Suchergebnisse

The article seeks to reveal the possibilities of a theoretical interpretation of power in the broad sense and military power in the narrow sense in the context of the realism paradigm, with a deep focus on including intangible resources in the interpretation of power. In the article, the interpretation of power is consciously grounded on the synthesis of power as resources and power as relation perspectives meanwhile applying this synthesis to the analysis of military power. Thus, military power is perceived as covering not only material but also non-material resources and as being contextual in nature. The article forms assumptions that the interpretation of military power depends on the security environment perception of the political and military elite: by changing warfare concepts and force employment methods they introduce military innovations, while military doctrines are an instrument of power conversion– through them the security environment perception is imparted and the structure of military power is changed. Such an interpretation of military power, combining different insights based on the paradigm of realism, allows the formation of an alternative approach to the interpretation of military power. ; Šiame straipsnyje siekiama atskleisti galios plačiąja prasme ir karinės galios siaurąja prasme teorinio aiškinimo realizmo paradigmos kontekste perspektyvas, ypatingą dėmesį skiriant nematerialių išteklių įtraukimo problematikai. Straipsnyje galios aiškinimas grindžiamas galios kaip išteklių ir galios kaip santykio perspektyvų derinimu, laikantis nuostatos, kad galia kaip ištekliai ir galia kaip santykis tarpusavyje glaudžiai susijusios: galios ištekliai– tiek materialūs, tiek nematerialūs– sukuria galios santykį. Ši perspektyva pritaikoma ir karinės galios aiškinimui– karinė galia suvokiama kaip apimanti ne tik materialius, bet ir nematerialius išteklius, be to, esanti kontekstualaus pobūdžio. Straipsnyje formuojamos teorinės prielaidos, jog karinės galios aiškinimas kinta atsižvelgiant į politinio ir karinio elito saugumo aplinkos suvokimą: keisdami karybos koncepcijas ir pajėgų naudojimo būdus jie diegia karines inovacijas, o karinės doktrinos yra galios konversijos priemonė– per jas perteikiamas saugumo aplinkos suvokimas ir keičiama karinės galios struktūra. Toks karinės galios aiškinimas, susiejantis skirtingas realizmo paradigma paremtas įžvalgas, leidžia suformuoti alternatyvų požiūrį į karinės galios aiškinimą.

[full article and abstract in Lithuanian; summary in English] The article focuses on the diary of daily activities of the elder of Merkinė Antoni Kazimierz Sapieha written during the period 1722–1733. It chronicles daily meet­ings, correspondence, estate administration issues, the author's health condition, travel routes, cases heard by the Tribunal of the Grand Duchy of Lithuania and other various facts of daily activities. It excludes the thoughts of reflective type; there is a clear emotional distance between the author and the events being de­scribed. The author's rhythm of life was not only determined by economic affairs but also the work sessions of public authorities – the Tribunal, dietines, the Diet. After analysing the topics of the information recorded in the diary, an assump­tion of self-censorship influencing the choice of the information to be recorded is raised. Therefore, the aim of the article is to present the topics of the informa­tion recorded in the source, to discuss their informational and parenetic type thus highlighting certain aspects which could testify that the author would select the information to be recorded as well as reveal the impact of self-censorship on the diary. Before undertaking to keep a diary, the author set himself a clear goal and consciously separated both a landlord's life from that of a politician and the life of a public person from the life of a private person. With a focus on future readers, A. K. Sapieha censored his diary but concentrated on those events which had to or could shape his positive image in the eyes of his successors. Even though the source reveals diverse episodes from the daily life of the elder of Merkinė, it also provides a dim outline of the author's personality. ; [straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnio centre – 1722–1733 m. Merkinės seniūno Antano Kazimie­ro Sapiegos kasdienės veiklos dienoraštis, kuriame fiksuojami susitikimai, korespondencija, valdų administravimo klausimai, autoriaus sveikatos būklė, kelionių maršrutai, LDK tribunole nagrinėtos bylos, kiti įvairūs veiklos faktai. Jame nerasime refleksinio pobūdžio minčių, aiškiai jaučia­ma emocinė autoriaus distancija nuo aprašomų įvykių. A. K. Sapiegos gyvenimo ritmą lėmė ne tik ūkiniai reikalai, bet ir valstybės institucijų – Tribunolo, seimelių, Seimo – darbo sesijos. Susipažinus su dienoraštyje užfiksuotos informacijos temomis, keliama prielaida apie autocenzūrą, turėjusią įtaką fiksuojamos informacijos pasirinkimui. Todėl straipsnio tikslas – pristatyti šaltinio įrašų temas, aptarti informacinį bei parene­tinį jų pobūdį ir taip išryškinti kai kuriuos aspektus, kurie galėtų paliu­dyti, kad autorius atsirinkdavo dienoraštyje pateikiamą informaciją, ir atskleisti autocenzūros įtaką rašant dienoraštį. Autorius sąmoningai at­skyrė ne tik žemvaldžio gyvenimą nuo politiko gyvenimo, bet ir viešojo bei privataus asmens gyvenimus. Orientuodamasis į būsimus skaitytojus, A. K. Sapiega cenzūravo užrašus, susikoncentravo į tuos įvykius, kurie turėjo ar galėjo suformuoti teigiamą jo įvaizdį paveldėtojų akyse. Nors šaltinis ir atskleidžia įvairialypius Merkinės seniūno kasdienio gyvenimo epizodus, jame brėžiami migloti autoriaus asmenybės kontūrai.

