Suchergebnisse

Geschichtlicher Überblick

The scientific study of religions began with M. Muller's investigation of mythology, which accounted for them as due originally to linguistic confusion in the description of natural processes. This was challenged by alternative hypotheses tracing the origins of religion to the animist belief that all objects have souls, or to various preanimistic sources. Gradually, the importance of materials from historical ethnology came to be recognized. By the end of the nineteenth century, three fields had emerged as sources of studies in this field, all focused on the relation beween myth & ritual: classical studies, anthropology, & Old Testament studies. Psychoanalysis contributed to the study of religion in particular by its stress of unconscious meanings of actions & symbols. Sociological, ethnological, & interdisciplinary approaches have also been important. It is now generally recognized that it is impossible to define the origin of religion, & that the results of such varied disciplines as history, sociology, psychology, & phenomenology must be synthesized to understand religious forms. W. H. Stoddard

Mircea, Eliade, El mito del eterno retorno. Obras Maestras del Pensamiento Contemporáneo, Ed. Origen/Planeta, 1985.

Publikuojamas M. Eliadės knygos "Šventa ir pasaulietiška" ištraukos vertimas. Autorius formuluoja fenomenologinės religijos teorijos metmenis, atskleidžia religinės sąmonės specifiką, jos vidinės struktūros subtilius niuansus, religijos sąveiką su kitais dvasinės kultūros dariniais. Aptariamas erdvės vienalytiškumas ir hierofanijos, t. y. objektai, sukeliantys šventumo pajautimą. Religingam žmogui erdvė nėra vienalytė – joje yra lūžiai, pertrūkiai, erdvės dalys, o erdvės sakralumas atsiranda tarpininkaujant kokiai nors hierofanijai. Visa šventoji erdvė implikuoja hierofaniją. Šventykla yra tarsi "anga", vedanti į aukštybes ir užtikrinanti pasaulio ryšį su dievais. Kaip sąlyčio su šventumu įrodymas iš kosmoso išskiriama tam tikra dalis ir jai suteikiama kokybiškai kitokia išraiška. Nežinomos teritorijos kosmizacija visada yra pašventinimas. Toks glaudus ryšys tarp kosmizacijos ir pašventinimo įžiūrimas ir pačiose elementariausiose kultūruse lygiuose. Senosiose tautose labai svarbų vaidmenį sakralizuojant erdvę atlikdavo šventasis pasaulio stulpas, simbolizavęs kosminę ašį, aplink kurią dievai sukūrė pirmykščius žmones.