the orientation of national social policy measured by total social benefits as a percentage of GDP. Based on homeostatic theory of subjective well-being, income should be regarded as an external factor enabling members of society faced with social risks to maintain subjective well-being within the normative limits. Therefore, in the EU countries where the average income is higher, people have a better ability to sustain a higher level of subjective well-being than in the countries where the average income is lower. The findings of the article partially correspond to Marx's labour theory of value asserting that the owner of labour needs to get the equivalent corresponding to his or her value of labour including the amount required for satisfaction of needs in case the owner is faced with social risks. Thus, it is not that important in terms of subjective well-being whether, in case of social risks, the value of labour is ensured by the State or a market mechanism.

The article examines subjective well-being in EU countries in the context of economic development and social policy. The analysis carried out in the article is based upon the assumption from previous studies that the economic dimension is one of the most important factors influencing subjective well-being. The analysis revealed that subjective well-being in EU countries is more dependent on the level of economic development of the country measured by average income than on the orientation of national social policy measured by total social benefits as a percentage of GDP. Based on homeostatic theory of subjective well-being, income should be regarded as an external factor enabling members of society faced with social risks to maintain subjective well-being within the normative limits. Therefore, in the EU countries where the average income is higher, people have a better ability to sustain a higher level of subjective well-being than in the countries where the average income is lower. The findings of the article partially correspond to Marx's labour theory of value asserting that the owner of labour needs to get the equivalent corresponding to his or her value of labour including the amount required for satisfaction of needs in case the owner is faced with social risks. Thus, it is not that important in terms of subjective well-being whether, in case of social risks, the value of labour is ensured by the State or a market mechanism. ES šalių subjektyvioji gerovė ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste Santrauka Straipsnyje analizuojama subjektyvioji gerovė ES šalyse ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste. Remiantis ankstesnių tyrimų rezultatais pagrįsta prielaida apie ekonominio aspekto svarbą subjektyviajai gerovei nustatyta, kad ES šalių subjektyvioji gerovė labiau priklauso nuo ekonominio šalies išsivystymo, įvertinto vidutinėmis gyventojų pajamomis, nei šalies orientacijos į socialines išmokas, įvertintas procentine išmokų dalimi, palyginti su BVP. Remiantis homeostatine subjektyviosios gerovės teorija, pajamas reikėtų vertinti kaip išorinį veiksnį, padedantį visuomenės nariams, susidūrusiems su įvairiomis socialinėmis rizikomis, išlaikyti subjektyviąją gerovę normatyvinėje sferoje, todėl ir ES šalių, kuriose vidutinės pajamos yra aukštesnės, gyventojai turi geresnes galimybes išlaikyti subjektyviąją gerovę aukštesniu lygiu nei šalių, kuriose vidutinės pajamos yra žemesnės. Remiantis K. Markso darbo jėgos vertės teorija, pagal darbo jėgos kaip prekės mainų dėsnius jos savininkas turi gauti savo darbo jėgos vertę atitinkantį ekvivalentą, apimantį ir darbo jėgos savininko poreikių tenkinimą socialinės rizikos atveju. Todėl galima teigti, kad nėra itin svarbu subjektyviosios gerovės lygio atžvilgiu, ar darbo jėgos vertę, individui patekus į socialinę riziką, užtikrina valstybė ar pati rinka. Reikšminiai žodžiai: subjektyvioji gerovė, gerovės valstybių modeliai, socialinė politika, ekonominis išsivystymas, socialinės pašalpos.