China's efforts to expand its power (both hard and soft) are increasingly becoming the subject of public discourse. In 2019 the annual assessment of threats to national security published by the Lithuanian Department of Homeland Security and the Second Operational Services Department under the Ministry of National Defense notes that with increasing economical and political ambitions in the West, Chinese intelligence and security services are becoming more aggressive not only in other NATO and EU countries, but in Lithuania also. The report notes that in foreign countries, Chinese intelligence typically operates under diplomatic cover and uses instruments such as the Confucius Institutes funded by the Chinese government. Since 2010 in Lithuania there is also a Confucius Institute established on the initiative of Vilnius University and the HANBAN subdivision of the Ministry of Education of China, and there is practically no academic research in Lithuanian language of these institutes, which have already spread all over the world. This paper examines the problem of soft power as a factor that can strengthen the overall power of the state and helps create an image of a peaceful and attractive state. From a practical point of view, this problem is encountered in trying to answer the question, what kind of Chinese discourse is being developed in the countries where the Confucius Institutes, which propagate the Chinese language and culture, operate the most?

China's efforts to expand its power (both hard and soft) are increasingly becoming the subject of public discourse. In 2019 the annual assessment of threats to national security published by the Lithuanian Department of Homeland Security and the Second Operational Services Department under the Ministry of National Defense notes that with increasing economical and political ambitions in the West, Chinese intelligence and security services are becoming more aggressive not only in other NATO and EU countries, but in Lithuania also. The report notes that in foreign countries, Chinese intelligence typically operates under diplomatic cover and uses instruments such as the Confucius Institutes funded by the Chinese government. Since 2010 in Lithuania there is also a Confucius Institute established on the initiative of Vilnius University and the HANBAN subdivision of the Ministry of Education of China, and there is practically no academic research in Lithuanian language of these institutes, which have already spread all over the world. This paper examines the problem of soft power as a factor that can strengthen the overall power of the state and helps create an image of a peaceful and attractive state. From a practical point of view, this problem is encountered in trying to answer the question, what kind of Chinese discourse is being developed in the countries where the Confucius Institutes, which propagate the Chinese language and culture, operate the most?

Nors žinomas politikos filosofas Carlas Schmittas partizanų karui paskyrė atskirą veikalą, jis nesusiejo savo "Partizano teorijos" su suvereniteto koncepcija. Pasak C. Schmitto, suvereniteto esmę sudaro sprendimas dėl išimties. Jei partizanų karas suvokiamas kaip konkretus išimtinės padėties atvejis, jį galima interpretuoti kaip tiesioginį tautos suvereniteto įgyvendinimą (šios išvados C. Schmittas nepadarė). Panašus istorinis precedentas buvo pagal senovės Romos teisę skelbiama išimtinė padėtis (iustitium), kurios metu piliečiai įgydavo teisę tiesiogiai įgyvendinti valstybės valdžią. Tačiau istorinė šiuolaikinių partizanų karų analizė rodo, kad jiems būdingas ne tik ginti esamą valstybės santvarką, bet ir siekti ją pakeisti ar patobulinti. Todėl iškyla pačių partizanų statuso ir jų laikinos tvarkos apibūdinimo klausimas. Į jį atsako suverenios diktatūros koncepcija, taip pat sukurta C. Schmitto. Jos esmė – diktatorius veikia taip, tarsi jam priklausytų suvereni valstybės valdžia (taigi, ir galia keisti valstybės santvarką), tačiau kartu jis yra saistomas numanomos tautos valios. Kaip tokia diktatūra pasireiškia partizanų karo metu, atskleidžia 1944–1953 m. partizanų karo Lietuvoje analizė.

Straipsnyje, remiantis žiniasklaidos teoretikų darbais, analizuojami procesai, vykę žiniasklaidoje posovietinio perėjimo laikotarpiu, taip pat aiškinamasi, kaip dėl šių procesų keitėsi Murray Edelmano aprašytas politinio spektaklio konstravimas.Suirus Sovietų Sąjungai, nepriklausomybę išsikovojusiose valstybėse atsirado galimybė formuotis naujoms žiniasklaidos sistemoms, kurios dėl savitų aplinkybių skiriasi nuo išsamiai aprašytų joms analogiškų Vakarų Europoje ir JAV. Įvairūs žiniasklaidos tyrinėtojai aprašo, kaip skirtingomis aplinkybėmis vykstant posovietinio perėjimo procesui, susidėjusiam iš trijų etapų (proveržio, reformavimo ir stabilizacijos), susiformavo du skirtingi žiniasklaidos modeliai, besiskiriantys santykiu tarp žiniasklaidos ir politinės valdžios. Straipsnyje šie modeliai vadinami laisvuoju ir subordinaciniu. Laisvojo modelio valstybėse žiniasklaidai labiausiai orientuojantis į pelną suprastėjo jos kokybė ir pasitikėjimas ja, dėl to kuriamas politinis spektaklis buvo ne toks efektyvus. Subordinacinio modelio valstybėse žiniasklaidos pagrindu tapo jos turima galia, dėl to žiniasklaidos krizės požymiai buvo menkesni, atsirado galimybė efektyviau kurti politinį spektaklį.Esminiai žodžiai: posovietinė erdvė, politinis spektaklis, žiniasklaida, posovietinis perėjimas.

Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, kodėl šiuolaikiniai tyrinėtojai laikosi priešingų normatyvinių požiūrių į tai, kas ką turi kontroliuoti – politikai biurokratus ar biurokratai politikus. Atsakymas grindžiamas politikų ir biurokratų tarpusavio kova dėl viešosios politikos kontrolės. Šioje kovoje dominuoja tai vieni, tai kiti, nes dominavimas yra kintantis, priklauso nuo įvairių veiksnių. Tyrinėtojai, įžvelgiantys valstybės tarnybos dominavimą, pabrėžia būtinybę politiškai kontroliuoti biurokratiją, o įžvelgiantieji politikų dominavimą, biurokratijoje mato jėgą, galinčią neleisti politikams piktnaudžiauti galia.

Straipsnyje nagrinėjama politinė situacija Šalčininkų rajone. Daroma prielaida, kad nacionaliniu mastu egzistuojantis vienos tautinės mažumos problematikos naratyvas supaprastina tenykštę tikrovę. Šalčininkų krašto visuomenei būdingi bruožai ir jaučiamas palankumas rytinėms Lietuvos kai­mynėms verčia suabejoti ten palaikomu lenkiškumu. Pietryčių Lietuvoje yra kurstomas nuolatinis konfliktas ir kuriamas valstybei nepalankus tapatumas, tačiau nėra aišku, kokie veikėjai ir kokio pobūdžio galia pasitelkiama šiam tikslui įgyvendinti. Atliktas tyrimas Šalčininkų mieste leidžia identifikuoti pagrindinius veikėjus, diegiančius alternatyvią reikšmių sistemą bei ribojan­čius valstybės pajėgumus diegti bendrą valstybinį tapatumą rajono visuome­nėje; atskleidžia vietinių veikėjų pasitelkiamą kontrolės išlaikymo mecha­nizmą, apimantį dvi priemonių kategorijas: 1) administracinį ir materialinį pajėgumą bei 2) simbolinius išteklius.

The final master's thesis analyses change in Russia's energy geopolitics, regarding its energy policy in Ukraine and Syria. Object of the research is change in Russia's energy geopolitics. Research goal is to analyze change in Russia's energy geopolitics through neoclassical realism theory. Research tasks are defined as following: to analyse Russia's energy geopolitics through the lens of neoclassical realism; to analyse compatibility in change of Russia's energy strategy with energy policy; to analyse and compare Russia's energy geopolitics in Ukraine and Syria; to analyze discourse of Russia's energy geopolitics. The following methods have been used: document analysis and description, comparative and discourse analysis, generalization. The key findings summarize the final master's thesis. Russia's energy policy is characterized as reactive and depends on subjective factor of power distribution and Russia's ambitions to restore its status of energy superpower. Firstly, Russia's attempts to increase its relative power vis-à-vis the West trigger asymmetric energy policies in the third states, such as Ukraine and Syria. Secondly, increased discrepancy in Russia's energy Realpolitik and its strategic documents has been verified. Thirdly, incapacity of Russia's energy policy for efficient change has been proved. Finally, the same patterns of energy policy have been presented, verifying status quo of Russia's energy Realpolitik. Conclusively, any alterations in Russia's geopolitics do not sustain change in Russia's energy policy, determining its short-term lasting effect. Therefore, the hypothesis of change in Russia's energy geopolitics is denied. The forecast is that such Realpolitik approach will not benefit Russia in long-term and is aimed at failure, despite short-term growth of energy supplies to Europe in the current years. Interaction incapacity of Russia to share international norms and develop technological capabilities autonomously widens the gap in technological diffusion of Russia and the rest of the world. Meanwhile, inability of system's change in Russia and status quo of energy as state's power will not bring any fruitful results and, furthermore, will lead to continual decline of Russia's relative power and its misperception as energy power state in the international system. ; Baigiamajame magistro darbe analizuojami Rusijos energetikos geopolitikos pokyčiai jos energetikos politikos Ukrainoje ir Sirijoje atžvilgiu. Tyrimo objektas yra Rusijos energetikos geopolitikos pokyčiai. Tyrimo tikslas - remiantis neoklasikinio realizmo teorija išanalizuoti Rusijos energetikos geopolitikos pokyčius. Tyrimo uždaviniai apibrėžiami taip: remiantis neoklasikinio realizmo teorija išanalizuoti Rusijos energetikos geopolitiką; išanalizuoti Rusijos energetikos strategijos pokyčių suderinamumą su jos energetikos politika; išanalizuoti ir palyginti Rusijos energetikos geopolitiką Ukrainoje ir Sirijoje; išanalizuoti Rusijos energetikos geopolitikos diskursą. Buvo naudojami šie metodai: dokumentų analizė ir aprašymas, lyginamoji ir diskurso analizė, apibendrinimas. Darbe prieita prie pagrindinių išvadų, apibendrinančių šį baigiamąjį magistro darbą. Rusijos energetikos politika yra apibūdintina kaip reaktyvi ir priklausanti nuo subjektyvaus energijos paskirstymo veiksnio ir Rusijos siekių atkurti energijos supervalstybės statusą. Pirma, Rusijos bandymai padidinti savo santykinę galią Vakarų atžvilgiu skatina asimetrines energetikos politikos priemones trečiosiose valstybėse, tokiose kaip Ukraina ir Sirija. Antra, įsitikinta Rusijos energetikos realiosios politikos ir jos strategiją apibūdinančių dokumentų neatitikimais. Trečia, pagrindžiamas Rusijos energetikos politikos negebėjimas efektyviai keistis. Galiausiai, pateikti energetikos modeliai, patvirtinantys Rusijos energetikos geopolitikos status quo. Galų gale, teigtina, kad įvykę Rusijos geopolitikos pokyčiai neatspindi Rusijos energetikos politikos pokyčių, kas parodo jos trumpalaikį poveikį. Todėl darbe paneigiama hipotezė, kad Rusijos energetikos geopolitika keičiasi. Prognozuojama, kad toks realiąja politika paremtas požiūris į energetikos politiką nebus naudingas Rusijai ilgalaikėje perspektyvoje ir yra lemtas žlugti, nepaisant trumpalaikio energijos išteklių, tiekiamų Europai, augimo pastaraisiais metais. Rusijos negebėjimas dalyvauti tarptautinėmis normomis pagrįstoje energetikos sistemoje ir savarankiškai plėtoti technologinius pajėgumus didina atotrūkį tarp technologijų sklaidos Rusijoje ir likusiose pasaulio valstybėse. Tuo pat metu, teigtina, kad Rusijos nepajėgumas sisteminiams pokyčiams ir dabartinis energijos kaip valstybės galią užtikrinančio veiksnio vaidmuo neatneš teigiamų padarinių, ir lems nuolatinį Rusijos santykinės galios mažėjimą ir požiūrį į Rusiją, kaip vien į energetiniu pranašumu besivadovaujančią valstybę, tarptautinėje sistemoje. ; Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas ; Politologijos katedra

