Kuzmickas B. Tautos tapatumo savimonë: lietuvių savimonės bruožai.Monografija. Vilnius: MRU, 2007. 207 p.ISBN 978-9955-19-063-9In Search of National IdentityJūratė Morkūnienė
Mėginama aiškinti humanizmo problemas J. P. Sartre'o "A dialektinio proto kritikoje". Pastebima tam tikra jo humanizmo sampratos evoliucija. Pagrindiniai Sartre'o humanizmo principai kinta priklausomai nuo jo nuomonės apie dialektiką pokyčių. Svarstomame darbe dialektika nebelaikoma tik žmogaus sąmonės reiškiniu, tačiau svartomas sąsajoje su patirtimi. Todėl humanizmo principai yra pagrįsti ne absoliučia laisve, bet laisvos patirties galimybe.Atsižvelgiant į vyraujantį ontologinį dualizmą, patirties koncepcija rodo Sartre'o humanizmo sampratos idealizmą. Autorė daro išvadą, kad savo "Dialektinio proto kritikoje" Sartre'as nepateikia jokio naujo humanizmo problemos sprendimo. Jo pateiktos humanizmo charakteristikos lieka abstrakčios ir subjektyvistinės.
Straipsnyje siekiama patikslinti marksistinio humanizmo sąvokos apibrėžimą ir taip atskirti jį nuo marksistinės etikos problematikos. Humanizmas išreiškia dialektinę materialistinę žmogaus koncepcijos esmę: tai sąvoka, apimanti bendriausius ir esminius žmogaus visuomeninio išsilaisvinimo bruožus. Marksistinis humanizmas yra kriterijus, kurio dėka galima nustatyti moralės teorijos ir pačios moralės pažangumą. Visuomenės, taigi ir moralės, humaniškumo laipsnis priklauso nuo to, kiek ji įvaldo gamtą ir savo pačios būtį. Straipsnyje argumentuojama, kad marksistinio humanizmo ir etikos tapatinimas arba nepakankamas atskyrimas veda į abstraktųjį humanizmą. Marksistinio humanizmo ir etikos teorijose yra išryškinamos, formuojamos bei skatinamos tokios elgesio normos, kurios prisideda prie efektyviausio gamtos ir visuomenės pertvarkymo. Moralinis tobulėjimas čia yra tik viena realaus humanizmo formavimosi pusių. Iš marksistinio humanizmo teorijos kyla reikalavimas sukurti tokį žmogaus įsijungimo į istorinį procesą būdą, kuris sudarytų sąlygas visapusiškiems individo sugebėjimams pasireikšti.