Suchergebnisse

The prohibition of torture is also to be found in almost all domestic legal systems. Article 3 imposes both negative and positive obligations: that is an obligation to refrain from certain action, and obligations to take positive action to secure individuals their rights and to protect them from prohibited treatment. However, the numerous cases of the European Court on Human Rights indicates, that there is no clear understanding of the content and scope of the prohibition of torture or strong will of the state governments to respect this right. Therefore the object of the research is the content of the right not to be tortured, the obligations of the states in respect of this right and possible derogations in the conditions of public safety protection, the objective of this article is to disclose the scope of the prohibition to torture foreseen in Article 3 of the European Convention on Human Rights and to discuss the possible circumstances in which a state may legitimately interfere with the exercise of this right basing its actions on protection of public safety. ; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, pasirašyta 1950 m., tapo itin svarbiu žmogaus teisių apsaugos mechanizmu visose Europos Tarybos šalyse narėse. Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas kankinamo, nežmoniško ir žiauraus elgesio draudimui. Kankinimo draudimas yra viena iš svarbiausių fundamentaliųjų žmogaus teisių, kuri indikuoja pagrindines visuomenės demokratines vertybes, todėl jos interpretacijos ir įgyvendinimas turi būti vykdomas atsižvelgiant į visus įmanomus šios teisės aspektus. Daug tarptautinių ir regioninių teisinių instrumentų tiesiogiai kalba apie draudimą kankinti ar žeminti asmenį, Europos lygmenyje vienas iš svarbiausių dokumentų, ginančių šią teisę, yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (jos 3 straipsnis). Šiame dokumente numatyta, jog kankinimų draudimas yra absoliutus ir jo turi būti paisoma visose ir bet kurioje situacijoje nepaisant jokių aplinkybių. Valstybės institucijos ir pareigūnai negali pažeisti šios teisės ar kitaip ją paneigti. Valstybei nustatyti pozityvūs bei negatyvūs įpareigojimai šios teisės atžvilgiu: tai yra, įpareigojimas susilaikyti nuo veiksmų, galinčių pažeisti šią teisę; įpareigojimas imtis veiksmų siekiant užkirsti kelią galimiems šios teisės pažeidimams; įpareigojimas užtikrinti, kad asmenys gautų visą galimą valstybės paramą bei politinius ir teisinius instrumentus tiriant jų atžvilgiu padarytus šios teisės pažeidimus. Esama daug veiksmų, kurie gali būti traktuojami kaip teisės nebūti kankinamam pažeidimai. Įvairiose situacijose, vertinant, ar elgesys asmens atžvilgiu buvo žeminantis, nežmoniškas ir kankinamas, yra vertinama aukos amžius, lytis, fizinė ir psichinė sveikata. Teisė nebūti kankinamam Europos žmogaus teisių konvencijoje išreikšta gana abstrakčiai, todėl ypatingą svarbą įgauna Europos žmogaus teisių teismo praktika aiškinant šios teisės turinį ir apimtį bei nurodant galimus teisės apribojimo aspektus. Didelis tokių bylų skaičius Europos žmogaus teisių teisme liudija, jog šios teisės turinys ir apsaugos ribos nėra iki galo suvoktos valstybių ir jų pareigūnų. Todėl šio straipsnio objektas yra kankinimo draudimo turinio ir ribų analizė, taip pat valstybių įsipareigojimų apimtis šios teisės atžvilgiu visuomenės saugumo kontekste. Straipsnio tikslas yra atskleisti teisės nebūti kankinamam bei nepatirti žeminančio, nežmoniško elgesio turinį, valstybės įpareigojimų įgyvendinant šią teisę apimtį ir ribas bei galimus šios teisės apribojimus. Straipsnyje siekiama aptarti atvejus, kai valstybei leidžiama riboti šios teisės įgyvendinimą, todėl yra analizuojama Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Education is one of the fundamental social, economic and cultural rights. Education is one of the most important and powerful tools for spread of democratic values, promotion of human rights, and attainment of self-esteem and self-realization. The right to education is foreseen in many international legal instruments. A large number of standard-setting instruments - conventions, declarations, recommendations, frameworks for action, charters – elaborated at international and regional level, provide a normative framework for the right to education. European Convention on Protection of Human Right and Fundamental Freedoms also protects the right to education, and there exists quite broad practice of the European Court of Human Right regarding the protection of this right.

The institute of administrative order is applicable in many states when less dangerous administrative violations are made. Until January 1, 2011, all administrative legal offences regadless of their gravity degree were investigate according a common procedure in Lithuania. Only after the alterations of the Code of Administrative Violations, adopted in November, 18, 2010, came into force and the institute of administrative order was established, the possibility to avoid the long process of investigation and examination in cases when less dangerous violations are made appeared. As a consequence of adoption of this institute, the workload of the courts and other institutions, authorized to investigate and examine administrative violations, was reduced; the costs are saved due to the shortage of the administrative violation case procedures. The essence of administrative order is that it is offered for the person within ten working days from the date the protocol of administrative violation is presented (in cases when the violation is recorded not in the presence of the person suspected in performance of administrative violation - from the date the administrative protocol together with the administrative order are sent) to pay half of the minimal fine (but not less than ten litas), established in one of the articles foreseeing liability for administrative violations in Chapter II of the Code, on voluantary basis. Administrative order may be issued not in all cases, only when all conditions applied to issuance of administrative order are satisfied. Anyhow, when applying this institute in practise a few problems arose: not all subject having competence to apply administrative order are capable to properly identify the monetary amount of administrative order in specific cases, when the sanction of article of the Code, where a particular violation is described, does not foresee minimal fine; it is not clear if a person who violated specific article and paid the fine indicated in the administrative order, is presumed as being punished by administrative liabilty; is it possible to apply administrative order in cases when a specific sanction of the article of the Code foresee the only sanction - the warning; is it possible to apply administrative order in cases when the alternative penalty foreseen in the particular santion is not only a fine or warning; by what means the subject issuing administrative order may receive the information about previous punishments of the person, and the information whether the person has paid the fine prescribed by the administrative order. All those problematic issues are discussed in the article. It is analyzed whether the aims of the legislative subjects and initiators of this norm where reached in practice. The authors of the article present proposals for improvement of legal regulation and solution of the above-mentioned problems. ; 2011 m. sausio 1 d., įsigaliojo Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) pakeitimai, įtvirtinantys administracinio nurodymo institutą. Šio instituto įtraukimą į nacionalinę teisės sistemą sąlygojo keletas priežasčių, tai ir siekis bent iš dalies išspręsti nuolat eskaluojamą klausimą, dėl ypatingai didelio teismų darbo krūvio, ir noras pagreitinti administracinių teisės pažeidimų bylų procesą dėl mažiausiai pavojingų veikų, ir galimybė efektyviau surinkti į valstybės biudžetą lėšas, už paskirtas administracines nuobaudas. Straipsniu siekiama išanalizuoti administracinio nurodymo turinį, jo taikymo sąlygas. Atskleidžiami teisinio reguliavimo trūkumai, kurie susidarė įvedus šį institutą, tačiau nepakoregavus, nepapildžius iki tol galiojusio teisinio reguliavimo. Pasitelkiant konkrečias bylas, siekiama nustatyti, ar taikant administracinio nurodymo institutą praktikoje, pasiteisino įstatymų leidėjo, įstatymo iniciatorių ir rengėjų tikslai1, ar šis institutas, jo turinys, tinkamai suprastas ir aiškinamas tų subjektų, kuriems pagal kompetenciją priklauso jį taikyti. Pateikiami siūlymai dėl esamo teisinio reguliavimo tobulinimo.