Starting with a historical inquiry into the notion of freedom as a political concept, in this article I argue that neoliberal freedom has attempted to satisfy demands associated with two quite distinct forms of freedom, representing a new understanding of the concept. Drawing on Isaiah Berlin's lecture on the two conceptions of liberty – positive freedom to and negative freedom from – I consider their apparent heterogeneity, stemming from alternate relations towards individuals, and forming the basis of opposing political systems. Against this opposition, the neoliberal notion of freedom, as developed in the early works of liberal economists and their vision of a social market economy, is marked by a synthesis of politics and the economy, one that enables social regulation in conformity with market demands. Reflecting Foucault's argument that power operates through both productive and repressive practices, neoliberal freedom poses a new understanding of subjectivity, where individuals become 'entrepreneurs of the self'. By connecting personal freedom to rational action in the competitive marketplace, neoliberal culture can claim to grant both negative freedoms from the state and enabling freedoms to be a rational subject. With brief reference to contemporary political events, I point out some of the problems and implications of this form of freedom. ; Pradedant istorine laisvės sąvokos apžvalga, šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad neoliberalios laisvės idėja pasiūlo naują šios sąvokos turinį. Joje bandoma suderinti skirtingus poreikius, kylančius iš dviejų netapačių laisvės sampratų, aprašytų Isaiah Berlino. Dvi laisvės sampratos – pozityvi laisvė veikti kažką ir negatyvi laisvė nepriklausyti nuo kažko – skiriasi ne tik savo požiūriu į individą, bet ir savo implikacijomis į politinių sistemų struktūrą. Kitaip negu ši priešprieša, neoliberalios laisvės samprata, kurią randame ankstyvuose liberalų ekonomistų darbuose apie socialinę rinkos ekonomiką, pasižymi ekonomikos ir politikos sinteze, kur socialinis reguliavimas subordinuojamas rinkos poreikiams. Pasitelkus Foucault argumentus, kad galia veikia naudodamasi produktyviomis ir represyviomis praktikomis, neoliberalią laisvę galima suvokti kaip koncepciją, siūlančią naują subjekto savimonės apibrėžtį, kur individai tampa "savivokos antrepreneriais". Konkurencinėje rinkoje neoliberali kultūra susaisto asmeninę laisvę su racionalia elgsena, o tai jai leidžia sykiu reikalauti negatyvios laisvės (valstybės nesikišimo) ir įgalina racionalaus subjekto laisvą pasirinkimą. Šios laisvės formos problemos ir implikacijos iliustruojamos pasitelkiant nuorodas į dabarties politikos įvykius.