The article examines subjective well-being in EU countries in the context of economic development and social policy. The analysis carried out in the article is based upon the assumption from previous studies that the economic dimension is one of the most important factors influencing subjective well-being. The analysis revealed that subjective well-being in EU countries is more dependent on the level of economic development of the country measured by average income than on the orientation of national social policy measured by total social benefits as a percentage of GDP. Based on homeostatic theory of subjective well-being, income should be regarded as an external factor enabling members of society faced with social risks to maintain subjective well-being within the normative limits. Therefore, in the EU countries where the average income is higher, people have a better ability to sustain a higher level of subjective well-being than in the countries where the average income is lower. The findings of the article partially correspond to Marx's labour theory of value asserting that the owner of labour needs to get the equivalent corresponding to his or her value of labour including the amount required for satisfaction of needs in case the owner is faced with social risks. Thus, it is not that important in terms of subjective well-being whether, in case of social risks, the value of labour is ensured by the State or a market mechanism. ES šalių subjektyvioji gerovė ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste Santrauka Straipsnyje analizuojama subjektyvioji gerovė ES šalyse ekonominio išsivystymo ir socialinės politikos kontekste. Remiantis ankstesnių tyrimų rezultatais pagrįsta prielaida apie ekonominio aspekto svarbą subjektyviajai gerovei nustatyta, kad ES šalių subjektyvioji gerovė labiau priklauso nuo ekonominio šalies išsivystymo, įvertinto vidutinėmis gyventojų pajamomis, nei šalies orientacijos į socialines išmokas, įvertintas procentine išmokų dalimi, palyginti su BVP. Remiantis homeostatine subjektyviosios gerovės teorija, pajamas reikėtų vertinti kaip išorinį veiksnį, padedantį visuomenės nariams, susidūrusiems su įvairiomis socialinėmis rizikomis, išlaikyti subjektyviąją gerovę normatyvinėje sferoje, todėl ir ES šalių, kuriose vidutinės pajamos yra aukštesnės, gyventojai turi geresnes galimybes išlaikyti subjektyviąją gerovę aukštesniu lygiu nei šalių, kuriose vidutinės pajamos yra žemesnės. Remiantis K. Markso darbo jėgos vertės teorija, pagal darbo jėgos kaip prekės mainų dėsnius jos savininkas turi gauti savo darbo jėgos vertę atitinkantį ekvivalentą, apimantį ir darbo jėgos savininko poreikių tenkinimą socialinės rizikos atveju. Todėl galima teigti, kad nėra itin svarbu subjektyviosios gerovės lygio atžvilgiu, ar darbo jėgos vertę, individui patekus į socialinę riziką, užtikrina valstybė ar pati rinka. Reikšminiai žodžiai: subjektyvioji gerovė, gerovės valstybių modeliai, socialinė politika, ekonominis išsivystymas, socialinės pašalpos.

The world economic recession has a significant adverse impact on social economic development in Lithuania. The article aims at assessing the possible long-term social consequences of the economic downturn in Lithuania if no actions are taken from the Government, as well as at designing recommendations on the implementation of measures with a view to mitigate the consequences of the recession.The article analyses various social economic indicators in Lithuania with the aim to highlight the impact of the recent economic downturn on different aspects of living standards in the country. The article seeks to provide evidence on the critical need to address social problems in Lithuania as well as to outline the next steps to be taken to mitigate the negative consequences of the economic downturn.The analysis has shown that in Lithuania, the major negative social consequences of the economic decline for the population manifest themselves in job losses and income decrease, which in turn result in the rising long-term unemployment, growing social exclusion, higher emigration and other negative consequences. With regard to this, long-term negative consequences of the economic recession could be mitigated by addressing two vital issues, namely job losses and a decrease in household income in Lithuania.

