Discursive Power ; Diskursyvioji galia
The phenomenon of power is implicit in numerous critiques of modern sciences and their methods, resulting in the crisis of rationality. Our analyses will follow two intentionalities, the vertical and the horizontal, showing that the modern scientific rationality assumes principles which exclude the vertical. By "intentionality" we mean a way of experiencing the world at the exclusion of other ways. Thus, intentionality is not a private affair but can be carried from generation to generations. For example, scientists invariably will say "let us look at the world mathematically," proposing a quantitative mode of perception over poetic, ritualistic, etc. The latter, while equally intentional, will be discarded by science.Thus the scientific conception of mathematical method, as a way of mastering the material world, intimates also a restriction of linguistic sign systems and uses to specific modes, mathematical discourse, at the expense and exclusion of other discursive forms. If not deliberate, there is a specific "bracketing" that was performed by the philosophies and sciences of the modern age that allotted the primacy of all understanding to language, and indeed to a specific language. The result of this development is manifested in the current claims by the semiotics and the deconstructionists that language or discourse is the primary power in all domains of human experience and praxis. While at first sight outlandish, this claim is well justified on the basis of most concrete analyses of modernity, with its ontology and scientific method.Our approach will trace out "bracketing" and show what phenomena become discarded and what phenomena remain in order to be constitutive of power. It is hoped that the result of this investigation will reveal specific formations which belong to no one, are nowhere, and yet comprise the very modalities of our modern awareness. What is meant here by awareness consists of specific noetic practices ruled by, and expressive of, a set of intentionalities. In addition, the noetic practices constitutive of power are also ruled by a specific form of transcendence lending such practices their autonomy. The latter is expressed in numerous ways across various socio-political, economic and scientific formations, aims, and imageries. It lends an appearance of a total transcendental arbitrariness to the noetic practices at all levels. The phrase "noetic practices" encompasses what the human actually does in relationship to the world of objects of whatever type and at whatever level of posited objectivity. ; Šiame straipsnyje glaustai nagrinėjami galios sampratos formavimosi ypatumai modernioje Vakarų mokslo kultūroje. Teigiama, kad kitų tradicijų įtraukimas į intelektinę diskusiją suteikia pagrindą platesniam ir gilesniam požiūriui į diskursyviosios galios raišką ir politinės retorikos kilmę. Galios samprata neatsiejama nuo moderniųjų mokslų ir jų metodų kritikos, kuri baigiasi racionalumo krize.Todėl čia vadovaujamasi dviem intencionalumo kryptimis – vertikalia ir horizontalia, parodant, kad modernusis mokslinis racionalumas įtvirtina principus, kurie atmeta vertikalumą. Teigiama, kad mokslinė matematinio metodo koncepcija, kaip būdas konstruoti medžiaginį pasaulį, teikia kalbinių ženklų sistemų suvaržymo pavyzdį. Kad ir nesąmoningai, moderniosios filosofijos ir mokslo formos "išskliaudžia" kalbinės raiškos formas suteikdamos pirmenybę specifinei kalbai.Šio straipsnio paskirtis – atskleisti specifinius darinius, kurie lyg ir niekam nepriklauso, tačiau jie sudaro moderniojo supratimo modalumus. Modernioji galios samprata remiasi savita duotybės sandara, pateikiama kaip transcendencija, kuri yra neprieinama tiesioginei intuicijai. Modernusis filosofinis ir mokslinis mąstymas teigia, kad matematika, ar kiekybinės procedūros, yra ne tik metodologinės gairės, bet pagrindžia teorinį mąstymą. Specifinė tokių procedūrų sandara rodo, kad jos apima struktūras ir taisykles, kurios gali būti formuluojamos neatsižvelgiant į santykį su intuityvia, t.y. kokybine, tiesioginio suvokimo sritimi.Kad šios procedūros ir struktūros įgytų pagrįstumą, remiantis šiomis procedūromis, turi būti sukurtas objektyvus pasaulis. Pirma, procedūros turi būti indiferentiškos suvokimo intuicijos atžvilgiu; jos perteikia visus įvykius kaip iš esmės homogeniškus. Antra, pagal šiuos reikalavimus – teoriškai-metodologiškai reikalaujamo homogeniškumo vardu – apibrėžiama intuicijos, tiesiogiai duotos suvokimui, sritis. Moderniojo amžiaus mąstytojai, siekdami rasti vietą formaliai sričiai, išranda "talpyklą", pavadindami ją protu. Čia tariamai gyvena minėtikiekybiniai ir formalūs komponentai, kurie priklauso subjekto imanencijai.Postmodernioji semiotika daro prielaidą, kad, viena vertus, nėra "vietų", kuriose įsikūrusi galia, tačiau, kita vertus, ji visur ir visada įgyvendinama pasitelkiant diskursą. Nors tokia prielaida yra tinkama, vis dėlto svarbu suprasti pagrindžiamuosius galios suvokimo principus. Kaip įrodinėja Edmundas Husserlis, technologizacija numato formalias operacijas, visiškai nepaisydama gyvenamojo pasaulio prasmės struktūrų. Toks formalizmas, suporuotas su homogeniška ir indiferentiška tikrove, galiausiai baigiasi dviem struktūriniais procesais. Pirma, visiškai nepaisoma konkrečių gyvenamojo pasaulio prasmių ir jų horizontų, o antra, formalūs ir technologiniai principai atsiejami nuo konkrečių intencionalumo formų, kurios susieja subjektą su gyvenamojo pasaulio morfologijomis.Kultūra gali stiprinti savo šeimininkavimą ir praktinę kontrolę plėsdama formaliosios diferenciacijos žymenis ir technologinį aplinkos suvaržymą, stiprindama materialiųjų išteklių vartojimo efektyvumą. Tačiau tai – krizės pagrindas, nes mokslas įtraukiamas į žmonių gyvenimą remiantis technologiniu materialiųjų išteklių "vartojimu", įgyvendinant tas pačias operacijas, kaip ir gamtos pasaulio atžvilgiu.