Seimas yra Tautos atstovybė, per Seimo priimamus įstatymus Tautos valia įgauna valstybinės valios formą. Tautos suvereni galia nėra absoliuti, Seimas savo veikloje yra saistomas Konstitucijos. Konstituciją sudaro ne vien jos tekstas, ji susideda iš normų ir principų, turi ne tik raidę, bet ir dvasią. Konstitucijos negalima aiškinti remiantis įstatymais ar kitais teisės aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė. Lietuvoje valstybės valdžia organizuota remiantis valdžių padalijimo principu. Jeigu Konstitucijoje nustatyta, jog tam tikrus santykius reguliuoja įstatymas, tokie santykiai gali būti reguliuojami tik tokiu teisės aktu, kuris turi būtent įstatymo formą, tokių santykių negalima reguliuoti Vyriausybės nutarimais ar kitais vykdomosios valdžios aktais. Tokiu atveju įstatymu turi būti reguliuojami (nustatomi) visi svarbiausi teisinių santykių elementai, o Vyriausybės nutarimais gali būti nustatoma tik įstatymų įgyvendinimo tvarka. Konstitucinio Teismo praktika rodo, kad įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai dažnai pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai būtent dėl to, kad yra pažeidžiamas valdžių padalijimo principas.

The article analyzes a segment of the cultural diplomacy of non-state actors of Kosovo who have communicated with foreign audiences through the international media in the period after the country's declaration of independence in 2008.Analyzing the content of media coverage for non-state actors,the article examines the given messages of these actors in some powerful international media,which relate to the possibility of increasing the international image of the new country.The article finds that Kosovar non-state actors have continuously communicated with the global and regional public because it has been impossible for state actors to convey any positive message to the latter.The article, moreover, showsthat Kosovar famous athletes and artists or world champions represent the soft power of Kosovo, because they have found enough space to be exposed in the international media.A significant feature of cultural diplomacy in the case of Kosovo is that the presence of hundreds and thousands of foreign peacekeepers in a country with as much security as other Balkan countries is also seen as an opportunity to influence the country's international image. ; Straipsnyje analizuojamas Kosovo nevalstybinių veikėjų, kurie bendravo su užsienio auditorija per tarptautinę žiniasklaidą laikotarpiu po šalies Nepriklausomybės paskelbimo 2008 m., kultūrinės diplomatijos segmentas. Analizuojant žiniasklaidos turinį nevalstybiniams veikėjams, straipsnyje nagrinėjami šių veikėjų pateikti pranešimai kai kuriose galingose tarptautinėse žiniasklaidos priemonėse, susiję su galimybe padidinti naujosios šalies tarptautinį įvaizdį. Straipsnyje atskleidžiama, kad Kosovo nevalstybiniai subjektai nuolat bendravo su pasauline ir regionine visuomene, nes valstybės veikėjai negalėjo perduoti jokios teigiamos žinios pastarajai. Be to, šis straipsnis rodo, kad garsūs Kosovo sportininkai, menininkai ar pasaulio čempionai atstovauja Kosovo minkštajai galiai, nes jie atrado pakankamai vietos, kur būtų matomi tarptautinėje žiniasklaidoje. Svarbus ...