Poverty is one of the most essential problems that most countries face over the world. Lithuania joined the implementation of Millennium Development Goals, which were adopted in 2000 by all the world's Governments with the aim to reduce the proportion of people living in poverty. It was anticipated to reduce the poverty level from 16% to 13% by 2005 in Lithuania. But according to the data of Statistics Lithuania, the poverty level in Lithuania increased from 15.9% in 2003 to 16.9% in 2005. The solution of this problem demands a purposeful policy of the Government as well as the endeavor of people themselves.One of the first tasks to be performed when implementing poverty reduction measures in the country is the evaluation of poverty prevalence and the estimation of the number of the poor. The indicators chosen for poverty measurement highly influence the results of poverty research. Thus, indicators adjusted to the peculiarities of the country and based on its living standard should be used when the measuring poverty level.The article analyses the definition of poverty as well as its development since the 18th century. The key indicators for measuring poverty (relative poverty line, absolute poverty line, subjective poverty line, poverty gap, etc.) and their main limitations are discussed in the article. Poverty dynamics and income differentiation indicators in Lithuania are analysed in the second part of the article.The authors suggest that poverty measurement based on the relative poverty line is not effective in Lithuania, because it doesn't show the real situation of poverty in the country. According to the relative poverty concept, people are considered to be living in poverty if their standard of living is substantially less than the general standard of living in society (ie. 50% of average consumption expenditure in Lithuania). Relative poverty measures are usually used in highly developed countries where more emphasis is put on satisfying intellectual and social rather than physical needs. It is argued that the absolute poverty line should be used in underdeveloped countries (in Lithuania as well) when calculating the poverty level Absolute poverty measured by the official poverty line representing the annual income required to allow a family of a given size to purchase the range of goods and services that are seen as constituting the minimum acceptable way of life in the country.According to the authors, the main causes of increased poverty in the last period in Lithuania were a too heavy tax burden for employees (which exceeded the average level of taxes in 15 ES countries) as well as a high differentiation of income. ; Skurdas - viena iš aktualiausių problemų, su ja susiduria ne tik Lietuvos, bet ir išsivysčiusių pasaulio šalių gyventojai. 2000 m. Jungtinių Tautų Tūkstantmečio viršūnių susitikime, kuriame dalyvavo 189 pasaulio šalys, buvo numatyti Tūkstantmečio plėtros tikslai, kurių vienas iš svarbiausių - mažinti gyventojų skurdą ir socialinę atskirti. Įgyvendinti šį tikslą siekia ir Lietuva. Remiantis 2002 m. Jungtinių Tautų pranešimu, Lietuvoje nuo 2000 m. iki 2005 m. buvo numatyta santykinio skurdo lygį sumažinti nuo 16 proc. iki 13 proc. Tačiau Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenys rodo, kad santykinio skurdo lygis Lietuvoje per šį laikotarpį ne tik nesumažėjo, bet net padidėjo (nuo 16,0 proc. iki 16,9 proc.) šiai problemai spręsti reikia laiku ir kryptingos šalies Vyriausybės politikos ir pačių gyventojų pastangų, nes dažnai pavėluotas skurdą sukeliančių problemų sprendimas nulemia socialinės atskirties šalyje padidėjimą ir skatina gyventojų emigraciją.Vienas iš pirmųjų tikslų, siekiant vykdyti šalies socialinės politikos uždavinius skurdo mažinimo srityje, yra nustatyti tikrąjį skurstančiųjų skaičių ir skurdo lygi šalyje. Pasirinktas vienoks ar kitoks skurdo matavimo rodiklis daugiausia nulemia skurdo tyrimų rezultatus, todėl, siekiant nustatyti tikrąją situaciją šalyje, būtina parinkti kuo geriau tos šalies gyvenimo lygį ir specifiką atitinkančius rodiklius.Šio straipsnio tikslas - išnagrinėti pagrindinius skurdo matavimo rodiklius ir jų ypatumus, išanalizuoti skurdo ir su juo susijusių problemų (pajamų diferenciacijos ir kt.) kitimo tendencijas Lietuvoje ir kartu išryškinti skurdo mažinimo šalyje prielaidas.Straipsnio pradžioje, remiantis mokslinės literatūros šaltinių analize, nagrinėjamos pagrindinės skurdo sampratos nuostatos, toliau analizuojami skurdo matavimo rodikliai bei jų ypatumai ir diskusiniai klausimai. Baigiamojoje straipsnio dalyje, remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, nagrinėjami skurdo ir pajamų diferenciavimo rodikliai Lietuvoje, tiriamos skurdo mažinimo šalyje prielaidos.