The concept of representative bureaucracy is based on the significance of representativeness of bureaucracy: its sensitivity to the public interest is directly related to representativeness of public sector servants. This article clarifies the concept of representative bureaucracy as an approach that enables one to diagnose problems in the Lithuanian civil service human resources management and presents possible solutions. Primary focus is on the aspects of trust in civil servants and gender representation in the public service. Research into representative bureaucracy has highlighted the issues of human resource management that need to be addressed in municipality administration in Lithuania. The principles of representative bureaucracy are also relevant to local autonomy because of both, the possibility to involve residents into handling administrative issues (via active communication of civil servants) and efficiency of bureaucracy itself. ; Demokratizacijos procesai, technologinis progresas, tarptautinių organizacijų ir kai kurių valstybių iniciatyvos, globalizacijos teikiamos galimybės, demografinės, ekonominės problemos ir aibė kitų kylančių iššūkių bei dilemų įpareigoja valstybes nuolat ieškoti optimalių viešojo sektoriaus valdymo sprendimų. Pastaraisiais dešimtmečiais itin sparčios žmogiškųjų išteklių valdymo transformacijos liudija aktyvias potencialių galimybių paieškas, viena jų – atstovaujamosios biurokratijos idėja, ypač populiari daugiakultūrėse valstybėse. Atstovaujamosios biurokratijos koncepcija grindžiama biurokratijos reprezentatyvumo svarba: biurokratijos jautrumas visuomenės interesams yra tiesiogiai susijęs su viešojo sektoriaus tarnautojų atstovaujamumu, t. y. kaip tolygiai tarnautojų statistinė sudėtis atspindi demografines visuomenės tendencijas valstybėje arba tam tikrame administraciniame vienete. Administracinio aparato įvairovė yra būtina tinkamos reakcijos į visuomenės poreikius sąlyga – šios nuostatos svarba itin aktualizuota XX a. antroje pusėje Vakarų demokratijose, augant nerimui dėl besiplečiančių biurokratijos galių, socialinių konfliktų bei kintant pačios visuomenės požiūriui. Straipsnyje siekiama išskleisti atstovaujamosios biurokratijos koncepciją kaip prieigą, įgalinančią diagnozuoti Lietuvos valstybės tarnybos žmogiškųjų išteklių valdymo problemas ir teikti galimus jų sprendimus. Pagrindinis dėmesys telkiamas į pasitikėjimo tarnautojais ir lyčių pasiskirstymo valstybės tarnyboje aspektus. Analizuojama ir sisteminama teorinė biurokratijos atstovaujamumo problematiką gvildenanti mokslinė literatūra; pasitelkiami Lietuvos valstybės tarnybą ir tarnautojus charakterizuojantys statistiniai Valstybės tarnybos departamento teikiami duomenys; analizuojama žmogiškųjų išteklių valdymą valstybės tarnyboje ir lygių galimybių principo sąveiką iliustruojanti teisinė bazė. Pastaraisiais dešimtmečiais ši kone visose demokratinėse Vakarų valstybėse aktualizuota koncepcija akademiniame diskurse analizuojama įvairiais pjūviais, įtraukiant religijos, etnines, negalios, lyties, seksualinės orientacijos ir kitas dilemas, vis daugiau dėmesio teikiama koncepcijos realizavimo tyrimų metodologijai. Akademinių straipsnių sintezė leidžia konstatuoti atliktų tyrimų fragmentiškumą – dėmesio centre atsiduria pavienės, dažnai į paslaugų teikimą orientuotos institucijos, bet ne biurokratija kaip visuma; pernelyg pasitikima kiekybiniais tyrimų duomenimis, ignoruojami kokybiniai metodai. Lietuvos akademiniame diskurse atstovaujamosios biurokratijos tyrimo prieiga tėra pastebima lyčių studijose (Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė, 2011) ir viešojo administravimo teorijų pristatymo kontekstuose (Pivoras, 2002), tačiau išsamesnio dėmesio kol kas nesulaukė. Pabrėžtinas specifinių tyrimų poreikis, galintis praturtinti atstovaujamosios biurokratijos funkcionavimo suvokimą ir tarp akademikų, ir tarp praktikų. Atstovaujamosios biurokratijos koncepcijoje skiriamas pasyvusis (sociologinis) ir aktyvusis atstovaujamumas: pasyviojo atstovavimo tyrimų kryptis analizuoja, kaip bendrųjų demografinių dėmenų (socialinės klasės, tautybės, lyties, profesijos) segmentaciją atspindi viešojo sektoriaus užimtumas; aktyviojo atstovavimo tyrimo prieiga akcentuoja, kad biurokratija atstovauja tam tikro gyventojų segmento interesams: tarnautojai aktyviai naudojasi savo pozicijomis, gindami socialinių grupių, iš kurių patys yra kilę, interesus (Andrews, Boyne, Walker, 2006). Pastebima, kad, vadovaujantis demografiniais kriterijais, aktyviojo atstovaujamumo realizavimas viešajame sektoriuje dažnai yra apribotas biurokratijos organizavimo principų, žmogiškųjų išteklių valdymo logikos, institucinės socializacijos. Institucija asmens vertybes ir nuopelnus, leidžiančius įvertinti tarnautojo indėlį siekiant organizacijos tikslų, laiko svarbesniais nei bendrieji demografiniai veiksniai. Atstovaujamosios biurokratijos prieiga neignoruoja individualių darbuotojų charakteristikų, atvirkščiai – jas aktualizuoja kaip efektyvios biurokratijos prielaidą. Tiesa, skirtingos šios koncepcijos prieigos efektyvumą traktuoja nevienodai, todėl atsiranda skirtingo turinio dimensijų. Atstovaujamoji biurokratija kaip galia (angl. Representative bureaucracy as power) pabrėžia, esą politinė įtaka administraciniam aparatui užtikrina socialinę darną: politiniai, socialiniai pokyčiai turi lemti administracinio aparato sudėtį, priešingu atveju politikai ir dominuojančios socialinės klasės netektų svertų daryti įtaką viešojo sektoriaus tarnautojams ir stengtųsi juos nušalinti nuo viešosios politikos. Atstovaujamoji biurokratija kaip lygių galimybių principas (angl. Representative bureaucracy as equal opportunity) efektyvumą vertina remdamasi demokratizacijos perspektyva: pareigos viešajame sektoriuje turi būti pasiekiamos visoms visuomenės įvairovę atspindinčioms grupėms, o siekti šio tikslo galima pasitelkus pozityvios diskriminacijos priemones. Visuomenės daugialypiškumą atspindinti administratorių sudėtis užtikrina, kad, formuojant politiką ar teikiant paslaugas, bus atsižvelgta į visų interesantų poreikius ir lūkesčius. Atstovaujamoji biurokratija kaip įvairovės valdymas (angl. Representative bureaucracy as diversity management) efektyvumą vertina remdamasi konkrečios organizacijos veiklos ir rezultatų pasiekiamumo perspektyva: organizacija, orientuodamasi į įvairovę, sudaro sąlygas pasiekti platesnį klientų ratą, o derindama patirčių ir kompetencijų įvairovę, gali tikėtis optimalių sprendimų ir veiklos rezultatų. Įvairovės valdymas tampa žmogiškųjų išteklių valdymo pagrindu. Kiekviena iš šių atstovaujamosios biurokratijos prieigų teikia skirtingas priemones atstovaujamajai biurokratijai įtvirtinti: pirmoji vadovaujasi politiniais sprendimais, antroji – teisės aktų svarba, trečioji – mokymų reikšmingumu. Atstovaujamosios biurokratijos tyrimų prieiga išryškina spręstinas žmogiškųjų išteklių valdymo problemas Lietuvos savivaldybių administracijose. Tenka konstatuoti, kad Lietuvos akademiniame diskurse nėra įvertinta, kaip valstybės tarnautojų sudėtis lemia pasitikėjimą valstybės tarnyba, jos veiklos rezultatus, santykius su piliečiais. Vertinant Lietuvos viešojo sektoriaus žmogiškųjų išteklių valdymo požiūriu, pastebėtina, kad dažniausiai svarstomos atstovaujamosios biurokratijos kaip lygių galimybių užtikrinimo perspektyvos. Teisinė ir institucinė sistema užtikrina pasyvų lygių galimybių principų realizavimą, tačiau pačios administracinės institucijos nėra įgalinamos aktyviai spręsti kylančias dilemas. Atstovaujamosios biurokratijos nuostatos bent iš dalies gali padėti dekonstruoti, o potencialiai – ir spręsti, pasitikėjimo valstybės politinėmis, administracinėmis institucijomis ir tarnautojais problemas, itin aktualias lietuviškajam diskursui. Tradicinio viešojo administravimo principais grindžiama valstybės tarnyba suponuoja galimybes rastis jos ir visuomenės susvetimėjimui: specifinės darbo sąlygos viešajame sektoriuje, reikalaujamos savitos darbuotojų kompetencijos, legalistinės kultūros svarba, administracinių procedūrų mechanizmai, išskirtinės socialinės garantijos lemia viešojo sektoriaus valdymo sudėtingumą, valstybės tarnybos instituto uždarumą, sąlygas rastis nepasitikėjimui. Kita Lietuvai aktuali atstovaujamosios biurokratijos problema – lygių galimybių principo realizavimas. Nors Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai, nacionalinė teisė, vykdomos specialiosios programos įtvirtina lygybės, lygiateisiškumo ir antidiskriminacinius principus, valstybės tarnyboje itin ryškus lyčių disbalansas. Valstybės tarnybos departamento teikiamų ataskaitų duomenys atskleidžia aiškias tendencijas: vyrų nuošimtis valstybės tarnyboje nuolat mažėja, tačiau tarp įstaigų vadovų dominuoja tarnautojai vyrai – jie užima 2/3 įstaigų vadovų postų. Atstovaujamosios biurokratijos principai rekomenduoja taikyti pozityvios diskriminacijos programas, turinčias užtikrinti, kad viešojo sektoriaus tarnautojų sudėtis atspindėtų demografines charakteristikas. Pastaraisiais metais vykdytos Lietuvos valstybės tarnybos reformos daugiausia orientuotos į tarnybos racionalizavimo ir efektyvinimo problemas, tačiau pavieniai pokyčiai iš esmės neteikia jokių realių svertų visuomenei aktyviau veikti valstybės tarnybos institutą. Valstybės tarnybos orientavimas į kompetencijas ir rezultatus negali kompensuoti jos jautrumo visuomenės lūkesčiams. Ir toliau intensyviai svarstomos valstybės tarnybos valdymo tobulinimo galimybės, ignoruojant biurokratijos atstovaujamumo idėjas, todėl neskatinamas valstybės tarnybos ir visuomenės dialogas, tarpusavio supratimas. Tai nėra tik demokratijos stokos problema, vis aktualesnė tampa įvairovės valdymo kaip būtinos biurokratijos efektyvumo sąlygos svarba.

Der vorliegende Beitrag entstand auf der Grundlage einer Vorlesung am Institut für Baltistik der Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald. Das Ziel war es, fremdsprachige Hörer mit den Eigenheiten der sogenannten litauischen stille Moderne bekannt zu machen. Zunächst wird auf politische und kulturelle Spannungen dieser Periode eingegangen. Besondere Aufmerksamkeit wird dabei auf die Weltanschauung einer ganzen Generation sowie auf das Paradigma ihres kollektiven Gedächtnisses in der symbiotischen Verflechtung von Geschichte und Mythos gerichtet. Kulturelle und historische Vorstellungen werden in dem Artikel über die Interpretation des litauischen Staatswappens, dem Vytis, verdeutlicht. Die Wahrnehmung der eigenen Identität in dieser Zeit wird am Beispiel struktueller Veränderungen in der Lyrik vorgeführt. ; Straipsnis rašytas Greifsvaldo universitete skaitytos paskaitos pagrindu. Siekta supažindinti svetimkalbę auditoriją su lietuvių "tyliojo modernizmo" (1962–1982) poezijos ypatybėmis. Trumpai pristatomos laikotarpio politinės ir kultūrinės įtampos. Poezija apžvelgiama keliais lygmenimis: analizuojama eilėraščio struktūros kaita ("aš" suskilimas, vaizduotės galia, erdvės ir laiko interpretacijos, simultaniška vaizdų tėkmė, kalbos provokavimas); dėmesys telkiamas į visos kartos pasaulėvokos branduolį – atminties paradigmą ir tapatybės ieškojimą; taip pat į šių sandų raišką: gamtos, istorijos ir mito sampyną, kultūrinę ir istorinę vaizduotę. Sekama valstybės ženklo – Vyčio – poetinė interpretacija. Daroma prielaida, kad minėtos kartos poetų kultūrinėje-istorinėje vaizduotėje svarbi Vyčio – kaip valstybės simbolio – atmintis. Poetinės atminties lauke jis – nesistemiškai ir netgi neprogramiškai – atsiranda kaip vienas svarbiausių motyvų. Vyčio ženklas "tyliojo modernizmo" poezijoje iškyla komplikuotais kodais, motyvų pyne, neišbaigtomis užuominomis ar XX amžiaus lietuvių mene (gobelenuose, Žalgirio mūšio paveiksluose, Čiurlionio tapybos vizijose, antspauduose, medaliuose, prieškarinės poezijos tekstuose) fiksuotomis emblemomis, ir veikia kaip "slaptieji sielų pokalbiai". Lyrinio subjekto ir Vyčio emblemos meninis "išardymas", "išskaidymas" – tai specifinis kultūros atminties poetinis gestas "tyliojo modernizmo" poezijoje, meninėmis vizijomis, užuominomis nurodantis į suirusį, nevientisą žmogų ir į sužlugdytą, suardytą valstybę.

If the guerrilla war is interpreted according to the concept of Carl Schmitt, its relation to the political nation becomes apparent. It takes little effort to see in "the defensive-autochthonous defender of home" the modern citizen par excelence – the one who is ready to take up arms in defense of his fatherland. However this interconnection escaped the attention of C. Schmitt himself. Therefore "The Theory of Partisan" was left independent of the C. Schmitt's concept of the sovereignty ("Sovereign is he who decides on the exception"). But if the guerrilla war is considered as itself the state of exception, it opens the way for the qualitatively new theory.The most visible and practical appearance of the European national sovereignty was the revised concept of the citizenship. It became some kind of political kinship. The state (political nation) guaranteed the rights of the citizen, but on the other hand the mere existence of the state itself depended of the patriotic stance of the citizen. The only known earlier model of such political community was the ancient republic of Rome. Therefore quite unsurprisingly the new European nomos of the 19th and the 20th centuries had many Roman features.The Roman precedent of the guerrilla war was known as iustitium – the ancient concept of the state of exception, recently revised and reconsidered by Giorgio Agamben. Although it could acquire different military forms, politically it always meant the same phenomenon – the direct exercise of the governmental power (imperium) by the ordinary citizens. In turbulent times they were empowered to take any steps necessary for the salvation of the republic. The same practical enactment of the national sovereignty forms the essence of the modern guerrilla war.However, the partisan is not only the "autochthonous defender", but also a political figure. In modern times (as opposed to the ancient Rome) he does not identify with the established political order. The historical analysis provides that the partisan of the 19th and the 20th centuries not only defended his homeland, but also sought the renewal of the political regime. Therefore he embodied the creative as well as the conservative aspect of the sovereign power belonging to the political nation.This conclusion leads to the problem of evaluating the transitional political order that evolves during the guerrilla war. The C. Schmitt's concept of the sovereign dictatorship seems to answer the question. Being the sovereign dictators the partisans act as if they were actual sovereigns – they do not consider themselves bounded by any previous law. On the other hand as the representatives of the political nation they are only empowered to seek the objectives compatible with the general will of that nation. ; Nors žinomas politikos filosofas Carlas Schmittas partizanų karui paskyrė atskirą veikalą, jis nesusiejo savo "Partizano teorijos" su suvereniteto koncepcija. Pasak C. Schmitto, suvereniteto esmę sudaro sprendimas dėl išimties. Jei partizanų karas suvokiamas kaip konkretus išimtinės padėties atvejis, jį galima interpretuoti kaip tiesioginį tautos suvereniteto įgyvendinimą (šios išvados C. Schmittas nepadarė). Panašus istorinis precedentas buvo pagal senovės Romos teisę skelbiama išimtinė padėtis (iustitium), kurios metu piliečiai įgydavo teisę tiesiogiai įgyvendinti valstybės valdžią. Tačiau istorinė šiuolaikinių partizanų karų analizė rodo, kad jiems būdingas ne tik ginti esamą valstybės santvarką, bet ir siekti ją pakeisti ar patobulinti. Todėl iškyla pačių partizanų statuso ir jų laikinos tvarkos apibūdinimo klausimas. Į jį atsako suverenios diktatūros koncepcija, taip pat sukurta C. Schmitto. Jos esmė – diktatorius veikia taip, tarsi jam priklausytų suvereni valstybės valdžia (taigi, ir galia keisti valstybės santvarką), tačiau kartu jis yra saistomas numanomos tautos valios. Kaip tokia diktatūra pasireiškia partizanų karo metu, atskleidžia 1944–1953 m. partizanų karo Lietuvoje analizė.